Naujausios
Irklavimas – visas gyvenimas
Šiemet sueina 60 metų, kai Šiauliuose pradėjo gyvuoti irklavimas. Šis jubiliejus ypač svarbus Šiaulių sporto mokyklos „Atžalynas“ sargui Jurgiui Geringsonui – irkluotojui veteranui, ilgamečiam Šiaulių irklavimo treneriui, išugdžiusiam pasaulio čempionu tapusį Artūrą Vietą ir prisimenančiam ne vieną šmaikščią istoriją. Šventei rengiasi ir Šiaulių irklavimo istoriją renkantis treneris Artūras Navickas.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Vaikščiojanti enciklopedija
J. Geringsonas dabartinių irklavimo trenerių neretai pavadinamas „vaikščiojančia enciklopedija“, nes 69 metų vyro atmintyje gyva visa Šiaulių irklavimo istorija.
Irklavimo istorija Šiauliuose skaičiuojama nuo 1954 metų pavasario, kada tuometinio „Elnio“ direktorius M. Pirmaitis ir sporto kolektyvo vadovai, pasitarę su irklavimo sporto veteranais A. Norkūnu, Maryte Kozlovskaja, Anicetu Baziuliu, nutarė Šiauliuose įkurti akademinio – baidarinio irklavimo sekciją.
Šiauliečių iniciatyvą palaikė LSD „Žalgirio“ Centro Taryba. Jie skyrė dvi mokomąsias akademines keturvietes valtis. Talkšos ežeras atgijo. Entuziastų vis daugėjo, buvo per 80 žmonių.
Irklavimo bazę kūrė ir tvarkė patys sportininkai per rengtas talkas.
J. Geringsonas pamena, kad krepšinio aikštelėje buvo pastatytas vagonėlis valtims sudėti. Irkluotojai dar neturėdavę ir kur persirengti, tad jau iš namų ateidavo apsivilkę sportinius kostiumus.
Gelbėjo ir staliai
„Elnio“ stalių dirbtuvių stalius Kostas Kirijanovas irkluotojams pagamino dvidešimt turistinių baidarių. Kombinato vadovybė skyrė medžiagų mažo elingo statybai.
Buvo pastatytas elingas valtims, vėliau atvežtas pirmas vagonas.
„Šiauliečiai irklavimą labai pamėgo. Pirmieji startai tais pačiais 1954 metais respublikos pirmenybėse buvo gana sėkmingi – iškovotos prizinės vietos prieš Kauno ir Klaipėdos irkluotojus“, – pamena J. Geringsonas.
Trenerio teigimu, tik lenktyninių baidarių „Skif“ stoka neleido ilgesnį laiką Šiaulių baidarininkams lygiaverčiai rungtyniauti su Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos irkluotojais.
„Įdomu tai, kad visos pirmosios baidarės „Skif“ turėjo savo pavadinimus. Pavyzdžiui, „Vargelis“, „Jūratė“, „Delfinas“, keturvietė – „Svajonė“, – sako J. Geringsonas.
Tokios baidarės buvo fanerinės.
Klinkerines akademines valtis gamino tik Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) iš siaurų lentučių, sutvirtintų specialiomis kniedėmis.
1956 metų rudenį latvių įmonė „Dzintars“ pradėjo gaminti sportines valtis.
Jų, padedami Eugenijaus Lenkovičiaus, įsigijo ir šiauliečiai.
Tuščias gesintuvas – irgi plūduras
Šiauliuose vietoje pirmųjų plūdurų buvo naudoti tušti gesintuvai.
Jų parūpindavo Steponas Lukianskas, dirbęs ne tik irklavimo bazėje, bet ir gaisrinėje.
Kadangi gesintuvai labai nudaužydavo valtis, subraižydavo jų šonus, gesintuvus teko pakeisti futbolo kamuolių kameromis, apvilktomis baltos, žalios ir raudonos spalvos maišeliais, pritvirtintais prie trosų.
„Tokios kameros kainuodavo 37 kapeikas, tačiau ir jas dažnai „pasiskolindavo“ Kalniuko gyventojai“, – šypteli pašnekovas.
Irklavimo trasas ruošdavo ir J. Geringsonas, už tai gaudavęs pinigų.
Iš Klaipėdos važiavo 16 valandų
J. Geringsonas su šypsena prisimena 1963 metus, kai dar aštuoniolikmetis vyko į varžybas Klaipėdoje.
„Su irklavimo bazei priklausiusiu senu, aplūžusiu autobusiuku ZIS į Klaipėdą nuvažiavome per 6–8 valandas, o grįžome per 16“, – prisimena J. Geringsonas.
Sportininkai valtis vežėsi pritvirtintas ant autobusiuko viršaus.
„Ir sugedo mums autobusas, kažkas nutiko varikliui, tad autobusą tekdavo įstumti į kiekvieną įkalnę. Taip iš Klaipėdos dardėjome 16 valandų“, – pasakojo treneris.
Tačiau kelionė buvo ne bergždžia – šiauliečiai grįžo nugalėję.
„Kelionėms į Kijevą, tuometinį Leningradą turėjome geresnę mašiną. Ja nuvažiuodavome per parą, iškepę kaip viščiukai“, – sako J. Geringsonas.
Kadangi pirmą dieną startų nebūdavo, tad šiauliečiai atsipūsdavo po kelionės, pasivaikščiodavo po miestą.
Vėliau irkluotojus į tolimas varžybas ar stovyklas pradėjo gabenti traukiniais ir lėktuvais.
„Tačiau iš traukinių stoties, pavyzdžiui Kijevo, valtis iki kanalo tekdavo nusinešti rankose. Daugumai praeivių tai sukeldavo šypseną ir įvairiausių klausimų“, – prisimena J. Geringsonas.
Išugdė pasaulio čempioną
A. Vietą jo treneris J. Geringsonas prisimena nuo pirmųjų irklavimo dienų.
A. Vieta irkluoti pradėjo trylikos, 1974 metais. Čempiono treneris iki šiol pamena net auklėtinio gimimo datą.
Pasaulio čempionu A. Vieta tapo, irkluodamas dvivietę baidarę. Irdamasis keturviete pasaulio čempionu tapo du kartus. Tarybų Sąjungos čempionu A. Vieta buvo 17 kartų.
„Tačiau plaukdamas vienviete baidare A. Vieta niekaip nepajėgdavo aplenkti savo varžovo vokiečio Helmano, todėl visada likdavo antras“, – sakė čempiono treneris.
Kova tarp A. Vietos ir Helmano vyko aštuonerius metus. Šiauliečiui išsiveržti į pirmąsias gretas pavykdavo tik tada, jei nestarduodavo vokietis.
J. Geringsonas sako, kad jo auklėtiniui nebuvo lengva tapti čempionu, nes atstovavo sąjunginei profsąjungai „Lokomotyvas“. Tuo tarpu, geriausius rezultatus demonstruodavo ir stipriausia Tarybų Sąjungoje laikyta prekybininkų organizacija „Spartakas“, buvusi labai turtinga.
Rašė pasiaiškinimą
Kai A. Vieta Šiauliuose baigė vidurinę, treneriui teko jį išleisti studijuoti į Vilnių. Nors pats sportininkas, jo tėvai norėjo, kad liktų Šiauliuose.
„Tada Artūras ruošėsi pasaulio čempionatui ir stojamiesiems egzaminams į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą“, – pamena J. Geringsonas.
A. Vietai viskam laiko nepakako, tad vaikinas prašė jį priimti be stojamųjų egzaminų. Šiauliuose jam tokia teisė nebuvo suteikta. Tik Vilniaus inžinierių ir statybos institute (VISI) jam suteikė sąlygas stoti be stojamųjų, tad A. Vieta išvyko iš Šiaulių.
Po to J. Geringsonas buvo papeiktas už silpną patriotinį darbą ir sporto komitetui rašė pasiaiškinimą, kodėl iš Šiaulių išleido tokį gabų sportininką.
J. Geringsonas išugdė ir pirmąjį tarptautinės klasės sporto meistrą – Kęstutį Sinicką.
Vėliau ir A. Vieta tapo tarptautinės klasės sporto meistru.
Dabar A. Vieta Trakų irklavimo bazėje dirba treneriu ir renginių organizatoriumi.
„Mokiau būti žmonėmis“
J. Geringsonas irkluoti baidarę pradėjo, būdamas penkiolikos. Netrukus į treniruotes atsivedė ir jaunesnį brolį Izidorių, vėliau tapusį ir irklavimo bazės direktoriumi.
Taip sportuojant ir dirbant irklavimo bazėje prabėgo 54 J. Geringsono gyvenimo metai.
„Treneriai dažniausiai skaičiuoja, kiek čempionų išugdė. Tačiau visi vaikai čempionai nebus. Todėl mane labai pamalonindavo iš tarybinės armijos grįžę mano buvę auklėtiniai. Jie su ašaromis akyse apsikabindavo mane ir dėkodavo, kad tokie užaugo, ir jiems armijoje labai lengva buvo tarnauti“, – pasakoja J. Geringsonas.
„Todėl didžiausias malonumas – žinoti, kad ne tik čempioną užauginai, bet ir žmogų užauginai“, – įsitikinęs treneris.
1999 metais J. Geringsonui buvo įteikta geriausio Šiaulių miesto šimtmečio trenerio nominacija.
J. Geringsonas buvo vienas pirmųjų trenerių, atradęs bei paruošęs pasaulio irklavimo čempionus.
Vien praktikos nepakako
J. Geringsonas sako jokių studijų taip ir nebaigęs. Viską išmokęs praktiškai.
Pats irklavęs, treniravo kitus, dabar tenka sargauti.
„Iš trenerio pareigų buvau priverstas išeiti dar prieš pensiją. Mat pasikeitė laikai ir pradėjo prie manęs kabinėtis. Atėjo jauni diplomuoti žmonės ir nusprendė, kad aš netinku dirbti treneriu, nes neturiu popieriuko“, – kalbėjo ne vieną čempioną išugdęs J. Geringsonas.
Šiaulių bazė buvo viena geriausių
1968 metais Šiaulių irklavimo bazė buvo pripažinta viena geriausių Tarybų Sąjungoje. „Žinoma, po Maskvos „Chimky“, – priduria J. Geringsonas.
„Pamenu, kai nuvažiuodavome į varžybas Kijeve, jų sporto bazėje rasdavome tik dvi palapines, kuriose ir reikėdavo persirengti. Tas pats būdavo ir Saratove, Dnepropetrovske“, – prisiminimais dalijosi J. Geringsonas.
„Mūsų sporto bazėje buvo specialios patalpos ir vagonėliai irkluotojams pailsėti, pasidėti irklus“, – sako J. Geringsonas.
Trenerio teigimu, dėl to Šiauliuose buvo surengtas ne vienas Tarybų Sąjungos irklavimo čempionatas.
Pasak J. Geringsono, dabar „Atžalyno“ sporto mokykla tegali treneriams išmokėti atlyginimus. Tačiau neįstengia nei geresnio inventoriaus nupirkti ar išvežti vaikus į varžybas. Viską gelbėja tik rėmėjai.
„Juk sportininkams reikia ir skalbyklų ir džiovyklų, vietos pailsėti. Vaikams po rytinių treniruočių, prasidedančių septintą valandą, reikia pailsėti. Tačiau jie tegali trumpam ištiesti kojas ant senų sofų“, – sakė treneris.
J. Geringsono teigimu, Šiauliuose viskas palikę nuo 1968 metų. „Žinoma, savo jėgomis bazės namukus padažome, pakalinėjame“, – teigia treneris.
Būta kalbų apie naujos irklavimo bazės statybą, tačiau J. Geringsonas konkretus: „Prie manęs jau ketvirtą bazę rengiamasi statyti, tačiau pinigai suėjo arenai.“
Renka istoriją
Dabartinis Šiaulių kanojininkų treneris Artūras Navickas renka Šiaulių irklavimo istoriją ir nuotraukas.
A. Navickas yra surinkęs kiekvienų metų šiauliečių irkluotojų pasiekimus Lietuvos ir kituose čempionatuose, pradedant 1954 metais ir tęsiant iki šių dienų. Informacija po kiekvienų svarbių varžybų yra papildoma.
„Įvykius stengiausi surikiuoti eilės tvarka pagal datą. Faktai suskirstyti dešimtmečiais“, – sakė A. Navickas.
Treneris informaciją rinko iš vyresnių irklavimo trenerių, Lietuvos tarybinės enciklopedijos I tomo, rėmėsi Šiaulių miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ straipsniais, 1957 metais išleistu „Šiaulių fizkultūrininko žinynu“.
A. Navicko svajonė – „Atžalyno“ irklavimo bazės teisėjų kambaryje įrengti irklavimo muziejų. Kol kas jame tėra vienas eksponatas – dvivietė baidarė, pagaminta istorinėje latvių „Dzintars“ gamykloje.
Jubiliejiniai renginiai
Liepos 25—27 dienomis Talkšos ežere, Šiauliuose, vyks vandens šventė ir varžybos, skirtos Šiaulių miesto irklavimo šešiasdešimtmečiui paminėti.
Bus rengiamos baidarių ir kanojų irklavimo tarptautinės varžybos bei tradicinėmis tapusios „Vikingų“ ir „Drakonų“ valčių varžybos. Jos kasmet pritraukia po kelis šimtus miestiečių.
Į „Vikingų“ ir „Drakonų“ valtis bus renkamos komandos po 8—12 žmonių.
Prieš varžybas vyks treniruotės.
Šiaulių irklavimui svarbios datos:
1. Pirmieji Lietuvos jachtklubo (LJK) įstatai įregistruoti 1921 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje.
2. 1931 m. prie klubo įkurtos atskiros sekcijos: akademinio, baidarių irklavimo, buriavimo, motorinių laivų, plaukimo.
3. 1936 m. Šiauliuose įkurtas jachtklubas, buvęs Kauno jachtklubo padalinys, kultivavo tik baidarių sportą.
4. 1954 m. rugsėjo 24 dieną Šiauliuose, „Elnio“ vandens bazėje, pirmą kartą surengtos tarptautinės varžybos, kuriose rungtyniavo Šiaulių Žalgirio ir Piarnu (Estija) „Kalevo“ sportininkai.
5. 1957 m. baidarių ir kanojų irklavimas buvo atskirtas nuo bendro irklavimo sporto, baidarininkai ir kanojininkai įkūrė savo sekciją ir pradėjo rungtyniauti savarankškai.
6. 1958 m. Šiauliuose įrengiama „Lokomotyvo“ irklavimo bazė, kurioje pastatyti elingai, nupirktos naujos valtys.
7. 1964 m. birželį Šiauliuose pirmą kartą surengtas Lietuvos irklavimo čempionatas.
8. 1968 m. „Lokomotyvo“ irklavimo sporto mokyklai suteikiamas specializuotos sporto mokyklos vardas.
9. 1973 m. Šiauliuose įsteigiama „Žalgirio“ irklavimo sekcija.
10. 1991 m. sausio 21d. Šiauliuose įkurtas pirmasis po Nepriklausomybės paskelbimo irklavimo klubas Lietuvoje „Talša“, klubo vadovas – Vladas Stanelis.
11. 2004 m. pirmą kartą Šiauliuose vyko „Talšos“ regata . Ji buvo skirta 50 metų irklavimui Šiauliuose pažymėti. Šventė visiems dalyvavusiems labai patiko, todėl prigijo ir dabar vyksta kasmet. Šventės sumanytojas – V. Stanelis.
12. 2007 m. gruodį Šiauliuose buvo įkurtas antrasis baidarių klubas „Irklo Broliai“, kurio vadovu paskirtas Antanas Lankas.
13. 2010 m. kovo 18–20 dienomis Lozanoje (Šveicarija) vykusiame Tarptautinės baidarių ir kanojų irklavimo federacijos (ICF) direktorių tarybos susirinkime buvo priimtas sprendimas įtraukti moterų kanojų irklavimo rungtis į pasaulio čempionatų programą. Moterų kanojų irklavimas pilnateise rungtimi tapo per 2010 metų pasaulio irklavimo čempionatą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VETERANAS: Jurgis Geringsonas – buvęs irkluotojas ir treneris, dabar dirbantis irklavimo bazės sargu ir prisimenantis viską, kas čia vyko.
Vlado STANELIO ir Jurgio GERINGSONO archyvų nuotr.
VAIZDAS: Taip dabartinė „Atžalyno“ irklavimo bazė atrodė iš Talkšos ežero 1970 metais.
TRADICIJA: Vėliavos pakėlimu būdavo pradedamos kiekvienos svarbesnės irklavimo varžybos Šiauliuose.
PRISISTATYMAS: Šiaulių irkluotojai dalyvaudavo ir gatvių eisenose, 1972 metai.
TALKA: Norintys irkluoti, turėjo ir padirbėti. Talka irklavimo bazėje 1965 metais.
ATSTOVAI: Šiaulių irkluotojai atstovavo visasąjunginei profsąjungos „Lokomotyvas“ sporto grupei.
Jono TAMULIO nuotr.
INICIATORIUS: Irklavimo treneris Artūras Navickas renka Šiaulių irklavimo istoriją ir rūpinasi irklavimo bazėje įkurti muziejų.