Naujausios
Futbolas grožiui nekenkia
Lietuvos moterų futbolo rinktinei kelialapis į 2015 metų pasaulio čempionatą išsprūdo. Rinktinės kapitonė šiaulietė Rasa Imanalijeva mano, kad daugiau tikėtis galima, tačiau aukščiau kilti beveik nėra šansų: „Dėmesys sportui skiriamas tik tuomet, kai iš nulio padaromas stebuklas“.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
sportas@skrastas.lt
Lygis aukštas, bet beprasmis
Atrankoje į 2015 metų Pasaulio futbolo čempionato atrankos varžybas Lietuvos rinktinė dalyvavo su didžiuliu tikėjimu, tačiau jau po dviejų susitikimų buvo aišku – priėjo liepto galą. Pralaimėtos varžybos su Gruzijos ir Farerų salų komandomis. Vėliau – nieko nelemiančios lygiosios su Juodkalnija.
– Kokios mintys po varžybų ir nesėkmių su tokiomis stipriomis nacionalinėmis ekipomis?
– Kovodamos su Gruzijos rinktine, pralaimėjome laimėtas varžybas. Nežinau, ko mums pritrūko. Gal sėkmės. Mūsų komandai tokie susitikimai duoda milžinišką naudą. Kyla meistriškumas, didėja patirtis.
– Ar tai reiškia, kad yra vilties turėti šalyje profesionalų moterų futbolą?
– Vargu. Jeigu tokių turnyrų būtų daugiau, tuomet galima tikėtis ir rezultatų. Po metų kitų Lietuvos rinktinėje bus visai kitos moterys ir merginos. Dauguma jų dirbs, augins vaikus, nes iš futbolo pragyventi nepavyks. Futbolas bus tik pramoga.
– Kodėl negali būti kitaip?
– Gali, tačiau turi pasikeisti visuomenės ir valdžios požiūris. Krepšinis tarsi – religija. Vienai sporto šakai skiriama daugiau dėmesio, nei visoms kitoms kartu. Pati žaidžiau krepšinį iki 16 metų. Tada net nežinojau, kad moterų futbolas egzistuoja. Pas mus dėmesys į sporto šaką atkreipiamas tik tada, kai iš nulio įvyksta stebuklas – tarsi iš niekur. Kam rūpėjo plaukimas, kol Rūta Meilutytė nepelnė aukso medalio?
Kapitonės dalia
Futbolą R. Imanalijeva pradėjo žaisti nuo 16 metų kartu su savo vyresniąja seserimi Oksana. Seserys buvo pastebėtos viename mokykliniame turnyre gimtajame Petrašiūnų kaime (Pakruojo rajonas), į kurį jos pakliuvo atsitiktinai. Iki tol merginos „degė“ krepšiniu. Dabar R. Imanalijevai – 22, o sesuo jau pusmetį gyvena Anglijoje. Ne iš futbolo.
– Ar sunku būti rinktinės kapitone?
– Nežinau, kodėl išrinko būtent mane. Kapitonas yra tarsi tarpininkas tarp trenerių ir žaidėjų. Visa informacija eina per mane. Taip pat kapitonė turi uždegti komandą kovai, o nepasisekus – nuraminti. Tai tikrai nėra lengva užduotis.
– Ar palaikė tave artimieji per paskutines savaites? Gal mama yra sportavusi?
– Visi artimieji atidžiai sekė mūsų kovas. Jaučiau palaikymą ir po pralaimėjimų. Mama mokykloje žaidė rankinį, gal dėl to taip palankiai žiūri į sportuojančias dukras.
Mėlynės – mažmožis
Pokalbio metu R. Imanalijeva jautėsi truputį nesmagiai, nes virš akies yra mėlynė. Maža to, dar ir patinę. Nepadeda jau ir kosmetika. Pažįstami žino, kad ji sportininkė, tačiau svetimiems kyla spėlionių apie mušeikas chuliganus.
– Ar netrukdo jaunai merginai tokie „papuošimai“?
– Per paskutines varžybas su Juodkalnija mėlynę „įstatė“. Mėlynių ant veido futbole būna retai, o ant kojų – nekreipiu dėmesio. Man futbole visi dalykai priimtini. Manyčiau, kad boksas – nelabai moteriška sporto šaka, tačiau visi komandiniai žaidimai puikiai tinka abiejų lyčių atstovams. Beje, krepšinyje dar didesnė mėlynių tikimybė.
– Ar sportas netrukdo merginos grožiui? Juk negali kasdien būti nepriekaištingai pasidažiusi.
– Aš kasdien nesidažau – esu natūrali.
Ekonomika ar užsienio klubai?
– Studijuoji ekonomiką Šiaulių universitete. Ar sieji savo ateitį su šia specialybe? O gal sieksi futbolo aukštumų užsienio klubuose?
– Pirmiausia norėčiau pabaigti mokslus. Belieka parašyti bakalauro darbą. Pasirinkau temą apie valstybių skolinimąsi. Pasirinkau ekonomiką, nežinodama, ar to noriu. mokykloje sekėsi puikiai tikslieji mokslai. Dabar mane šis dalykas žavi. Kiekvieną rytą peržvelgiu internete verslo ir politikos naujienas.
Su komandos draugėmis apie ekonomiką neteko kalbėti, tačiau su seserimi – ne kartą. Pasakojo, kad Anglijoje minimalus uždarbis – apie 900 svarų. O pas mus – tokia pati suma, tik litais. Tačiau kainos pas mus santykinai gerokai didesnės. Kartais net kelis kartus.
– O futbolas?
– Realiausias pasiūlymas – rudenį išvykti žaisti į Švedijos klubą, kuriame žaidžia ir Viktorija Budrytė. Vasarą su Šiaulių komanda planuoju žaisti UEFA varžybose. Legionierės duona dabar labai vilioja. Priimtų jau gegužę, tačiau nenoriu atidėlioti mokslų.
– Ar lieka laiko kitokiai veiklai?
– Teisėjauju dublerių varžybose. Kai turiu laiko, mėgstu pasisukioti virtuvėje – palepinti save. Vasarą pakeliauju dviračiais ir baidarėmis.
Giedriaus Baranausko nuotr.
PERMAINOS: Geriausia praėjusių metų Lietuvos futbolininkė ir nacionalinės rinktinės kapitonė Rasa Imanalijeva sako, jog rudenį greičiausiai teks paragauti legionierės duonos Švedijoje.