Naujausios
KREPŠINIUI – 130 METŲ
Šiemet sukanka 130 metų, kai pasaulyje buvo pradėtas žaisti krepšinis. Joniškio krepšinio muziejus ko gero pirmasis pasiruošė šiam jubiliejui. Išleisti du originalūs atvirukai su išradėjo D. Neismito atvaizdu, Krepšinio muziejaus koridoriuje demonstruojamas 2,5 metro stendas apie krepšinio žaidimo pradžią. Prie stendo pritvirtintas pirmasis pasaulyje 1891 m. krepšinio lankas (krepšys persikams dėti). Jį pagamino auksinių rankų meistras Stasys Andriulaitis iš Ziniūnų. Montavimo darbus atliko muziejaus bičiuliai mokytojas Algimantas Budris ir savivaldybės darbuotojas Vincas Naglius. Dekoratyvinį (istorinį) elementą-kopėčias pagamino UAB „Vaido medis“ savininkas Vaidas Zubauskas. Nuoširdi padėka Krepšinio muziejaus bičiuliams.
Džeimso Neismito sukurtas žaidimas
1891 m. gruodis. Springfildo (JAV) koledžo, kuriame dėstė Dž. Neismitas (Janes Naismith), studentai kone maištavo prieš kūno kultūros pratybas, nes tai buvo įgrįsusi gimnastika ir neįdomūs žaidimai. Todėl ir atsirado būtinumas sukurti tokį žiemos žaidimą salėje, kuris užpildytų spragą tarp rudens futbolo bei pavasario beisbolo ir sudomintų studentus. Žaidimas turėjo būti paprastas, visiems suprantamas, greit išmokstamas. Iki tol žinomi žaidimai – regbis, amerikietiškas futbolas ir kiti – buvo ganėtinai šiurkštūs, juose žaidėjai vartodavo fizinę jėgą, bėgdavo su kamuoliu.
Džeimsas Neismitas (Janes Naismith): „Krepšinis gimė neatsitiktinai. Jis atsirado todėl, kad tokio žaidimo reikėjo. Vienas iš mano darbų Springfilde buvo kūno kultūros pratybos 18 būsimų koledžo absolventų klasėje. Kol fizinius pratimus galėdavome daryti lauke, jokių problemų nekildavo. Bet atėjo žiema, ir atėjo mano rūpesčiai, tie vaikinai negalėjo apseiti be judrių žaidimų. Mokyklos vadovas L. Gulikas ne kartą kėlė šį klausimą, ir aš supratau, kad turiu kažką daryti“.
Tai buvo 1891 m. gruodžio mėnesį Springfilde. Tą žiemos vakarą ilgai degė šviesa kambario virš koledžo sporto salės lange. Vienintelis šio kambario gyventojas D. Neismitas susimąstęs vaikštinėjo iš kampo į kampą, kartais priartėdamas prie stalo ir kažką žymėdamasis popieriuje. Tą vakarą jis ypač jaudinosi: baigėsi laikas, per kurį studentams buvo pažadėta sukurti naują, įdomų salės žaidimą. Mat prieš keletą savaičių kai kurių grupių studentai ėmė ignoruoti du kūno kultūros dėstytojus, vertusius juos daryti pabodusius gimnastikos pratimus ir žaisti nepatrauklius žaidimus.
„Tą įsimintiną naktį aš beveik nesumerkiau akių. Jaučiau, kad sprendimas beveik surastas, bet ir negalėjau jo surasti. Aš neturėjau tikslo sugalvoti ką nors sudėtingo, unikalaus, neįtikėtino. Ieškojau paprasto sprendimo. Aš prisiminiau vieną žaidimą, tiksliau ne žaidimą, o savotišką pramogą. Studijuodami Monrealio universitete, per pertraukas tarp paskaitų mes mėtėme kempinę į dėžę arba krepšį, stovintį ant žemės. Bet kiti studentai sėsdavosi tiesiog ant dėžės kraštų, kad sutrukdytų įmesti. Tas prisiminimas nuliūdino mane: mano horizontalaus taikinio idėja darėsi abejotina. Negi vėl viską reikės pradėti iš naujo? „O kas, jeigu? – žaibu smigo mintis galvoje. – O jeigu taikinį šiek tiek pakeltume? Tai buvo sprendimas“.
Išaušo tos dienos rytas, kai D. Neismitas turėjo parodyti studentams, ką sukūręs. O jam nedavė ramybės dar aibė klausimų. Kaip tatai padaryti? Kokiu kamuoliu žaisti, į ką mesti kamuolį, ką daryti, jei bus pažeidžiamos taisyklės, kaip tęsti žaidimą, kai kamuolys paklius į taikinį ir t. t.?
Pakeliui į sporto salę D. Neismitas užsuko į savo kabinetą. Čia prie stalo gulėjo du kamuoliai: ovalus – regbio, apvalus – futbolo. Kiek pasvarstęs, mestelėjo koja aukštyn futbolo kamuolį, pagavo jį, tada nužingsniavo salėn. Prie salės paprašė tarnautojo surasti porą kokių nors dėžių. Netrukus atnešė du senus persikų krepšius. D. Neismitas prikalė juos prie salę juosiančių balkonų priešpriešiais 10 pėdų (3 m. 4,8 cm.) aukštyje.
Ėmė rinktis studentai. D. Neismitas pakvietė du studentus, kurie itin mėgo žaisti įvairius žaidimus, ir paprašė jų būti dviejų komandų, žaisiančių naują žaidimą, kapitonais. Abu jaunuoliai sutiko, įdėmiai išklausė dėstytojo nurodymus. Tada D. Neismitas studentų grupę padalijo į dvi komandas (po 9 žaidėjus). Su kamuoliu rankose jis išėjo į salės vidurį, pakvietė po vieną žaidėją iš abiejų komandų ir pamėtėjo tarp jų kamuolį.
Taip pradėta žaisti naują žaidimą. Teisėjavo pats D. Neismitas. Studentai, mokantys žaisti regbį ir kitokius žaidimus, neprastai perdavinėjo kamuolį, bet įmesti jo į krepšį niekaip negalėjo. Tartum užkerėti krepšiai kabojo virš galvų. Labiausiai nuobodžiavo Stebinsas, D. Neismito paprašytas budėti salėje. Jo darbas buvo palypėjus kopėčiomis išimti įmestą į krepšį kamuolį. Deja, Stebinsas ilgokai neturėjo ką veikti. Staiga... Stebinsas ne pagal amžių vikriai stryktelėjo ir nešinas kopėčiomis nuskubėjo prie vieno krepšio: studentas įmetė kamuolį į krepšį vos ne iš salės vidurio. Pirmas taiklus metimas. Džiūgavo ne tik Stebinsas, bet ir abi komandos, žinoma, ir D. Neismitas. Vadinasi, galima įmesti į krepšį. Krepšiai neužkerėti.Tą gruodžio 21-osios vakarą buvo užregistruotas pirmasis krepšinio rungtynių rezultatas – 2:0. Metimas buvo vienintelis. Bet svarbiausia buvo kitkas: žaidimas patiko studentams, jie jį priėmė. Taigi krepšinio gimimo diena laikoma 1891 metų gruodžio 21 – oji.
