Naujausios
Treneris Albertas Rimša: „Nėra lengvo sporto“
BMX dviračių sportas Lietuvoje dar nėra labai populiarus, nors atsiranda vis daugiau jo entuziastų. Ko galima tikėtis, atsidūrus vingiuotų kalnelių trasoje, pasakoja jau dvidešimt penkerius metus BMX dviratininkus ruošiantis treneris Albertas Rimša, pasaulio ir Europos čempionės, olimpietės Vilmos Rimšaitės tėtis.
Sabina DABUŽINSKAITĖ
vasara@skrastas.lt
Treniruotis geriausia pradėti nuo vaikystės
– Ar daug BMX dviračių sportininkų Šiauliuose?
– Šiuo metu pas mus treniruojasi apie keturiasdešimt aštuoni įvairaus amžiaus sportininkai.
– Kokio amžiaus vaikams geriausia pradėti važinėti BMX dviračiais, kad jie taptų profesionaliais sportininkais?
– Geriausia nuo septynerių ar aštuonerių metų. Vakarų Europoje vaikai treniruojasi ir nuo dvejų metų. Tačiau jie važinėja dviratukais, kuriuos reikia ne minti, bet mokytis jais spirtis. Žinoma, jie važiuoja ne visą trasą.
Italai mano, kad tai labai gerai, nes išsivysto įgūdžiai. Ten, vos vaikas gimsta, tėvai jau perka jam dviratį. Kuo anksčiau pradėsi, tuo geriau.
– Kokio amžiaus vaikai gali pradėti dalyvauti varžybose?
– Pasaulio čempionatuose vaikams galima dalyvauti nuo penkerių metų, Europos – nuo septynerių. Paskutinė amžiaus grupė – penkiasdešimt penkeri metai ir daugiau. Ten žmonės susitinka ir pasivažinėja savo malonumui. Taigi ši sporto šaka išlieka populiari visą gyvenimą.
BMX – sportas greitiems ir pasiryžusiems investuoti
– Ar sunku išmokti važiuoti BMX dviračiu?
– Labai daug lemia inventorius. Be to, reikia labai daug juodo darbo. Reikia ne tik važinėti, bet ir stiprinti kūną. Turėti sprinterio savybių. Jei esi lėtas – šis sportas ne tau. Čia viską daryti reikia labai greitai.
– Ar tai brangus sportas?
– Manau, kad vidutinis. Normalus dviratis kainuoja apie du ar tris tūkstančius litų. Šalmas kainuoja apie tris – penkis šimtus, kelnės – apie du šimtus, dar būtinos pirštinės. Gaunasi apie pusantro tūkstančio litų ir daugiau. Važiuoti į Europos lygio varžybas nelabai malonu su senais drabužiais, senais dviračiais ar šalmais.
– Ar sportininkus kas nors remia, ar viskas krenta tik ant jų pečių?
– Dažniausiai išlaidas tenka padengti patiems.
– Į varžybas taip pat važiuojama savo lėšomis?
– Sporto mokykla kartais moka už kurą. Važiuojame savo mašinomis. Kartais apmoka dalyvio mokestį. Tačiau dažniausiai vaikai važiuoja už savo pinigus.
Tėvai labai dažnai važiuoja kartu, kadangi mažus vaikus reikia prižiūrėti, ruošti jiems maistą. Kartais tuo pasirūpinti tenka ir treneriams.
– Kiek kainuoja varžybų dalyvio mokestis?
– Priklauso nuo to, kur vyksta varžybos.
Latvijoje mažiesiems kainuoja iki aštuonių eurų, už dvi dienas kartais gali kainuoti iki šešiolikos eurų.
Europos čempionatuose dažniausiai reikia susimokėti dvidešimt septynis eurus, vyresniems – dvidešimt penkis, elitui – penkiasdešimt septynis.
Pasaulio čempionatuose – šimtas eurų. Ten, jei varžybos įtrauktos į tarptautinį kalendorių – mokestis didelis, kadangi yra prizinis fondas. Dalyvio mokestis didesnis, nes fondą reikia surinkti.
– Kiek BMX dviratininkams tenka skirti pinigų per metus?
– Labai priklauso nuo to, kur dalyvauji varžybose, kokioje amžiaus grupėje.
Su elito grupės BMX dviratininkais važiuojame į varžybas ir į Argentiną, Kanadą, JAV, tam reikalinga daug pinigų. Jei nori kvalifikuotis aukštai, turi dalyvauti kuo daugiau varžybų. Jei važinėsi tik Lietuvoje, tokio lygio ir būsi.
Kur ekstremalus sportas – ten ir traumos
– Kokia traumų rizika?
– Traumos dažnos, bet tobulėja apsaugos, nors kai šilta, vaikai nelabai nori jų dėvėti. Yra daug elitinių sportininkų, kurie nelabai nori šalmo. Tada jie tarsi geresni, labiau mėgstami žiūrovų. Traumų, rimtesnių griuvimų dažniau pasitaiko ten, kur dideli šuoliai, dideli kalnai. Kartais varžovai specialiai sukuria tokias situacijas, vieni kitus stumia, blokuoja, kad šie parkristų.
Paskutinėse varžybose Danijoje mums taip buvo, dukra patyrė traumą dėl prancūzės Manon Valentino kaltės. Tai – kova už būvį. Bet negražu. Tokių atvejų būna daug.
– Kurios kūno vietos dažniausiai pažeidžiamos?
– Dažniausiai lūžta rankos, kojos, raktikaulis. Esu Amerikoje matęs, kaip lūžta ir kaklo slanksteliai. Dabar pradėta dėvėti kaklo apsaugą, kaip per automobilių lenktynes.
Būna, kad šuolių metu lūžta moterų dubens kaulai. Vaikinai šokinėja geriau, todėl jiems tai pasitaiko rečiau. Mažiems vaikams dažniausiai būna nubrozdinimų. Dar pasitaiko piršto išnirimų, nuo jų sunkiai apsaugo ir pirštinės. Sportininkus visada apdraudžiame, tai privaloma.
– Kokie didžiausi šios sporto šakos pliusai ir minusai, ką reikėtų žinoti, norintiems juo užsiimti?
– Nėra lengvo sporto. Tai – gera sporto rūšis dėl to, kad nereikia ilgai kankintis. Dviratininkai kartais išvažiuoja penkioms ar šešioms valandoms, o čia – trisdešimt ar keturiasdešimt sekundžių ir viskas išaiškėja. Po to – kitas važiavimas.
Tai – labai įdomus sportas, nes kiekvieną kartą viskas vyksta skirtingai, įdomu žiūrovams. Tik reikia įdėti daug darbo ir dalyvauti varžybose.
Jono TAMULIO nuotr.
UNIKALUMAS: Trenerio Alberto Rimšos žodžiais, šis sportas įdomus tuo, kad čia niekada nebūna šablonų.
KONKURENCIJA: BMX dviračių sportininkams pavojingi ne tik kalnai ir posūkiai, bet ir varžovai.
PATIRTIS: Sportininko profesionalumas priklauso ir nuo to, kiek ir kokiose varžybose jis dalyvauja.
TRENIRUOTĖ: Albertas Rimša su jaunaisiais BMX sportininkais ruošiasi treniruotei Šiaulių BMX trasoje.
UŽSIDEGIMAS: Šešis metus BMX dviračiu važinėjantis Gvidas Usevičius ir po traumos nebijojo grįžti į ekstremalų sportą.