Kalnuose lietuvių temperamentas nuveda prie skaudžių pasekmių

Kal­nuo­se lie­tu­vių tem­pe­ra­men­tas nu­ve­da prie skau­džių pa­sek­mių

Lie­tu­viams vis daž­niau ren­kan­tis ato­sto­gas ant sli­džių, eks­per­tai pa­ste­bi, kad bū­tent sli­di­nė­ji­mo tra­so­se at­si­sklei­džia karš­tas jų tem­pe­ra­men­tas bei azar­tas. Ne­no­rė­da­mi at­si­lik­ti nuo la­biau pa­žen­gu­sių­jų, žmo­nės ne vi­suo­met pa­sve­ria sa­vo ga­li­my­bes, to­dėl pa­ti­ria trau­mas ar ne­ty­čia su­žei­džia ki­tus.

Drau­di­mo bend­ro­vės BTA as­mens drau­di­mo spe­cia­lis­to And­riaus Ži­lė­no tei­gi­mu, prieš vyks­tant į kal­nus rei­kė­tų įver­tin­ti, jog ato­sto­gos ant sli­džių ge­ro­kai ski­ria­si nuo ato­sto­gų ant jū­ros kran­to. Sli­di­nė­jant išau­ga ne tik as­me­ni­nių trau­mų ri­zi­ka – už­kliu­dy­ti ša­lia tra­so­je esan­tį sli­di­nin­ką ar su­ga­din­ti jo in­ven­to­rių taip pat yra di­de­lė ti­ki­my­bė.

„Kla­si­ki­nės sli­di­nė­ji­mo ša­lys, ku­rias daž­niau­siai ren­ka­si Lie­tu­vos tu­ris­tai – Aust­ri­ja, Ita­li­ja, Pran­cū­zi­ja, Slo­va­ki­ja. Po­pu­lia­rė­ja trum­pos ke­lių die­nų ke­lio­nės į kai­my­ni­nes ša­lis – Lat­vi­ją, Len­ki­ją. Sli­di­nin­kų neatg­ra­so ga­li­mi pa­tem­pi­mai, iš­ni­ri­mai ar lū­žiai, ta­čiau ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad dau­ge­lis su­vo­kia ga­li­mas ri­zi­kas, nes pa­pras­tai pa­si­rū­pi­na tiek ke­lio­nės, tiek ba­ga­žo, tiek ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mu“, – sa­ko A. Ži­lė­nas.

Rim­tes­nės, bran­giau kai­nuo­jan­čios ža­los pa­ti­ria­mos už­sie­nio ša­ly­se, kal­nuo­se, kur tra­sos yra il­ges­nės ir su­dė­tin­ges­nės, o at­vy­kus tūks­tan­čius ki­lo­met­rų ne­si­no­ri lai­ko leis­ti va­di­na­muo­siuo­se „var­li­nu­kuo­se“. Ta­čiau ir pa­pras­čiau­sias ko­jos niks­te­lė­ji­mas sli­di­nė­jant Lat­vi­jo­je ar Len­ki­jo­je ga­li pri­vers­ti ato­sto­gas baig­ti gip­se.

Sli­di­nė­ji­mo ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riaus Lie­tu­vo­je „Hi Moun­tains“ at­sto­vas Ka­ro­lis Ma­žu­lis pa­žymi, jog trau­mas daž­niau­siai pa­ti­ria ma­žiau pa­ty­rę sli­di­nin­kai.

„Ati­diems re­ko­men­duo­ju bū­ti vi­siems, ta­čiau trau­mas daž­niau pa­ti­ria pra­de­dan­tie­ji sli­di­nin­kai. Ži­nių sto­ka, sku­bė­ji­mas, no­ras spė­ti su vi­sais ve­da prie klai­dų, šios prie griu­vi­mų, o griu­vi­mai – prie trau­mų. Trau­mų tik­rai ga­li­ma iš­veng­ti jau­čiant sa­vo kū­ną ir to­bu­lė­jant po tru­pu­tį. Įdo­mus da­ly­kas, kad nors lie­tu­viai tik­rai ne­gar­sė­ja karš­tu tem­pe­ra­men­tu, apie sli­di­nė­ji­mą tik­rai taip ne­pa­sa­ky­čiau. Kal­nuo­se mes tam­pa­me itin spor­tiš­ki, azar­tiš­ki ir daž­nu at­ve­ju – net per daug pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi“, – tei­gia K. Ma­žu­lis.

Jis pa­ta­ria: kiek­vie­ną sli­di­nė­ji­mo die­ną ver­ta pra­dė­ti ap­ši­li­mu ir įver­tin­ti oro są­ly­gas. Esant de­be­suo­tam orui, snin­gant ver­ta sli­di­nė­ti lė­tes­niu tem­pu, o in­ven­to­rius kas­kart tu­ri bū­ti idea­lios būk­lės.

K. Ma­žu­lis pa­ta­ria pra­de­dan­tiems sli­di­nin­kams pir­miau­sia „ap­šil­ti“ Lie­tu­vo­je, ypač jei sli­di­nė­ti ruo­šia­ma­si su vi­sa šei­ma ar pir­mą kar­tą vežan­tis vai­kus.

Pa­gal BTA inf.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

Prieš va­žiuo­jant į kal­nus rei­kė­tų „pa­si­re­pe­tuo­ti“ ant lie­tu­viš­kų ar lat­viš­kų kal­vų.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Vo­kie­čių lenk­ty­ni­nin­kas, sep­ty­nis­kart „For­mu­lės-1“ čem­pio­nas Mi­chae­lis Šu­ma­che­ris pa­ty­rė sun­kią gal­vos sme­ge­nų trau­mą sli­di­nė­da­mas Pran­cū­zi­jos Al­pė­se 2013 me­tų gruo­džio 29 die­ną ir be­veik pus­me­tį bu­vo dirb­ti­nės ko­mos būk­lės.