Krepšinio aistrų iš Izmyro parvežė į namus

Krepšinio aistrų iš Izmyro parvežė į namus

Šiaulietis Andrius Šimkus jau septynerius metus keliauja ten, kur kaunasi Lietuvos krepšinio rinktinė. Turkijoje, Izmyro arenoje, šiaulietis buvo emocijų centre: ten, kur spalvingiausi ir garsiausiai rėkiantys sirgaliai, kur būgnai ir didžioji Lietuvos vėliava. Visas pogrupio rungtynes stebėjęs aistruolis balsą atgavo tik prieš keletą dienų.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Simpatijos „žaliesiems“

Šis krepšinio čempionatas Andriui — jau penktasis. „Užkibo“ 2003 metais Švedijoje: tąkart Lietuvos rinktinė tapo Europos čempione. Vėliau keliavo į Europos čempionatus Serbijoje ir Juodkalnijoje, Ispanijoje, Lenkijoje. Pasaulio čempionate šiaulietis lankėsi pirmą kartą.

Lygindamas matytus čempionatus, A. Šimkus neabejoja: šviesiausiomis spalvomis ir emocijomis išsiskiria šalys, kuriose lietuvius lydėjo pergalės. Todėl praėjusių metų kovos Lenkijoje liko pilkame rūke.

Šįkart jau kelionės pradžia iš Rygos oro uosto į Stambulą buvo audringa: šiaulietis skrido vienu lėktuvu su garsiojo aistruolio Sėklos kompanija. Lėktuvas ūžė nuo pat pakilimo.

Apsigyvenus viešbutyje, paaiškėjo, jog likimas vėl suvedė su to paties Sėklos komanda, kuri buvo įsikūrusi netoliese.

Izmyre Andrius su bendraminčiais praleido dešimt dienų. Pasak A. Šimkaus, Izmyras, trečias pagal dydį Turkijos miestas, įdomus ir kontrastingas, amžinai gyvas ir judrus tarsi skruzdėlynas. Dirbančią parduotuvę ar kavinę čia rasi bet kuriuo paros laiku. Įdomiausia, kad visoje maišalynėje ir triukšme lydi absoliutus saugumo jausmas. Šioje kelionėje šiaulietis paneigė ir kelis mitus: turkai nebuvo įkyrūs ir nevėluodavo, o šalis pasirodė ne tokia pigi, kaip gali pamanyti iš pirmo žvilgsnio.

Karštis Izmyre buvo ištikimas sirgalių palydovas. Lauke kepino 37— 38 laipsniai, todėl išganymu tapdavo vakarinės rungtynės.

Izmyras negyveno vien krepšiniu: apie tai, kad čia vyksta Pasaulio čempionatas, liudijo keletas turnyrą reklamuojančių plakatų. Didžiausią ir garsiausią žinią apie krepšinio šventę Izmyre nešė Lietuvos sirgaliai. Jų buvo apie pusę tūkstančio.

Izmyro arenos apsauga dirbo akylai: į salę drausta įsinešti bet ką, ką būtų galima sviesti. Minties pūsti dūdas aistruoliams teko atsisakyti, o nedidukių vėliavų kotelius — ištraukti.

Lietuvių sirgaliai iš visos minios išsiskyrė originalumu ir išmone: spalvingais perukais, kaukėmis, įvairiausiais marškinėliais. Arenoje Lietuvos rinktinę palaikydavo ir vietiniai turkai, negailėję komplimentų „žaliesiems“. Turkai sakė, kad lietuvių sirgaliai — šaunūs ir įdomūs. Vietiniams kėlė nuostabą, kad lietuvių sirgaliai yra taikūs. Kad serga siela, o ne tvinksta agresija.

Jau po pirmųjų pogrupio rungtynių, o ypač — po pergalės prieš Ispaniją, „žaliuosius“ Lietuvos sirgalius pradėjo atpažinti gatvėje, praeiviai prieidavo pasakyti: “Lietuva!“

Emocinė bomba

Šiaulietis Andrius arenoje visada būna ten, kur renkasi triukšmingiausi sirgaliai, kur išskleidžiama didžioji Lietuvos vėliava, kur aidi būgnai. Ten, kur sirgaliai rinktinei padeda laimėti ne plojimais, o triukšmu. „Vienybėje jautiesi labai stiprus“, — žino Andrius.

„Dirbam, pailsėsim namuose“, — taip vieni kitus paragina krepšinio gerbėjai. Užgrojus Lietuvos himnui, lietuviai apsikabina. Prieš teisėjo švilpuką palinki vieni kitiems sėkmės. Nesvarbu, pažįstamas ar nepažįstamas, salėje visi tampa vieningu kumščiu.

Turkams tikras iššūkis prieš rungtynes perskaityti Lietuvos krepšininkų pavardes. Bet viena pavardė nuaidi aiškiai ir iškiliai: „Si-mas Ja-sai-tis!“. Turkijoje žaidęs krepšininkas šioje šalyje yra žinomas.

„Ant kalno mūrai!“, “Viens du trys, graži Lietuva“, — šios dainos skamba iš atsidavusių aistruolių lūpų. Sėkmingoms rungtynėms einant į pabaigą, visada pasigirsta vieningas: “Mes laimėjom!“.

Gana naujas sirgalių „ginklas“ — pašaipus ir ritmingas “cha cha cha“, nuvilnijantis per areną, kai varžovas padaro vaikišką klaidą. Jausmas, kad visa arena juokiasi iš tavęs, suerzino ir Ispanijos žvaigždę Chuaną Karlosą Navaro, kurio metimas nelietė lanko. Lietuvių “cha cha cha“ patiko turkų sirgaliams, kurie iš paskos pradėdavo ploti.

Kartu su lietuviais rinktinę palaikydavo ir japonų šeima, vilkinti Lietuvos marškinėliais.

Tikra emocinė bomba sprogo po Lietuvos dvikovos su Ispanija. Andrius šypsosi: po šių rungtynių drebėjo ir rankos, ir kojos. Organizmas buvo išsunktas, delnai — atmušti, gerklė — išrėkta.

Tą vakarą sirgaliai, išgėrę sulčių, patraukė miegoti: įveikė nuovargis. Tikroji šventė prasidėjo Lietuvai įveikus prancūzus. Tada jau buvo aišku, kad lietuviai pogrupyje bus pirmi.

Lietuviams sekasi prie jūros

Po rungtynių su Libanu krepšininkai su sirgaliais susitiko prie viešbučio. Nors buvo jau po vidurnakčio, į susitikimą atėjo visi žaidėjai ir trenerių štabas. Kas norėjo, fotografavosi, rinko autografus.

„Simas — gražiausias“, — plėšė dainą aistruoliai ir dėkojo krepšininkams. O krepšininkai dėkojo sirgaliams. Treneris K. Kemzūra tarė trumpą kalbą, aistruoliai trenerį pakilnojo bei palinkėjo sėkmės.

„Krepšininkai sakė, jog sirgaliai rungtynėse uždirba dešimt taškų, — pasakojo Andrius. — Susitikime elgėmės vieningai ir organizuotai: padėkojome, padainavome ir išsiskirstėme. Nes visų interesas — vienodas: pamatyti krepšininkus, bet jiems netrukdyti.“

Lietuvių sirgaliai pastebėjo laimingą dėsningumą: krepšininkams sekasi gerai, jei pogrupio rungtynės žaidžiamos prie jūros: tą parodė rungtynės Nordčiopinge (Švedija), Podgoricoje (Juodkalnija), Maljorkoje (Ispanija). Izmyras patvirtino šią taisyklę.

Sirgaliaus duona, pasak Andriaus, nėra vien tik palaikyti komandą. Kartu tai — savo šalies reprezentacija bei kitos šalies pažinimas. Tad prieš kelionę šiaulietis įsigijo apyrankių su užrašu „Lietuva“, kurias dalijo sutiktiems žmonėms.

Viena iš Izmyro gatvelių buvo tapusi lietuvių gatvele: mažus arbatos staliukus užgulė lietuvių sirgaliai. Lietuviai tarsi namiškiai jautėsi ir itin populiariu tapusiame „Vitamin“ bare, kuriame prekiauta šviežiomis sultimis. Kavinės šeimininkas vieną dieną netikėtai įjungė Lietuvos himną, kurį pats susirado. Nufotografavęs lietuvių sirgalius, turkas nuotrauką pakabino kavinėje.

Smagus ir įsimintinas buvo sirgalių vakarėlis laive, plaukiančiame po Izmyro įlanką. Į sirgalių kompaniją įsijungė ir jauna ispanų pora, kuri tikino, kad nuo šiol turi dvi mylimiausias komandas — Ispanijos ir Lietuvos. Laive skambėjo ir Lietuvos sporto himnu tapę „Trys milijonai“.

TROFĖJUS: Andrius Šimkus renka krepšininkų autografus ant marškinėlių. Tradicijos nesulaužė ir šiemet. Andriaus pirštas — ties šiauliečio, komandos kapitono Roberto Javtoko, parašu.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

TURGUS: Laisvu laiku Andrius Šimkus apsilankė rytietiškame turguje, kur šalia deri įvairiausia prekyba: drabužiais, prieskoniais ar žuvimi. Šiaulietis įsitikino, kad prekeiviai nebuvo įkyrūs.

SIRGALIAI: Spalvingi ir originalūs Lietuvos sirgaliai sulaukė daug simpatijų. Marškinėliais su šypsenomis vilkėję aistruoliai buvo vadinami „smailais“ (šypsenomis).

VĖLIAVA: Rekordinė Lietuvos vėliava žavi ir kitų šalių sirgalius.

Andriaus ŠIMKAUS archyvo nuotr.