Naujausios
Rokas Giedraitis seka tėčio pėdomis
Netilo kalbos, kad pernai pasaulio jaunių iki 19 metų (U-19) krepšinio čempionu tapęs Rokas Giedraitis į Lietuvos rinktinę pateko dėl komandos trenerio – tėčio, buvusio krepšininko Roberto Giedraičio. 19-metis Rokas sėkmingu žaidimu Šiaulių „ABRO-Universiteto“ komandoje įrodė, kad kalbos – iš piršto laužtos.
Giedrius VAITKEVIČIUS
sportas@skrastas.lt
Tikisi praverti „Šiaulių“ duris
– Treniruojiesi su „Šiauliais“. Kaip sekasi?
– Stengiuosi nepraleisti treniruočių. Ši patirtis man labai padės ateityje. „Šiaulių“ komandos lygis labai aukštas, net nėra ko gretinti su Nacionaline krepšinio lyga. Ekipoje didelė konkurencija. Manau, šiemet „Šiauliai“ turėtų susigrąžinti Lietuvos krepšinio lygos bronzos medalius.
– Kada ketini praverti „Šiaulių“ duris?
– Jeigu „Šiauliai“ pasiūlys, pasirašysiu kontraktą. Tačiau kvietimo dar negavau.
– Labiau norėtum žaisti „Šiauliuose“ ar tėčio treniruojamoje Utenos „Juventus“?
– Pas tėtį žaisti nenoriu. Geriau „Šiauliuose“. Čia viskas vietoje. Būtų puiku.
Pirmiausia reikia pasiekti LKL lygį, o vėliau žiūrėsim. Norėčiau save išbandyti NBA (juokiasi – aut. past.). Svajoju žaisti stiprioje Eurolygos komandoje. Patinka „Barcelona“. Ypač jos lyderis Chuanas Karlosas Navaras. Jo kopijuoti nebandau. Stengiuosi žaisti kaip Kevinas Durantas.
Iš lietuvių idealo neturiu. Visi geri. Žinoma, tėtis taip pat mano idealas. Bandau pasiekti daugiau, nei jis.
– Kokios galimybės jaunam krepšininkui prasimušti?
– Nėra lengva. Turi norėti, įdėti labai daug darbo. Jei nebus noro ir darbo, nieko nepasieksi.
Asmeninė statistika nerūpi
– Kaip vertini praėjusį sezoną?
– Norėjosi daugiau pergalių. Rungtynių pabaigose pristigdavome jėgų, šalto proto. Treneris Rolandas Vaičiūnas būdavo nepatenkintas, tačiau visi strategai pyksta, pasako, kas negerai. Kitaip netobulėtume.
Asmeninė statistika rūpi mažiausiai. Svarbiausia – komandos žaidimas.
– Kaip vertinti Nacionalinės krepšinio lygos lygį?
– NKL žaidžiau pirmus metus, tad man jis – gana aukštas. NKL tikrai stipresnė už Regionų krepšinio lygą, kurioje žaidžiau pernai.
– Netrukus „ABRO-Universitetas“ kovos dėl išlikimo NKL. Kokie šansai?
– Žaisime su Plungės „Olimpu“. Visa komanda žiūrėjome pirmąsias RKL finalo serijos rungtynes Plungėje. Nedidelė salė buvo visiškai pilna. Kai kurie žmonės net stovėjo. Manau, kad ten žaisti bus smagu. Tikiu savo komanda ir manau, kad išliksime. Apie iškritimą net nekalbame.
– Jei komanda iškristų į RKL, kaip tai paveiktų Šiaulių krepšinį?
– Jaunesni žaidėjai neturėtų kur žaisti. Mums būtina laimėti ir likti NKL.
Apie tai, kur žaisiu kitame sezone dar negalvoju, pirmiausia reikia šį baigti.
Pasaulio čempionas
– Vasarą tapai jaunių iki 19 metų (U-19) pasaulio čempionu. Koks jausmas?
– Labai geras. Sunku apsakyti. Beprotiškai smagu. Tačiau, kad tai pasiektume, reikėjo įdėti daug darbo.
– Kas lėmė pergalę?
– Turėjome Joną Valančiūną, Vytenį Čižauską, Dovydą Rediką, Edgarą Ulanovą. Jie aukštesnio lygio žaidėjai, rungtyniaujantys gerose komandose.
– Dažnai prisimeni triumfą?
– Ne. Šiame sezone žiūriu į priekį, mąstau apie artėjančias rungtynes.
– Kalbama, kad komandos stiprybė buvo atmosfera. Kokia ji?
– Visi vienas kitą palaikė, norėjo laimėti, kovojo dėl bendro tikslo. Nebuvo jokių užgauliojimų. Įtakos pergalei turėjo ir aktyvūs sirgaliai, kurių Rygoje buvo daug.
– Komandoje buvai tu, kuršėniškiai Dovydas Redikas ir Egidijus Mockevičius, šiauliečiai treneriai Robertas Giedraitis ir Egidijus Vasiliauskas. Anksčiau ekipai atstovavo ir kitas kuršėnietis Evaldas Aniulis. Kodėl tiek daug apskrities krepšininkų?
– Galbūt taip sutapo, galbūt užaugo gera karta. Kitose rinktinėse daug šiauliečių nėra, tačiau turime puikias sąlygas viską pasiekti. Galbūt taip išeina.
– Ar palaikai ryšius su „auksinės“ komandos draugais?
– Daugiausiai bendrauju su Deividu Pukiu, Arnu Butkevičiumi. Jie atstovauja „Sakalams“, abiem gerai sekasi. Galbūt Deividas norėtų daugiau laiko žaisti aikštėje.
– Koks Jonas Valančiūnas?
– Labai paprastas, gero charakterio, nė kiek neužrietęs nosies. Net nesijaučia, jog jis žvaigždė. Jonas su visais bendrauja kaip lygus su lygiais. Matosi, kad žmogus iš nedidelio miesto.
– Jonas paskelbė, kad vasarą vyksiančiame jūsų amžiaus Europos čempionate jis rinktinei nebepadės. Kiek tai turės įtakos?
– Bus sunkiau. Anksčiau daug kamuolių duodavome Jonui, dabar stengsimės žaisti labiau komandinį krepšinį. Turime ir kitą neblogą vidurio puolėją Egidijų Mockevičių.
Šios komandos tikslas visada aukščiausias – aukso medaliai. Manau, kad juos galime laimėti ir be Jono. Žinoma, man pirmiausia reikia patekti į rinktinę. Dar net nėra paskelbtas kandidatų sąrašas. Stengsiuosi, darysiu viską, kad papulčiau į komandą.
Seka tėčio pėdomis
– Rinktinėje buvai tarsi dvyliktas žaidėjais. Šnekama, kad į komandą patekai tik dėl tėčio. Kaip vertini tokias kalbas?
– Nekreipiu dėmesio. Aš turiu savo nuomonę, o jie – savo. Dėl tokių kalbų nėra skaudu, nes džiaugiuosi, jog buvau rinktinėje. Žinoma, norėjosi žaisti daugiau, bet komandoje buvau pirmus metus. Dar reikia sutvirtėti, sustiprėti.
– Ar tėtis dažnai duoda patarimų?
– Labai dažnai. Kai grįžta iš Utenos, visada pasižiūrime vaizdo įrašus. Išklausau tėčio patarimų, sutinku su visomis pastabomis.
– Kiek įtakos tavo karjerai turėjo tai, kad tėtis – buvęs krepšininkas?
– Tėtis į krepšinį atvedė pirmoje klasėje, rugsėjo mėnesį. Manau, kad jis taip nusprendė, nes pats žaidė. Mama norėjo, kad lankyčiau šokius. Man krepšinis patiko iškart, jokio kito sporto nesu išbandęs. Visą laiką mane treniravo Egidijus Vasiliauskas. Prieš „ABRO-Universitetą“ dvejus metus žaidžiau RKL „Saulės-Aukštabalio“ komandoje.
– Ar varžydavotės su tėčiu?
– Kieme žaisdavome „Minusą“. Vaikystėje laimėti neturėdavau šansų. Tėtis nugalėdavo visada, pataikydavo nesąmoningų metimų. Tačiau paaugęs esu laimėjęs.
– Tavo tėtis kilęs iš Kauno, bet beveik visą karjerą praleido Šiauliuose...
– Tėčio meilė Šiauliams prasidėjo tada, kai jis įstojo į Šiaulių universitetą. Čia pritapo ir liko. Šiauliuose buvo geros sąlygos, niekur nereikėjo išvykti. Jis čia buvo ir žaidėjas, ir kapitonas, ir treneris, ir vyriausiasis treneris.
– Atsimeni tėtį žaidžiantį?
– Nedaug. Pamenu paskutinįjį LKL Mažojo finalo seriją su „Sakalais“. Šiauliečiai laimėjo 3:2. Nesu emocingas sirgalius, tačiau visada palaikau tėtį, noriu, kad jis laimėtų.
– Tavo brolis Dovydas taip pat žaidžia krepšinį. Gal dar vienas Giedraitis bus krepšininkas?
– Galbūt. Dabar jam 16-a, jis treniruojasi pas tą patį trenerį, kaip ir aš – Egidijų Vasiliauską.
LAISVALAIKIS: Daug laiko aikštėje ir praleidžiantis Rokas Giedraitis randa laiko ir laisvalaikiui: „Jį dažniausiai leidžiu su draugais. Kartais kur nors nueinam, kartais pažaidžiam krepšinį“.
STUDENTAS: Rokas Giedraitis ne tik krepšininkas, bet Šiaulių universiteto Kūno kultūros ir sporto vadybos pirmakursis. „Studijuoti nesunku. Svarbiausia su dėstytojais susitarti, kad viską atsiskaitysiu laiku. Pernai baigiau Juliaus Janonio gimnaziją. Ten buvo sunkiau, nes mokytojai labiau spaudė, kontroliavo“, – sakė Rokas Giedraitis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.