Renesansą Lietuvoje išgyvena žirgininkystė

As­me­ni­nė nuo­tr.
Lie­tu­vos žir­gi­nio spor­to fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nė sek­re­to­rė Rai­mon­da Pa­lio­ny­tė sa­ko, kad spren­di­mas įsi­gy­ti sa­vo žir­gą yra su­si­jęs su il­ga­lai­ke at­sa­ko­my­be.
Šian­dien žir­gai Lie­tu­vo­je vėl šo­ka per aukš­čiau­sias po­pu­lia­ru­mo kar­te­les. Ne­nu­ny­ku­si net so­viet­me­čiu, žir­gi­nin­kys­tė Lie­tu­vo­je šiuo me­tu iš­gy­ve­na re­ne­san­są, o jos kul­tū­rai įtvir­tin­ti pra­de­da­mos reng­ti spe­cia­li­zuo­tos pa­ro­dos.

Nu­si­pirk­ti žir­gą – taip pat kaip ir au­to­mo­bi­lį. Taip daž­nai juo­kau­ja jų mė­gė­jai, pa­klaus­ti apie žir­gų kai­nas. Šiuo­se žo­džiuo­se yra tie­sos: lais­va­lai­kiu jo­di­nė­ti tin­ka­mas žir­gas at­sieis tūks­tan­tį ar net ke­lis tūks­tan­čius eu­rų, o už ge­rai tre­ni­ruo­tą ir pa­reng­tą spor­to var­žy­boms mo­ka­ma ir po ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių.

Rei­kia pri­dė­ti ir nuo­la­ti­nį iš­lai­ky­mą. Pa­vyz­džiui, gar­do nuo­ma, įskai­čius jo va­ly­mą bei žir­go šė­ri­mą, ša­lia sos­ti­nės esan­čiuo­se žir­gy­nuo­se at­siei­na apie 300 eu­rų ar dar dau­giau, ir taip – kas mė­ne­sį. O kur dar ve­te­ri­na­ro prie­žiū­ra ar­ba spe­cia­liai pa­si­ren­gu­sio kal­vio pa­slau­gos, kai rei­kia keis­ti pa­sa­gas ar tvar­ky­ti ka­no­pas.

"Pa­ti jo­di­nė­ju, tu­riu žir­gą, to­dėl ga­liu pri­pa­žin­ti, kad tai bran­gus už­siė­mi­mas. Šei­mos biu­dže­te šiam po­mė­giui rei­kė­tų jau at­ski­ros ei­lu­tės. Ta­čiau yra įvai­rių bū­dų su­tau­py­ti. Pa­vyz­džiui, kai ku­rie vie­nu žir­gu ir vi­so­mis iš­lai­do­mis da­li­ja­si dvie­se, ka­dan­gi kiek­vie­ną die­ną vyk­ti į klu­bą ir skir­ti tam ko­ne vi­są sa­vo lais­va­lai­kį tik­rai ne vi­siems pa­vyks­ta. O ne­no­rin­tiems ar ne­ga­lin­tiems in­ves­tuo­ti žir­gy­nai siū­lo sa­vo pa­slau­gas – vien­kar­ti­nes pa­mo­kas, abo­ne­men­tus. Tuo­met ga­li tie­siog lan­ky­ti tre­ni­ruo­tes ir vė­liau nu­spręs­ti, rei­kia tau sa­vo žir­go ar ne", – sa­ko Lie­tu­vos žir­gi­nio spor­to fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nė sek­re­to­rė Rai­mon­da Pa­lio­ny­tė.

Pa­si­tai­ko ir ga­li­my­bių mo­ky­tis jo­di­nė­ti vi­siš­kai vel­tui. Ne vie­no žir­gy­no sa­vi­nin­kai no­ri su­do­min­ti šiuo po­mė­giu vie­tos vai­kus. Kai ku­rie ša­lia žir­gy­nų gy­ve­nan­tys vai­kai juo­se pra­lei­džia ko­ne vi­są sa­vo lais­va­lai­kį, pa­dė­da­mi, jo­di­nė­da­mi ar tie­siog ste­bė­da­mi ki­tus rai­te­lius bei žir­gus. Bū­na, kad gy­ve­nan­tys ma­žiau pa­si­tu­rin­čio­se šei­mo­se pa­gelbs­ti ark­li­džių dar­buo­to­jams šer­ti žir­gus, va­ly­ti gar­dus, o už tai ga­li pa­si­tre­ni­ruo­ti vel­tui.

Kad žir­gi­nin­kys­tė šiuo me­tu yra "ant ban­gos", ne­sun­ku įsi­ti­kin­ti – at­gai­vin­tuo­se dva­ruo­se ark­li­dės daž­niau­siai bū­na užim­tos, žir­gy­nai ku­ria­si ne tik prie did­mies­čių, bet ir ša­lia ma­žes­nių mies­te­lių. Ko­ne kas sa­vai­tę vyks­ta įvai­riau­si ren­gi­niai – nuo vi­siems ži­no­mų Sar­tų lenk­ty­nių ar Tarp­tau­ti­nės žir­gų spor­to fe­de­ra­ci­jos kon­kū­rų tur­ny­rų iki var­žy­bų vie­ti­niuo­se spor­to klu­buo­se.

Dau­ge­lis žir­gy­nų ren­gia as­me­ni­nes šven­tes, net bern­va­ka­rius ar merg­va­ka­rius su žir­gais. Kai ku­riuo­se va­sa­ro­mis vyks­ta sto­vyk­los vai­kams, taip pat or­ga­ni­zuo­ja­mos spe­cia­lios fo­to­se­si­jos. Yra ir to­kių žmo­nių, ku­rie su žir­gais nu­spren­džia at­švęs­ti sa­vo ves­tu­ves.

Tai, kad žir­gi­nin­kys­tė tam­pa vis la­biau mėgs­ta­mu lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­du, įro­do ir pir­mą kar­tą ren­gia­ma spe­cia­li pa­ro­da "Žir­gai 2019", lapk­ri­čio 30–gruodžio 1 die­no­mis vyk­sian­ti Lie­tu­vos pa­ro­dų ir kong­re­sų cent­re "Li­tex­po". 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.