Naujausios
Stasys Eidrigevičius kuria ne dėl įspaudo
Į Šiaulių „Laiptų“ galerijoje surengtą plakatų parodą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje gerai žinomas jų autorius Stasys Eidrigevičius atvyko tą pačią dieną, kai buvo kviečiamas susitikti su Vilniaus publika. Kodėl į Šiaulius? “O kodėl ne?, — paprastai atsako autorius, — Šiauliai man — savotiška naujiena. Dar niekada nebuvo progos čia viešėti“.
Koncentruojasi ir bendraudamas, ir kurdamas
— Visuomet sakote, kad esate kilęs iš Mediniškių kaimo (Pakruojo rajonas), tačiau pristatydamas parodą Šiauliuose prasitarėte, jog gali būti, kad iš tiesų gimėte Šeduvoje. Kodėl kilo tokios abejonės?
— Mano mama buvo mažakalbė. Stebėdama, kaip aš piešiu, ištardavo tik trumpas frazes „negadink akių“, “eik valgyti“, “eik miegoti“, bet niekada nekomentavo mano darbų. Jutau begalinę jos meilę, tačiau, kad ir kiek klausinėjau, negavau jokių žinių apie jos jaunystės laikus.
— Ar tėvas Jūsų žinių apie vaikystę nepraplėtė?
— Tėtis, atvirkščiai nei mama, buvo labai optimistiškas, kalbus žmogus. Tačiau jam įdomiau buvo klausytis mano pasakojimų, įspūdžių iš kelionių, kitų kraštų.
Jis truputį neprigirdėjo, todėl turėjau kalbėti garsiai ir aiškiai. Man tai buvo savotiška mokykla, nes ir dabar, kalbėdamas su žmonėmis, stengiuosi kalbėti lėtai, kad kiekvienas žodis būtų, kaip į dirvą pasėtas grūdas. Nemėgstu kalbėti, kai aplinkui triukšmas, kai žmonės neklauso.
— Turbūt per daugelį metų išmokote atkreipti klausytojų dėmesį?
— Kai mano darbų paroda buvo atidaroma Izraelyje, salėje buvo itin triukšminga, visi be perstojo kalbėjo tarpusavyje. Aš iš Varšuvos buvau atsivežęs medinį lagaminą. Į parodos salę vedė trys laiptai: trenkiau lagaminą į pirmą laiptą, trenkiau į antrą, kai stipriai trenkiau jį į trečią laiptą, salėje stojo visiška tyla.
Lygiai taip pat, kaip mėgstu koncentruotai kalbėti mane iš tiesų girdintiems žmonėms, koncentruojuosi ir mene. Matyt, todėl ir pasirinkau plakatus: visą savo dėmesį sutelkiu į konkretų veidą, žmogų, situaciją.
Tarsi išgerti šampano
— Šiemet liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną tapote pirmuoju lietuviu, kurio rankos įspaudas buvo įamžintas Gdanske esančioje Lenkijos žvaigždžių alėjoje. Kiek Jums svarbus toks lenkų pripažinimas?
— Visos tos alėjos — Holivudo ar Lenkijos žvaigždžių — mados reikalas. Tačiau man malonu, kad tapau vienu iš menininkų, kurie buvo įamžinti alėjoje. Malonu, kad mane pastebėjo ir prisiminė kompetetinga komisija, atrinkusi tuos menininkus. Tačiau juk dažniausiai kurdamas negalvoju, kad bus surengta mano darbų paroda, taip ir visą gyvenimą nedirbau tam, kad būtų įamžintas mano rankos įspaudas. Tai buvo tarsi išgerti taurę šampano.
— Taigi, ties pasiektais rezultatais nesustojate. Ką ddirbate dabar?
— Esu laimingas, kai nedirbu pagal užsakymus, tuomet, kaip menininkas, jaučiuosi laisvesnis. Tačiau džiugu, kad dabar turiu įdomų užsakymą — į mane kreipėsi Krokuvos senasis teatras, prašydamas sukurti scenografiją vienam iš naujų spektaklių, kuriame aktoriai pasakos apie Čekijoje Antrojo pasaulinio karo metais buvusiame žydų gete žmonių patirtus sunkius išgyvenimus.
Darbas veja darbą: iš Šiaulių trumpam važiuosiu į Vilnių, vėliau į Druskininkuose vykstantį menininkų plenerą, kur planuoju susikaupti, kad galėčiau minėtai scenografijai pasiūlyti pirmuosius savo projektus.
Jubiliejus — Karaliaus rūmuose
— Netrukus bus 30 metų, kaip gyvenate Lenkijoje. Kokių pasikeitimų pastebite Lietuvoje, kai čia grįžtate? Kas Jus stebina?
— Yra Lietuvoje unikalių gražių dalykų, kuriais nesiliaunu džiaugtis, kaskart jų ieškau čia atvykęs. Tačiau šiandien, važiuojant į Šiaulius, mane nustebino ilgiausi vestuvininkų limuzinai, suvažiuojantys prie Kryžių kalno. Jaunavedžiai lipa iš jų, neša ant kalno ir stato kryžius, nors nežinau, ar jie turėtų šitaip elgtis, negi tik susituokę jie jau šitaip kenčia?.. Bet atėjo tokia mada.
Man dabar Kryžių kalnas primena komercinį tašką, nors iš tiesų ten atvykęs norėčiau pabūti tyloje, ramybėje, be jokių turistų. Įvairius sumanymus siejau su Kryžių kalnu, galvojau kokią teminę parodą surengti. Juk kryžiaus ženklą ne kartą naudojau savo plakatuose, skirtuose sakralinėms parodoms ar muzikos festivaliams.
Beje, visai neseniai vienas Lenkijos žurnalas paprašė manęs parašyti straipsnį apie Lietuvą. Jį pavadinau „Mano sugrįžimai į Lietuvą“. Jame turbūt geriausiai išdėsčiau visus savo įspūdžius apie gimtąjį kraštą — apie Panevėžį, Kauną, Nidą, Palangą, ten matytus vaizdus, sutiktus žmones. Straipsnį baigiu Šiauliais, rašau, kad kraunu lagaminus ir vykstu į Šiaulių “Laiptų“ galeriją.
O rudenį Paryžiuje manęs laukia filmo „Buzkashi“ premjera. Jame vaidinu save, net gyvai atlieku dainą “Ar aš tau, sese, nesakiau“. Tikiu, kad šis filmas, kuris bus rodomas visame pasaulyje, gali tapti Lietuvai dar didesne mano dovana, nei visa mano gyvenimo kūryba.
— Kitąmet švęsite 60-metį, kokiomis nuotaikomis jį pasitiksite?
— Dar nežinau. Tik noriu padaryti vieną didžiulį balių ir pakviesti gausybę žmonių. Kitais metais Lenkijos karalių rūmai nori surengti mano darbų parodą, o juk šalia jų — toks didžiulis kiemas. Tada pakviesčiau ir svečius iš Lenkijos, ir iš Lietuvos.
Apie Stasį Eidrigevičių
Lietuvos nacionalinės premijos laureatas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius. Pasaulinio garso tapytojas, plakatininkas, grafikas gimė Mediniškių kaime (Pakruojo rajonas), užaugo Lepšių kaime, netoli Panevėžio, mokėsi Panevėžyje. Baigė Kauno meno mokyklą ir Vilniaus dailės institutą (dabar — dailės akademija). Nuo 1980 metų gyvena Lenkijoje.
Tarp autoriaus apdovanojimų — trys Grand Prix iš parodų Barselonoje (Ispanija), Bratislavoje (Slovakija) ir Belgrade (Serbija); keturi aukso medaliai iš meno forumų Čikagoje ir Niujorke (JAV), Tojamoje (Japonija) ir Katovicuose (Lenkija).
S. Eidrigevičius — vienas iš lenkų plakato sėkmės pasaulyje bendraautorių, tai liudija Amerikos kino kritikų apdovanotas 1988 metų Andrzejaus Kijowskio filmo „Maskaradas“ plakatas. Tačiau visame pasaulyje menininką išgarsino iš lietuviškų pasakų atėjęs žmogutis liūdnomis akimis.
IŠNAŠA: „... rudenį Paryžiuje manęs laukia filmo “Buzkashi“ premjera. Jame vaidinu patį save, net gyvai atlieku dainą “Ar aš tau, sese, nesakiau“. Tikiu, kad šis filmas, kuris bus rodomas visame pasaulyje gali tapti Lietuvai dar didesne mano dovana, nei visa mano gyvenimo kūryba“.
POTYRIS: Šįkart į Lietuvą grįžusį pasaulinio garso plakatininką Stasį Eidrigevičių nemaloniai nustebino komerciniu tašku virtęs Kryžių kalnas, su kuriuo menininkas siejo teminės parodos planus.
VAIKYSTĖ: S. Eidrigevičius mena, kaip vaikystėje ji mama tampydavo už ausų, liepdama bažnyčioje pamaldų metu „negaudyti varnų“. Tačiau sūnaus kūrybos ji niekuomet nekomentavo.
PLAKATAS: „Pieštukas, guašas, tempera, aliejus, pastelė — įrankiai. Popierius, kartonas, drobė — fonas. Eskizinė knygelė. Minties fiksavimas. Ieškojimas — taupumas. Eini gatve — mąstai. Važiuoji autobusu — galvoji“, — taip autorius kalba apie savo kūrinių gimimą.
ŽIŪROVAI: Parodos lankytojai ilgai sustodavo prie kiekvieno Stasio Eidrigevičiaus sukurto plakato.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.