Naujausios
Šiauliai — tikrieji Donato Slaninos namai
Šiaulietis krepšininkas Donatas Slanina per savo karjerą pasiekė ne vieną skambią pergalę. Didžiausia — triumfas 2003 metų Europos krepšinio čempionate Švedijoje.
Krepšininkas praėjusios savaitės pabaigoje pratęsė sutartį su Italijos antroje pagal pajėgumą lygoje žaidžiančia Emilijos Redžo „Trenkwalder“. Dabar 193 centimetrų ūgio gynėjas atostogas leidžia gimtajame mieste Šiauliuose, į kuriuos ketina grįžti ir po klajonių Europoje.
Giedrius VAITKEVIČIUS
Išsišluoja kiemą
„Sezonas baigėsi prieš mėnesį. Atostogos — aktyvios. Per metus susikaupia daug darbų. Gyvenant Šiauliuose, juos būtų galima susidėlioti visiems metams, o dabar lieka vasara. Reikia tai šen, tai ten: namų ūkis, buitis, šeimyna. Prie jūros nevažiuojam, galbūt nuvyksime rugpjūčio mėnesį. Pirmiausia norisi išsišluoti savo kiemą, teritoriją. Paskui bus galima lengviau atsikvėpti“, — apie atostogas pasakojo D. Slanina.
— Po kiekvieno sezono grįžtate į Šiaulius. Čia tikrieji namai?
— Taip. Čia gimiau, augau, baigiau mokyklą, universitetą, prasidėjo karjera, liko draugai, šeima. Su žmona Lina daug mąstėme, kur įleisti šaknis. Nusprendėme, kad geriausiai tinka Šiauliai. Čia labai nebloga vieta, ramu, nėra transporto spūsčių.
Sunkus sezonas
— Kaip praėjo sezonas?
— 2009-2010 metų sezoną praleidau dėl kelio kremzlės atauginimo operacijos. Ji atlikta gruodžio mėnesį ir iki pat vasaros teko gydytis. Pradėjau nuo vežimėlio, tada perėjau prie ramentų. Per vasarą atsistačiau. Negalėjau patikėti, bet skausmų visiškai nebejaučiau. Reikėjo daug dirbti, nes raumenys buvo nusilpę.
Žaidėme draugiškas rungtynes su Milano „Armani Jeans“, įplėšiau ketrugalvį raumenį. Visas pasiruošimas nuėjo perniek, nes mėnesį turėjau nesportuoti. Vėliau teko iš naujo praeiti fizinio pasirengimo periodą, o komanda jau buvo nuvažiavusi.
Nesisekė ir klubui — rezultatai netenkino, tad prasidėjo keitimai. Pirmiausia keisti žaidėjai, vėliau treneris. Iki Naujųjų metų viskas buvo padrika, be jokios krypties.
Tada atėjo treneris Fabricio Fratesas, kuris Atėnų olimpinėse žaidynėse dirbo Italijos rinktinės vyriausiojo trenerio asistentu. Kiekvienas treneris turi savo braižą, tad ir jis pradėjo kviesti naujus žaidėjus. Tvirto mechanizmo sukurti nepavyko, tačiau palaipsniui komanda įsivažiavo. Iš paskutiniųjų aštuonių varžybų laimėjome šešerias.
Prieš tai ilgą laiką lygoje buvome paskutiniai, priešpaskutiniai. Jausmas, kai į nugarą alsuoja iškritimas, nemalonus. Juo labiau, kad ši komanda yra ketvirta Italijoje, pagal sužaistų varžybų aukščiausioje lygoje skaičių. „Trenkwalder“ prieš penkerius metus iškrito, vis stengiasi sugrįžti, tačiau surasti tinkamą formulę nėra lengva.
Tokio sezono turėti nebesinorėtų — per metus suskaičiavome 16 keitimų.
— Koks lygos lygis?
— Italijos krepšinis labai stiprus, o skirtumas tarp Seria A ir Lega 2 nėra žymus. Komandos dažnai keičiasi. Lega 2 krepšinis individualesnis, nei kitur, teko prisitaikyti. Anksčiau žaidžiau ten, kur kamuolys tenkino penkis žaidėjus. Tačiau pirmenybės žymiai stipresnės už Lietuvos krepšinio lygą.
Lietuvoje turime dvi Eurolygos lygio komandas, tad esame nosis užrietę, tačiau yra praraja tarp kitų komandų. Jei „Žalgirį“ ir “Lietuvos rytą“ padėtume į šoną, pamatytume, ką turime iš tikrųjų.
Toms pačioms „Lietuvos ryto“ ir “Žalgirio“ komandoms žaidžiant su Lega 2 pirmojo ketvertuko ekipomis, būtų ką veikti.
Į „Šiaulius“ grįžti norėtų
— Ar nepavargstate nuo blaškymosi iš vienos vietos, į kitą?
— Dabar pradedame su šeima daugiau mąstyti, analizuoti, dėlioti. Turime du vaikus — Vilių ir Valterį. Vilius eina į mokyklą, Valteris — į darželį. Reikia, kad vaikai bendrautų, o ne žiūrėtų televizorių ar sėdėtų prie kompiuterio.
Italijoje apsipratome — Vilius ir Valteris kartais tarpusavyje kalba itališkai. Seneliai anūkų labai pasiilgsta, bet gerai, kad šiais laikais daugiau susisiekimo priemonių.
— Kolega Mindaugas Žukauskas grįžo į „Šiaulius“. Neketinat pasekti jo pavyzdžiu?
— Čia prasidėjo karjera, tad paskutiniuosius metus žaisti „Šiauliuose“ būtų gražu. Tačiau neateisiu, nepabelsiu į duris ir nepasakysiu, kad čia rungtyniausiu. Yra komandos valdyba, ji sprendžia. Kiekvieną komandą vertinu rimtai, nes tai nėra kiemas, į kurį atėjai ir žaidi. Abi pusės turi būti patenkintos. Norėčiau baigti karjerą “Šiauliuose“, nes yra gyvenimo ratas. Viskas baigiasi ten, iš kur prasidėjo.
— Kiek dar ketinate žaisti?
— Norėčiau žaisti iki 37-erių metų, tikrai ne daugiau. Reikia sveikatos pasilikti ir gyvenimui, tačiau šiandien dar noriu žaisti.
„Šiauliams“ Rubiko kubo sudėlioti nepavyko
— Kokios ne itin sėkmingo „Šiaulių“ sezono priežastys?
— Kai komanda iš naujo sudėliojama, natūralu, kad reikia laiko. Kartais tas mechanizmas dėliojasi ir užstringa. Atsiliepia ir traumos. Būna, kad vienas žaidėjas daug dirba, tobulėja, užima kito vietą ir prasideda ambicijos.
Šiemet „Šiauliams“ nepavyko sudėlioti bent jau vienos Rubiko kubo spalvos, nekalbant apie dvi arba tris. Galbūt atsiliepė ir nemažas varžybų skaičius. Mindaugas Žukauskas matęs daug, žaisdavęs kasdien, žino, kaip atsistatyti, o jauniems žaidėjams sunkiau.
Lietuvos krepšininkai — saugus indėlis
— Šiemet Šiauliuose vyks Europos krepšinio čempionatas. Laukiate?
— Labai norėtųsi nuvažiuoti, pasižiūrėti atmosferą. Lietuvai reikia kuo daugiau europinio lygio renginių.
Dėl arenų, viešbučių — viskas bus padaryta, per daug kalbama apie nieką. Tai renginys, kuris vyksta kartą per penkiasdešimt, ar daugiau, metų. Visi supranta, kad tai didžiulis įsipareigojimas, garbės reikalas.
— Ar yra tikimybė, kad Lietuvos rinktinė pakartos triumfus, pasiektus 1937, 1939 ir 2003 metais?
— Visi norime, kad ji laimėtų. Lietuva — krepšinio šalis, lietuviai žaidėjai dievinami. Juos galima palyginti su saugiai į banką padėtu indėliu. Tačiau daugiau kažką pasakyti apie Lietuvos rinktinės galimybes sunku. Kai artėsime prie čempionato, matysime draugiškas varžybas, bus aiškiau. Neturime Lino Kleizos, Jono Mačiulio, bet juos keičia tikrai ne blogesni. Grįžta Šaras, atvažiuoja Rimantas Kaukėnas. Svarbu, kaip mechanizmas susidėlios. Pernai lietuviai žibėjo noru, užsidegimu.
— Ar dažnai užplūsta prisiminimai iš laimėto Europos čempionato?
— Kuo tolyn, tuo labiau viską pamiršti, nebent kas nors primena, paklausia. Yra ką prisiminti ne tik iš Europos čempionato, bet ir iš Atėnų olimpinių žaidynių, pirmųjų mano pirmenybių Turkijoje, kai grįžusius apmėtė pomidorais.
— Koks jausmas tapti Europos čempionu?
— Tuo momentu visiems buvo sunku patikėti, kas vyksta. Kai žaidi, galvoji apie derinius, gynybą, stengiesi laimėti. Ką padarėme, supratome tik grįžę į Lietuvą ir pamatę euforiją.
KREPŠINIS: Donatas Slanina lietuviškojo krepšinio nepamiršo. Jis domisi visais krepšinio čempionatais: „Kiek galima žiūrėti vietines varžybas?“
DARBAI: Donatas Slanina atostogas kol kas skiria namų tvarkymui, į Šiaulių bulvarą užsuko tik interviu „Šiaulių kraštui“.
Giedriaus STUGO (Šiaulių fotoklubas) nuotr.