Naujausios
Trenere! Oi... Mama!
Šiaulių lengvosios atletikos maniežas kai kurių trenerių vaikams tarsi antri namai. Nuo mažumės tarp sportininkų žaidę trenerių vaikai ir patys pasirenka sportininko karjerą. Mamos ir tėčiai savo atžaloms tampa sportinės karjeros kalviais.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Visa šeima – manieže
„Mes visi šuolininkai“, – šypsodamasi pristato šeimą trenerė Daiva Maceikienė. Vėjūnė Maceikaitė – jos dukra ir auklėtinė yra perspektyvi jauna sportininkė. Prieš savaitę respublikinėse varžybose šuolio į aukštį rungtyje ji laimėjo aukso medalį, o šuolio į tolį rungtyje – bronzos.
Mama taip pat šuolininkė.
„Esu žmogus iš kaimo. Baigiau Panevėžio sporto mokyklą. Vėliau – Kūno kultūros institutą. Po studijų gavau paskyrimą į Šiaulius. Lengvoji atletika – mano meilė“, – pasakojo trenerė.
Tame pačiame manieže lengvaatlečius treniruoja ir jos vyras Linas Maceika. Savo sportinės karjeros viršūnėje jis buvo trišuolininku. Trenerio patarimų negaili ir savo dukrai, nes Vėjūnė išbando įvairiausias rungtis.
Sportą pasirinko pati
Moteris nežino, kiek dukros rezultatus nulemia genetika. Viena aišku – Vėjūnė nebus maratonininkė, tačiau kokia lengvosios atletikos sritis labiausiai prigis, neaišku. Gal tai bus šuoliai į aukštį, o gal – penkiakovė.
Vėjūnei netrukdo, kad ją treniruoja mama. Svarbiausia, kad sportą ir net jo rūšį pasirinko pati. Maža neatplėšdavo akių nuo besitreniruojančių futbolininkų, tačiau pasirinko, jos nuomone, saugesnę sporto šaką – kur mažesnė galimybė patirti traumą.
„Jei būtų kitas treneris, vis tiek treniruočiausi. Ne viskas priklauso nuo trenerio. Jis viską paaiškina, tačiau noras sportuoti juk priklauso nuo manęs“, – aiškino savo filosofiją Vėjūnė.
Stengiasi iš kitų neišskirti
Vėjūnė vaikystėje piktindavosi tėvų darbu. Visos „normalios“ mamos iš darželio pasiima vaikus ir veža į namus. O Vėjūnė iš darželio keliaudavo tiesiai į maniežą, nes dauguma treniruočių vykdavo vakarais.
„Vaiką užsiauginome manieže. Važiuodavome į varžybas – ir Vėjūnę kartu imdavome. Miegojo ir valgė stadione. Tačiau niekada nevertėme tapti sportininke“, – sako D. Maceikienė.
Pradinėse klasėse Vėjūnė išbandė dainavimą, dailę. Tačiau nuo penktos klasės nusprendė sekti tėvų pėdomis. Pradėjo rimtai treniruotis.
Savo dukros iš kitų sportininkų trenerė stengiasi neišskirti. Kartais žmonės tik po pusės metų sužinodavo, kad Vėjūnė – jos duktė. Išsiduodavo – dukrele pašaukdavo, tačiau lygiai taip pat kartais pavadindavo ir kitus vaikus.
Mama patenkinta dukros rezultatais: „Šeimos rekordą ji jau sumušė – į aukštį peršoka aukščiau, nei aš jos metų. Labai svarbu nepertempti. Todėl mes su vaikais dažniau žaidžiam, judam, o ne įtemptai treniruojamės. Tikrųjų rezultatų sulauksime dar po kelerių metų“.
Mama – sporto psichologė
Juzefa Baikštienė treniruoja lengvaatlečius, tarp kurių yra jos vaikai – greit keturiolikos sulauksianti Urtė ir metais vyresnis Juozas. Jis, dar būdamas vaikų amžiaus kategorijoje peršoko į 1,76 metro aukštį iškeltą kartį. Tai – Lietuvos vaikų rekordas.
Urtė tarp Lietuvos jaunių šuolio į aukštį rungtyje pasiekė „sidabrinį“ rezultatą – 1,65 metro.
J. Baikštienė sako, kad jos vaikai kartais pareikalauja daugiau dėmesio. Neva jie pamestinukai – neturi mamos, o tik trenerę.
Moteris pritaria D. Maceikienės mintims – vaikas turi žaisti, o ne siekti tapti čempionu: „Kai ūgtelės – padirbėsime daugiau ir dėl rezultatų.“
Urtei patinka, kad jos mama yra ir trenerė: „Galiu atviriau pasikalbėti apie sportą. Pakalbame apie varžybas, konkurentus. Mama tarsi sporto psichologė“.
Urtė mėgsta muziką. Lankė smuiko klasę muzikos mokykloje, tačiau visur nespėjo – pasirinko sportą. Muzika visada liks maloniu pomėgiu. Jaunoji lengvaatletė svajoja sekti mamos pėdomis – siekti aukštų sporto rezultatų ir tapti trenere.
Urtės ir Juozo vasaros ir savaitgaliai dažniausiai būna „parduoti“ treniruotėms ir varžyboms. Vaikai jaučia – tarsi kažką praranda, tačiau mainais už nerūpestingą laisvę palengva siekia savo užsibrėžto tikslo – rezultato.
Vaikams trūksta judėjimo
„Vaikai pripranta prie sportininko gyvenimo, nes nuo mažens manieže augo. O ir šeimoje – sportininkai. Mano vaikai dar vaikščioti nemokėjo, tačiau kamuolį jau rideno“, – prisimena trenerė ir mama J. Baikštienė.
Trenerei svarbiausia, kad vaikas judėtų. Kartais sulaukia priekaištų iš kolegų, kodėl neliepia vaikams sukti ratų aplink maniežą.
„Jiems smagiau vartytis ant čiužinio ir gaudyti vienas kitą. Šitaip jie dar daugiau nubėga, nei bėgimo takelyje“, – atsako J. Baikštienė.
Judesys – štai ko labiausiai trūksta šiuolaikiniams vaikams. Dažnai maniežo naujokai vaikai tik per trejus metus pasiekia normalią fizinę būklę. Tik tada galima pradėti galvoti apie rimtesnes atskirų sporto šakų treniruotes ar pirmąsias varžybas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MAMA: Juzefa Baikštienė treniruoja abu savo vaikus Urtę ir Juozą. Vaikai sako, kad mama trenerė yra puiku – kartu jie turi ir tikrą sporto psichologą, su kuriuo gali atviriau pakalbėti.
ŠUOLININKAI: „Mūsų meilė – lengvoji atletika“, – sako trenerė Daiva Maceikienė. Jos vyras Linas – taip pat treneris, o dukra Vėjūnė – jauna perspektyvi šuolininkė.
PERSPEKTYVA: Vėjūnė Maceikaitė šuolio į aukštį rungtyje jau yra pagerinusi šeimos rekordą – iššoko aukščiau, nei mama, būdama jos metų.