Naujausios
Nuo baleto iki imtynių
Šiaulietis Sigitas Lukavičius, Lietuvos nusipelnes imtynių treneris ir teisėjas, kelių sportinių organizacijų prezidentas ir narys, neseniai atšventė 60 metų jubiliejų. Nuaidėjus sveikinimo tostams ir fanfaroms, susėdame jaukioje Lukavičių svetainėje pasikalbėti apie sportininko nueitą kelią ir ateities planus.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Diena, pilna rūpesčių
Paskui tėtį sekioja mažoji Atėnė, greitai švęsianti vienerių metukų gimtadienį. Į kambarį linksmai įstraksi šešiametė Austėja. „Esu apsuptas deivių“, — šypsosi laimingas tėtis ponas Sigitas.
Ar sudėtinga gyventi su žmogumi, kuris turi daugybę pareigų, o savaitgaliais retai būna namie? Žmona Ilona sako puikiai suprantanti savo vyrą ir dėmesio stoka nesiskundžia. Choreografės specialybę turinti moteris sako, jog ir jos darbas atimdavo nemažai laiko. Šiuo metu ponia Ilona nedirba, augina mažąją Atėnę.
S. Lukavičiaus namų telefonas netyla. „Iš migracijos tarnybos skambino dėl sportininkų vizų“, — paaiškina.
Ponas Sigitas rūpinasi sportininkų iš Pakistano, Irako, Nigerijo ir kitų tolimų kraštų atvykimu į Vilniuje vyksiantį imtynių čempionatą. Po kelias valandas kasdien praleidžia prie kompiuterio derindamas įvairius klausimus, rinkdamas informaciją ir bendraudamas su kolegomis. Vakarais skuba į „Atžalyno“ sporto mokyklą, kur dirba treneriu.
Pareigos
Sigito Lukavičiaus užsiėmimo vienu žodžiu neapibūdinsi. Sambo ir dziudo imtynių treneris, imtynių sporto klubo „Lokys“ prezidentas, tarptautinės ekstra klasės kategorijos teisėjas, Lietuvos dziudo federacijos Veteranų tarybos narys, Lietuvos sambo imtynių federacijos Trenerių tarybos narys, Šiaulių miesto dziudo teisėjų tarybos pirmininkas, Lietuvos kurašo imtynių federacijos prezidentas, sporto direktorius, atsakingas už varžybų organizavimą ir vedimą, Šiaulių apskrities kurašo imtynių generalinis sekretorius, Lietuvos kurašo federacijos viceprezidentas, Europos alyš imtynių sporto direktorius.
Už nuopelnus dziudo sporte Lietuvos dziudo federacija S. Lukavičiui lapkričio pabaigoje suteikė 5 daną. Tai didelis įvertinimas, kuris skiriamas tik už ypatingus nuopelnus.
60-mečio proga ponui Sigitui už nuopelnus apskričiai įteiktas Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklas. Lietuvos neolimpinis komitetas apdovanojo medaliu, o Lietuvos dziudo federacija išdavė nacionalinės kategorijos dziudo teisėjo pažymėjimą Nr.1.
Paviliojo imtynės
Imtynėmis ponas Sigitas susidomėjo dar būdamas mokinys. Eiti į treniruotes pasiūlė klasės draugas. Ši sporto šaka tiko ir patiko labiau už kitas. Teko treniruotis pas klasikinių imtynių trenerį Anatolijų Bulatovą, paskui perėjo pas tragiško likimo Antaną Daujotą. „Jis perdavė norą dirbti, treniruotis. Matyt, įžvelgęs manyje trenerio talentą, kartais leisdavo vietoj savęs pravesti kitiems sportininkams treniruotes“, — prisimena savo mokytojus ponas Sigitas.
Pergalių būta daug. S. Lukavičius sako negalįs išskirti kažkurios vienos.
Iki imtynių dar buvo boksas. „Buvo kelios kovos vaikystėje. Negaliu sakyti, kad rimtai užsiėmiau, tik pramokau, kaip reikia smūgiuoti“, — sako imtynininkas.
Vasaromis tekdavo ir baidarę irkluoti, už mokyklą futbolą, krepšinį pažaisti. Vėliau šalia imtynių dar ir regbis, ir rankinis buvo.
Imtynių treneris ir teisėjas prasitaria, jog vaikystėje teko net baleto pamokas lankyti. Tiesa, labai trumpai, tik mėnesį. O štai du jo klasės draugai — Irutė Buišaitė ir Valdemaras Chlebinckas — tapo žymiais šalies baleto šokėjais.
„Sunkus vaikas“
„Mokykloje buvau velnioniškai blogas mokinys. Su manim įmanoma buvo sutarti tik geruoju. Buvau “sunkus vaikas“, tačiau mielai įsitraukdavau, kur reikėdavo kažką padaryti, pavyzdžiui, medžius sodinti. Tačiau sėdėti prie vadovėlių buvo tikra kančia“, — prisipažįsta S. Lukavičius.
Šiauliuose gimęs ir augęs imtynininkas neslepia, kad ir į muštynes įsiveldavo, tačiau sportas gyvenimą pakreipė teisinga vaga, o su laiku atėjo ir supratimas, kad mokslas reikalingas.
Keista, tačiau vienas iš maloniausių „sunkaus vaiko“ užsiėmimų buvo skaityti knygas. “Ryte rydavau. Naktį pasislėpęs po antklode su žibintuvėliu skaitydavau“, — nusijuokia ponas Sigitas.
Skaityti patinka ir dabar, tik laiko pristinga, o neretai knygą atstoja kompiuteris. „Knygas dabar namo nešu savo dukroms. Noriu, kad jos skaitytų“, — švelniai pažvelgia į aplinkui besisukinėjančias savo mergaites ponas Sigitas.
Trenerio ir techniko duona
S. Lukavičiaus visas gyvenimas atiduotas imtynių sportui, tad nustembame sužinoję, jog Panevėžyje, kur sportininkas gyveno 15 metų, jį žino ir kaip puikų mechaniką.
Į Panevėžį poną Sigitą pakvietė dirbti laisvųjų imtynių treneriu, tačiau mechaniko diplomą turinčiam sportininkui kolūkyje teko padirbėti ir pagal specialybę.
Daug metų treneriu pradirbusiam S. Lukavičiui labiausiai širdį skauda, kai sportą meta perspektyvūs sportininkai, iš kurių galėjo išaugti tikros žvaigždės.
„Turėjau auklėtinę, kurioje mačiau olimpietę, o ji metė sportą. Vėliau, žinoma, gailėjosi“, — prisimena treneris.
Su vaikais dirbantis treneris pastebi, jog su mergaitėmis lengviau pasiekti rezultatų, tačiau su berniukais dirbti paprasčiau: „Mergaitės reikalauja dėmesio. Jeigu vienai jo skiri daugiau, kitos įsižeidžia. Turi paglostyti visas.“
Apie pensiją S. Lukavičius sako dar negalvojantis. Jėgų ir sveikatos yra, o nuovargis po didelių renginių praeina. „Jeigu dirbi ir gyveni, tai ir norisi kažką daryti. O į pensiją išeina tik valdininkai“, — šypsosi Sigitas Lukavičius.
IŠNAŠA: Daug metų treneriu pradirbusiam S. Lukavičiui labiausiai širdį skauda, kai sportą meta perspektyvūs sportininkai, iš kurių galėjo išaugti tikros žvaigždės.
ĮVERTINIMAS: Iš visų apdovanojimų 60-mečio proga bene svarbiausias Sigitui Lukavičiui Lietuvos dziudo federacijos suteiktas 5 danas.
NUOMONĖ: „Jeigu dirbi ir gyveni, tai ir norisi kažką daryti. O į pensiją išeina tik valdininkai“, — įsitikinęs Sigitas Lukavičius.
MOTERYS: Namuose imtynių treneris ir teisėjas apsuptas trijų moterų — žmonos Ilonos ir dukrelių Atėnės bei Austėjos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.