Ir į mokyklą, ir į maniežą keliauja kartu

Ir į mokyklą, ir į maniežą keliauja kartu

Ir į mo­kyk­lą, ir į ma­nie­žą ke­liau­ja kar­tu

„Ar čia Baikš­tie­nės vai­kai?“ – nu­girs­tu mo­te­rų po­kal­bį ma­nie­že, kai ma­ma ir du jos vai­kai po­zuo­ja fo­tog­ra­fui. „Taip, taip! La­bai ge­ri vai­kai“, – gi­ria pa­šne­ko­vė. „Kai ma­ma tre­ne­rė, tai pa­spau­džia“, – ko­men­tuo­ja ki­ta. „Jei­gu vai­kas ne­no­rė­tų, tu spausk ne­spau­dęs“, – at­sa­ko pir­mo­ji.

Šuo­li­nin­kų į aukš­tį Ur­tės ir Juo­zo Baikš­čių spaus­ti ne­rei­kia – jie de­ga tuo, ką da­ro.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Mu­ša re­kor­dus

Spor­ti­nin­kų ma­ma ir tre­ne­rė Ju­ze­fa Baikš­tie­nė neišs­ki­ria sa­vo vai­kų. „Jie ly­gia­ver­čiai“, – sa­ko.

Iš var­žy­bų šuo­li­nin­kai į aukš­tį grįž­ta jei ne nu­ga­lė­to­jais ir pri­zi­nin­kai, tai užė­mę aukš­tas vie­tas. Pra­kal­bus apie var­žy­bas, pa­sie­ki­mus, ir Ur­tė, ir Juo­zas ne kar­tą iš­ta­ria: „Ga­lė­jo bū­ti ir ge­riau.“ Tik ma­ma ir tre­ne­rė sa­vo vai­kų pa­sie­ki­mų ne­nu­ver­ti­na.

Va­sa­rio pa­bai­go­je Mins­ke (Bal­ta­ru­si­ja) tarp­vals­ty­bi­nia­me leng­vo­sios at­le­ti­kos jau­ni­mo ma­če, ku­ria­me rung­ty­nia­vo sep­ty­nių ša­lių leng­vaat­le­čiai, Ur­tė šuo­lio į aukš­tį rung­ty­je įvei­kė 1,75 met­ro aukš­tį (tai as­me­ni­nis spor­ti­nin­kės re­kor­das), iš­ko­vo­jo ant­rą­ją vie­tą ir įvyk­dė Eu­ro­pos jau­nių čem­pio­na­to nor­ma­ty­vą, o Juo­zas per­šo­ko 2,12 met­ro aukš­tį ir pel­nė tre­čią­ją vie­tą.

„Ju­tau, kad ga­liu dau­giau. Prieš sa­vai­tę Kau­ne bu­vau per­šo­kęs 2,15 met­ro aukš­tį“, – sa­ko J. Baikš­tys.

„Ir pa­ge­ri­nai 17 ir 18 me­tų re­kor­dą“, – pri­du­ria tre­ne­rė.

Spor­ti­nin­kui iki pa­sau­lio jau­ni­mo (iki 20 me­tų) čem­pio­na­to nor­ma­ty­vo trūks­ta vos vie­no cen­ti­met­ro. Iki bir­že­lio mė­ne­sį vyk­sian­čių var­žy­bų dar lai­ko yra ir J. Baikš­tys ti­ki­si, kad už­si­brėž­tą tiks­lą pa­vyks pa­siek­ti.

U. Baikš­ty­tė prieš sa­vai­tę su auk­so me­da­liu grį­žo iš Lat­vi­jos, kur vy­ko Bal­ti­jos ša­lių jau­nių U-18 ma­čas-čem­pio­na­tas. Ten ji per­šo­ko 1,73 met­ro aukš­tį. „Esu ne­pa­ten­kin­ta re­zul­ta­tu. Vie­ta dar ne vis­kas, rei­kia re­zul­ta­to. Ži­nau, kad ga­liu ge­riau ir rei­kia ge­riau“, – sa­ko Ur­tė. Šuo­li­nin­kė ti­ki, kad ga­li įveik­ti ir 1,8 met­ro aukš­tį.

Per­nai U. Baikš­ty­tė Eu­ro­pos čem­pio­na­te užė­mė penk­tą­ją vie­tą tarp 32 da­ly­vių. „Ne­pa­si­ro­džiau taip, kaip no­rė­jau. No­rė­jo­si man to me­da­lio, – vėl kri­ti­kuo­ja sa­vo pa­si­ro­dy­mą spor­ti­nin­kė, bet jau op­ti­mis­tiš­kiau pri­du­ria: – Nie­ko. Da­bar rei­kia pa­si­ruoš­ti va­sa­rai, Eu­ro­pos čem­pio­na­tui.“

Se­zo­nas jau baig­tas. Leng­vaat­le­čiai da­bar vyks į sto­vyk­las ir ruo­šis va­sa­ros var­žy­boms. Jau ki­tą sa­vai­tę iš­vyks­ta dviem sa­vai­tėms į Pa­lan­gą, po to – 16 die­nų į Is­pa­ni­ją, kur tre­ni­ruo­sis sta­dio­ne.

Kon­ku­ren­ci­ja di­de­lė

Ur­tė sa­ko, kad Lie­tu­vo­je tarp šuo­li­nin­kų į aukš­tį yra ga­na di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja: „Apsk­ri­tai ky­la šuo­lio į aukš­tį ly­gis ir Lie­tu­vo­je, ir pa­sau­ly­je. Ir vie­na ma­žy­tė klai­da daug ką le­mia, ga­li dėl jos ar dėl ban­dy­mų skai­čiaus pra­ras­ti me­da­lį. Nors ir at­va­žiuo­ji į var­žy­bas su ge­riau­siu re­zul­ta­tu, ne­ga­li bū­ti tik­ras, kad paim­si pir­mą vie­tą.“

Juo­zas šie­met iš jau­nių pe­rė­jo į suau­gu­sių­jų spor­tą. Tarp vy­rų taip pat di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Ge­riau­sio ša­lies šuo­li­nin­ko į aukš­tį Rai­vy­do Sta­nio re­kor­das – 2,28 met­ro. Pa­sak Juo­zo, yra ša­ly­je spor­ti­nin­kų, ku­rie per­šo­ka 2,18 met­ro, tai­gi to­bu­lė­ti dar yra kur.

Kai kal­ba pa­si­su­ka apie sva­jo­nes, Ur­tė sa­ko: „Kiek­vie­no spor­ti­nin­ko sva­jo­nė pa­tek­ti į olim­pi­nes žai­dy­nes ir ten kuo ge­riau pa­si­ro­dy­ti. To ti­ki­mės ir dir­ba­me dėl to.“

Tre­ji me­tai be spor­to

Juo­zas maž­daug tre­jus me­tus dėl nu­ga­ros trau­mos ne­ga­lė­jo pro­fe­sio­na­liai spor­tuo­ti. Ko­dėl taip at­si­ti­ko, ne­ga­li tiks­liai pa­sa­ky­ti nei Juo­zas, nei jo ma­ma. Gal dėl au­gi­mo, gal dėl kaž­ko­kios trau­mos pa­si­slin­ko stu­bu­ro slanks­te­lis.

Į var­žy­bas spor­ti­nin­kas grį­žo prieš me­tus. „Grįž­ti ne­bu­vo sun­ku. Sun­ku bu­vo tuos tre­jus me­tus ne­spor­tuo­ti“, – sa­ko vai­ki­nas.

Net ir ta­da, kai ne­ga­lė­jo rim­tai spor­tuo­ti, Juo­zas ei­da­vo į ma­nie­žą ir mankš­tin­da­vo­si, stip­rin­da­vo nu­ga­ros ir pil­vo rau­me­nis.

„Man bu­vo la­bai sun­ku, ma­čiau, kaip jis iš­gy­ve­na. Per­nai mes su Ur­te ir sa­kom: „Juo­zai, ar­ba tu grįž­ti, ar­ba ne. Jau trys me­tai praė­jo. Ban­dyk, žiū­rė­kim, kas išeis“, – pri­si­me­na J. Baikš­tie­nė.

Kad Juo­zas grįž­tų į pro­fe­sio­na­lų spor­tą, la­bai pa­dė­jo gy­dy­to­jai ne tik iš Šiau­lių, bet ir iš ki­tų ša­lies mie­sų: rea­bi­li­to­lo­gė Lai­mu­tė Šiau­di­nie­nė, neu­ro­lo­gas Liud­vi­kas Ur­ba, trau­ma­to­lo­gas Vik­to­ras Jer­mo­la­je­vas.

Ele­gan­tiš­ka spor­to ša­ka

Spor­ti­nin­kų ma­ma ir tre­ne­rė J. Baikš­tie­nė bu­vo dau­gia­ko­vi­nin­kė. Kaip nu­ti­ko, kad abu jos vai­kai – šuo­li­nin­kai į aukš­tį?

„Kai bu­vo­me ma­ži, pra­dė­jo­me abu nuo dau­gia­ko­vės, – pa­sa­ko­ja Ur­tė. – Bet me­tams bė­gant pa­ste­bė­jo­me, kad ge­riau­siai re­zul­ta­tas ky­la šios rung­ties. Gal ir kū­no su­dė­ji­mu ti­ko­me. Abu esa­me aukš­ti. Tai pri­va­lu­mas šio­je ša­ko­je.“

Ur­tės ūgis – 1,8 met­ro, Juo­zo – 2 met­rai. Į ką to­kie aukš­ti at­si­gi­mė? Ir ma­ma ir vai­kai gūž­te­li pe­čiais. „Tik­riau­siai į se­ne­lį“, – sa­ko J. Baikš­tie­nė.

Juo­zas vis­gi pa­žy­mi, kad vien ūgio šio­je spor­to ša­ko­je neuž­ten­ka. Daug dau­giau le­mia šok­lu­mas, lanks­tu­mas, bū­tent šios sa­vy­bės la­biau­siai ir ža­vi vai­ki­ną: „Pa­vyz­džiui, šve­das Ste­fan Holm – tik 1,81 met­ro ūgio, o per­šok­da­vo 2,4 met­ro, tai yra be­veik 60 cen­ti­met­rų sau virš gal­vos.“ Šiau­lie­tis taip pat ža­vi­si uk­rai­nie­čiu Bog­da­nu Bon­da­ren­ko, ku­rio as­me­ni­nis re­kor­das 2,41 met­ro.

„Dau­gu­mai at­ro­do, kad šuo­li­nin­kai į aukš­tį tik šo­ki­nė­ja. Rei­kia ir iš­tver­mės, ir grei­čio, ir lanks­tu­mo tu­rė­ti“, – sa­ko Ur­tė. Tai­gi šuo­li­nin­kai per tre­ni­ruo­tes ir bė­gio­ja, ir sun­ku­mus kil­no­ja ir dau­gy­bę ki­tų pra­ti­mų at­lie­ka.

Užau­go ma­nie­že

Kai ma­ma tre­ne­rė, tik­riau­siai ki­taip ir ne­ga­lė­jo bū­ti, kad vai­kai pa­si­rin­ko leng­vą­ją at­le­ti­ką. „Mus nuo pat ma­žens ves­da­vo­si į ma­nie­žą. Mes čia užau­go­me“, – šyp­so­si Ur­tė.

„Jie tik skųs­da­vo­si, ko­dėl, ma­ma, mū­sų ne­žiū­ri. Gau­da­vau py­los“, – pri­si­me­na tre­ne­rė.

Ar su­dė­tin­ga, kai ma­ma – tre­ne­rė? „Da­bar net neį­si­vaiz­duo­ju, kaip ga­lė­tų bū­ti ki­taip. Ma­nau, kad la­bai ge­rai, nes ir na­muo­se ga­li pa­šne­kė­ti apie vis­ką“, – sa­ko Urtė. Jai pri­ta­ria ir Juo­zas.

O štai ma­mai tre­ni­ruo­ti sa­vo vai­kus nė­ra taip pa­pras­ta. „Sve­ti­mam vai­kui pa­sa­kai ir jis klau­so, o sa­vi mėgs­ta pa­si­gin­čy­ti“, – šyp­so­si J. Baikš­tie­nė. Ne­pai­sant kai ku­rių ne­su­ta­ri­mų, vai­kai, kaip ir ma­ma, yra už­si­spy­rę ir la­bai darbš­tūs.

Ur­tė ir Juo­zas ne tik ma­nie­že kar­tu tre­ni­ruo­ja­si. Jie dar ir kla­sės drau­gai. Abu mo­ko­si Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je. Juo­zas yra vy­res­nis, jam va­kar suė­jo 18 me­tų, o Ur­tė ge­gu­žės mė­ne­sį švęs 17-ąją gim­ta­die­nį. „Aš še­še­rių pra­dė­jau lan­ky­ti mo­kyk­lą“, – šyp­so­si mer­gi­na. Kai bro­lis ruo­šė­si į pir­mą­ją kla­sę, Ur­tė ne­no­rė­jo nuo jo at­si­lik­ti, ir tė­vams abu vai­kus te­ko iš­leis­ti į mo­kyk­lą.

Po pa­mo­kų bro­lis ir se­suo grį­žę na­mo pa­pie­tau­ja ir sku­ba į tre­ni­ruo­tę. Iš jos grįž­ta apie pu­sę de­vy­nių, pa­va­ka­rie­niau­ja ir puo­la prie pa­mo­kų. Mie­go­ti nuei­na apie dvy­lik­tą. „Ge­rai, kad ne vi­sa­da į pir­mą pa­mo­ką rei­kia, ga­li pa­mie­go­ti“, – sa­ko Baikš­čiai.

Bū­ti kla­sės drau­gais nė­ra blo­gai: kar­tu ruo­šia pa­mo­kas, vie­nas ki­tam paaiš­ki­na, ko ne­sup­ran­ta.

Pak­laus­ti, ką no­rė­tų stu­di­juo­ti atei­ty­je, ko­kį dar­bą dirb­ti, J. Baikš­tys sa­ko, kad grei­čiau­siai rink­sis tre­ne­rio dar­bą.

Kad vai­kai taps tre­ne­riais, ma­no ir J. Baikš­tie­nė. Mo­te­ris pri­si­me­na, kad ir pa­ti dar penk­to­je kla­sė­je pa­sa­kė, kad dirbs tre­ne­re. „Kai vai­kai bu­vo tre­čio­je ar ket­vir­to­je kla­sė­je, jie man tą pa­tį pa­sa­kė, nors aš nei klau­siau, nei ką. O kaip bus, ne­ži­nau. Bet aš taip ma­nau. Jie juk čia užau­gę.“

Tik Ur­tė nė­ra tik­ra, ar taps tre­ne­re: „Ma­nau, kad tai la­bai sun­kus dar­bas. Ne­tu­rė­čiau gal tiek daug kant­ry­bės su vai­kais.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

NA­MAI: Šiau­lių leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­žas Ur­tei ir Juo­zui Baikš­čiams – tar­si na­mai. Jie čia užau­go, čia pra­dė­jo spor­tuo­ti, čia sku­ba kiek­vie­ną die­ną po pa­mo­kų ir sten­gia­si per­šok­ti kuo aukš­čiau pa­kel­tą kar­te­lę.

MA­MA: Ju­ze­fa Baikš­tie­nė ne tik ma­ma, bet ir tre­ne­rė sa­vo vai­kams. Tai ne­leng­va: „Sve­ti­mam vai­kui pa­sa­kai ir jis klau­so, o sa­vi mėgs­ta pa­si­gin­čy­ti.“