Rinktinei vietoj „ačiū“ – purvo dozė

KO­MEN­TA­RAS

Rink­ti­nei vie­toj „ačiū“ – pur­vo do­zė

Gi­ta­na Mar­ko­vi­čie­nė

Nau­jie­nų agen­tū­ros EL­TA di­rek­to­rė

Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė Eu­ro­pos čem­pio­na­te su­klu­po jau aš­tunt­fi­na­ly­je. Ir su­lau­kė mil­ži­niš­kos pur­vo do­zės – smerk­ti ją su­sku­bo ne tik in­ter­nau­tai, bet ir rim­ti žmo­nės, net tie­sio­giai su­si­ję su krep­ši­niu. Bet ar mū­sų vy­rai to nu­si­pel­no? Tik­rai ne.

Pri­si­pa­žin­siu, ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas nu­liū­di­no ir ma­ne, ti­kė­jau­si, kad Lie­tu­va pa­teks bent jau tarp aš­tuo­nių ge­riau­sių že­my­no rink­ti­nių, ta­čiau mū­siš­kių smerk­ti tik­rai ne­ga­li­ma, vi­sų pir­ma rei­kia jiems pa­dė­ko­ti.

Smerk­ti krep­ši­nin­kus bū­tų ga­li­ma, jei jie bū­tų ne­si­sten­gę, jei paaiš­kė­tų, kad le­mia­mų rung­ty­nių iš­va­ka­rė­se jie, pa­vyz­džiui, lė­ba­vo ir pa­na­šiai, ta­čiau nie­ko to­kio ne­bu­vo, vi­sas jė­gas ati­da­vė net ir tie, ku­rie ne­ga­lė­jo žais­ti be nu­skaus­mi­na­mų­jų. Ir už tai juos rei­kia kri­ti­kuo­ti?

Pir­miau­siai pri­si­min­ki­me, kad nė vie­nas spor­ti­nin­kas už at­sto­va­vi­mą mū­sų ša­liai ne­ga­vo at­ly­gi­ni­mo. Dau­gu­mai va­sa­ra yra vie­nin­te­lė pro­ga pail­sė­ti, pa­bū­ti su šei­ma, ku­riai lai­ko vi­sa­da trūks­ta. Ir štai rink­ti­nės vy­rai vis­ką au­ko­ja, kad ga­lė­tų gar­sin­ti Lie­tu­vos var­dą, o už tai su­si­lau­kia vie­šo pa­smer­ki­mo.

Įsi­vaiz­duo­ki­te dar bent vie­nos pro­fe­si­jos at­sto­vus, ku­rie su­tik­tų va­sa­rą pa­dir­bė­ti ne­mo­ka­mai. Aš kaž­kaip neį­si­vaiz­duo­ju. Sei­mo na­riai net ir poil­siau­da­mi neat­si­sa­ko lė­šų par­la­men­ti­nėms iš­lai­doms, tei­sė­jai pri­si­tei­sia mil­ži­niš­kas su­mas už dar­bą sa­vait­ga­liais, val­di­nin­kai rei­ka­lau­ja su­mo­kė­ti už virš­va­lan­džius. Krep­ši­nin­kai nie­ko ne­rei­ka­lau­ja. Ir au­ko­ja va­sa­rą net ir ži­no­da­mi, kad šio­kią to­kią fi­nan­si­nę pa­dė­ką gau­tų tik užė­mę aukš­tą vie­tą čem­pio­na­te, ta­čiau žai­džia tik­rai ne dėl to, nes mū­sų tei­sės ak­tais nu­ma­ty­tos pre­mi­jos už aukš­tą vie­tą pa­ly­gin­ti su krep­ši­nin­kų gau­na­mo­mis al­go­mis bū­tų smulk­me­na.

Taip, šį­kart ne­pa­si­se­kė, ta­čiau ar pil­tu­me pur­vus, pa­vyz­džiui, ant ka­rių sa­va­no­rių, ku­rie, ki­lus grės­mei, sto­tų gin­ti Tė­vy­nės, bet pra­lai­mė­tų?

Ar kri­ti­kuo­tu­me, tar­ki­me, „Mais­to ban­ko“ sa­va­no­rius, jei ak­ci­ja ne­nu­si­sek­tų ir lab­da­rai bū­tų su­rink­ta ma­žai mais­to pro­duk­tų? De­ja, pas mus po kiek­vie­no krep­ši­nin­kų pra­lai­mė­ji­mo sku­ba­ma juos mai­šy­ti su pur­vais, o po to ste­bi­mės, kad kai ku­rie krep­ši­nin­kai at­si­sa­ko pa­dė­ti rink­ti­nei. Kur neat­si­sa­kys, jei ži­no, kas lau­kia ne­sėk­mės at­ve­ju?

Net ir ne­sėk­mė­je ga­li­ma įžvelg­ti po­zi­ty­vą. Vi­sų pir­ma pra­lai­mė­ta tik­rai stip­riai eki­pai, ku­rio­je rung­ty­niau­ja dau­gy­bė krep­ši­nin­kų iš stip­riau­sių Eu­ro­ly­gos klu­bų ir ku­riuo­se tie krep­ši­nin­kai at­lie­ka to­li gra­žu ne sta­tis­tų vaid­me­nis. Be to, da­bar­ti­nė mū­sų rink­ti­nė yra ge­ro­kai at­si­nau­ji­nu­si, jo­je vie­tos ras­ta ir jau­niems spor­ti­nin­kams, o tai ge­ra in­ves­ti­ci­ja į atei­tį: jau­ni­mas, da­ly­va­vęs tre­ni­ruo­čių sto­vyk­lo­se su pa­ty­ru­siais vil­kais, pa­si­sė­mė pa­tir­ties ir atei­ty­je ga­lės dar la­biau pa­dė­ti ko­man­dai. Ne­ga­li­ma gy­ven­ti vien šia die­na. Ir to­kia lo­gi­ka va­do­vau­ja­si ne tik ko­ne di­džiau­siu Lie­tu­vos prie­šu ta­pęs Dai­nius Ado­mai­tis. Pri­si­min­ki­me kad ir Vo­kie­ti­jos fut­bo­lo rink­ti­nės tre­ne­rį, ku­ris į Kon­fe­de­ra­ci­jų tau­rės tur­ny­rą pa­si­kvie­tė be­veik vien jau­nuo­lius. Nea­be­jo­ju, jau la­bai grei­tai jie su­da­rys vo­kie­čių ko­man­dos bran­duo­lį. Tad ir mū­sų kri­ti­kuo­ja­mie­ji krep­ši­nin­kai, nea­be­jo­ju, atei­ty­je dar ne kar­tą nu­džiu­gins mus vi­sus, o ta­da da­bar­ti­niai pur­vo py­lė­jai juos puls gar­bin­ti. Ar tai so­li­du?

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.