Edita Pučinskaitė tebegyvena dviračių pasaulyje

Edita Pučinskaitė tebegyvena dviračių pasaulyje

Edi­ta Pu­čins­kai­tė te­be­gy­ve­na dvi­ra­čių pa­sau­ly­je

Vie­nai ge­riau­sių vi­sų lai­kų Lie­tu­vos dvi­ra­ti­nin­kių, Ita­li­jo­je gy­ve­nan­čiai Edi­tai Pu­čins­kai­tei lapk­ri­čio 27-ąją su­kan­ka 41-eri me­tai. „Šiau­lių kraš­to“ in­ter­viu su ja.

Į gim­tą­ją Nau­ją­ją Ak­me­nę Edi­ta par­skri­do su se­se­rimi Ing­ri­da, dir­ban­čia Eu­ro­pos Ko­mi­si­jo­je Briu­se­ly­je, pa­svei­kin­ti ne­se­niai ju­bi­lie­jus pa­mi­nė­ju­sių sep­ty­nias­de­šimt­me­tės ma­mos Va­le­ri­jos ir aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio Leo­nar­do Pu­čins­kų.

Abi grį­žo be šei­mų. Vy­rams pa­li­ko pri­žiū­rė­ti at­ža­las. Edi­ta au­gi­na du sū­nus, Ing­ri­da – du sū­nus ir duk­rą.

Se­suo Dai­va yra ge­ro­kai to­liau nuo na­mų – ma­te­ma­ti­kos moks­lų dak­ta­rė skai­to pa­skai­tas Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se.

E. Pu­čins­kai­tė bū­da­ma de­vy­nio­lik­me­tė įsi­ver­žė į pa­sau­lio mo­te­rų dvi­ra­čių spor­to eli­tą – 1995 me­tų pa­sau­lio čem­pio­na­te pel­nė bron­zos me­da­lį. 1998-ai­siais lai­mė­jo pres­ti­ži­nes „Tour de Fran­ce“ lenk­ty­nes, dar po me­tų ta­po pa­sau­lio čem­pio­ne ir dar lai­mė­jo bron­zą, bu­vo iš­rink­ta ge­riau­sia Lie­tu­vos spor­ti­nin­ke. 2001-ai­siais pa­sau­lio pir­me­ny­bė­se pel­nė si­dab­ro me­da­lį. 2006 ir 2007 me­tais trium­fa­vo „Gi­ro d’Italia“ lenk­ty­nė­se. Iš vi­so lai­mė­jo apie 100 aukš­to ly­gio var­žy­bų.

Kaip da­bar gy­ve­na įspū­din­gą dvi­ra­ti­nin­kės kar­je­rą 2010 me­tais bai­gu­si kraš­tie­tė?

– Tie še­še­ri me­tai – vi­sai ki­toks gy­ve­ni­mas ne­gu bu­vo spor­te. Tuo­met vi­sa kon­cent­ra­ci­ja – į sa­ve. Rei­kė­jo dėl spor­ti­nės kar­je­ros. Da­bar vi­sas dė­me­sys skir­tas vai­kams. Jie ma­no prio­ri­te­tas. Lu­kas – dve­jų me­tu­kų, To­mui ne­tru­kus su­kaks ket­ve­ri.

Ta­čiau gy­ve­ni­mas ir to­liau įdo­mus. Taip pat grei­tas, kaip ir spor­to lai­kais. Tik ma­žiau pa­sau­lio ma­tau, ma­žiau ke­liau­ju.

Bet ne­nu­to­lau nuo dvi­ra­čių spor­to. Dir­bu su mo­te­rų ko­man­da „In­pa Bian­chi“. Kaip tu­rin­ti pro­fe­sio­na­lės pa­tir­ties prieš dve­jus me­tus bu­vau pa­kvies­ta tap­ti nau­jos pa­sau­li­nio ly­gio Ita­li­jos ko­man­dos va­dy­bi­nin­ke. Bet ne spor­to rei­ka­lams. Nes to­kiu at­ve­ju tek­tų vėl ke­liau­ti po pa­sau­lį, gy­ven­ti pa­na­šiu tem­pu kaip ir sa­vo spor­ta­vi­mo lai­kais. Aš no­riu di­džią­ją da­lį die­nos leis­ti su sa­vo vai­kais. Juk da­bar­ti­nis jų am­žiaus pe­rio­das – pa­ts gra­žiau­sias tė­vams. Ir svar­biau­sias vai­kams. Mes tuo ma­žiau rei­ka­lin­gi vai­kams, kuo jie la­biau au­ga. To­dėl pa­pra­šiau ko­man­dos va­do­vų leis­ti man de­rin­ti šei­mą ir nau­ją­jį už­siė­mi­mą.

Tad pir­mo­je die­nos pu­sė­je, kol sū­nūs bū­na dar­že­ly­je, aš rū­pi­nuo­si ko­man­dos var­žy­bų ka­len­do­riaus su­da­ry­mu, de­ri­nu rei­ka­lus su rė­mė­jais ir ieš­kau nau­jų, ren­giu kont­rak­tus ir ap­ta­riu jų de­ta­les su dvi­ra­ti­nin­kė­mis, su jas ap­tar­nau­jan­čiu per­so­na­lu, or­ga­ni­zuo­ju su­si­rin­ki­mus su ko­man­dos va­do­vy­be priim­ti spren­di­mams. Dar esu at­sto­vė spau­dai.

– Ta­vo tiks­las dir­bant su ko­man­da – kas pa­vyks, tas bus ge­rai ar ko­kios aukš­tu­mos?

– Vis­kas pri­klau­so koks bus fi­nan­sa­vi­mas. Iš spor­to lai­kų iš­li­kau am­bi­cin­ga. Pra­dė­jau dirb­ti su vi­du­ti­nio ly­gio ko­man­da, ku­ri pa­sau­li­nia­me rei­tin­ge bu­vo per vi­du­riu­ką. Ren­giau­si, kad ji pa­sau­li­nė­se are­no­se skins per­ga­les.

Bet ne­ti­kė­tai po pir­mų­jų dvie­jų me­tų pra­ra­do­me pa­grin­di­nį rė­mė­ją. To­dėl prieš ke­lias sa­vai­tes spren­dė­me klau­si­mą – be­ke­liau­ti to­liau ar at­si­sa­ky­ti idė­jos. Vis dėl­to – pir­myn. Tik ki­to­kio­mis ap­su­ko­mis.

Jei ko­man­da žlug­tų, ti­kiu, kad man kils nau­jų idė­jų, at­si­vers ki­ti pro­jek­tai.

Ki­ta ver­tus, at­si­svei­ki­nu­si su di­džiuo­ju spor­tu, nuo dvi­ra­čio ne­nu­li­pau – vis iš­va­žiuo­ju pa­min­ti sa­vo ma­lo­nu­mui. Ne­be­fik­suo­da­ma įvai­riau­sių duo­me­nų. Iš­kart drau­gai įtrau­kė į dvi­ra­čių mė­gė­jų klu­bą „Avis Bi­ke“, ska­ti­nan­tį krau­jo do­no­rys­tę. Ta­pau do­no­re. Klu­bas or­ga­ni­zuo­ja ma­si­nius va­žia­vi­mus dvi­ra­čiais. Vie­nas pa­va­din­tas ma­no var­du. Kas­kart su­si­ren­ka per pu­sę tūks­tan­čio dvi­ra­čių spor­to en­tu­zias­tų, ku­rių dau­ge­lis – do­no­rai.

Ta veik­la ma­ne da­ro lai­min­gą. Pa­ti iš dvi­ra­čių spor­to la­bai daug paė­miau, da­bar sa­vo veik­la sten­giuo­si duo­ti ir ki­tą svo­rį tam my­ni­mui. Iš tų ma­si­nių va­žia­vi­mų su­rink­tų lė­šų treč­da­lį ski­ria­me lab­da­ros pro­jek­tams ar do­no­rys­tės or­ga­ni­za­ci­joms.

– Jū­sų kar­tą, kur bu­vo Dia­na Pu­čins­kai­tė, Ra­sa ir Jo­lan­ta Po­li­ke­vi­čiū­tės, ug­dęs tre­ne­ris Va­le­ri­jus Ko­no­va­lo­vas rė­mė­si Ita­li­jos dvi­ra­čių spor­to ba­ze. Ats­to­va­vo­te šios ša­lies spor­to klu­bams. Ar dirb­da­ma va­dy­bi­nin­ke ir­gi Ita­li­jo­je ei­ni sa­vo tre­ne­rio ta­kais?

– Į su­kur­tą „In­pa Bian­chi“ ko­man­dą iš­kart bu­vo pa­kvies­ta Lie­tu­vos ga­na aukš­to ly­gio tiek plen­to, tiek tre­ko dvi­ra­ti­nin­kė Dai­va Tuš­lai­tė. Ji ta­po olim­pi­nių žai­dy­nių da­ly­ve. Ta­čiau ki­ta­met ne­be­bus ko­man­do­je. Išė­jo į vie­ną iš ge­riau­sių Ita­li­jos klubų`"Alė Ci­pol­li­ni“. Nes vi­soms spor­ti­nin­kėms, ku­rios la­biau ap­mo­ka­mos, pa­sa­kė­me, kad ieš­ko­tų kont­rak­tų fi­nan­siš­kai stip­res­niuo­se klu­buo­se. Ka­dan­gi „In­pa Bian­chi“ dėl lė­šų sty­giaus priė­mė la­bai jau­nas mer­gai­tes. Jos per­spek­ty­vios, tu­ri kar­je­ros ga­li­my­bių, bet šian­dien men­kai ap­mo­ka­mos. Kol kas ne­kvie­čia­ma lie­tu­vai­čių.

Išė­jus iš di­džio­jo spor­to ma­no kar­tai, bai­gė­si ir Lie­tu­vos mo­te­rų dvi­ra­čių rink­ti­nės do­mi­na­vi­mo pa­sau­li­nė­je are­no­je lai­kas. Ar iš nau­jo­sios mo­te­rų kar­tos įsi­žiebs ko­kia žvaigž­du­tė, ne­drįs­tu pra­na­šau­ti.

Man liūd­no­ka, kad Lie­tu­vos mo­te­rų plen­to rink­ti­nė šian­dien nė­ra net še­šė­lis to laik­me­čio, kuo­met už Lie­tu­vą at­sto­va­vo mū­sų kar­ta. Aš la­bai no­rė­čiau dirb­ti su Lie­tu­vos jau­nom mer­gi­nom. Bet tam rei­kia lė­šų ir rė­mė­jų, ku­rių, de­ja, vis ma­žė­ja.

– Spor­tuo­da­ma ras­da­vai lai­ko žur­na­lis­ti­kai, tu­rė­da­ma au­to­ri­nę skil­tį vie­na­me di­džiau­sių spe­cia­li­zuo­tų mė­ne­si­nių Ita­li­jos spor­to žur­na­lų „Cic­lis­mo“.

– Ra­šy­da­vau pub­li­cis­ti­nius teks­tus apie dvi­ra­čių spor­tą. Ne­be­ra­šau, kai žur­na­las už­si­da­rė. Da­bar lai­ko tam ne­be­tu­rė­čiau.

– Ta­čiau įtrau­kė ki­tas kū­ry­bi­nis pro­ce­sas – lie­tu­vių ki­no re­ži­sie­riaus Arū­no Ma­te­lio ko­man­do­je, fik­sa­vu­sio­je kad­rus nau­jam fil­mui apie dvi­ra­čių spor­tą.

– Kon­tak­tai už­si­mez­gė nuo elekt­ro­ni­niu pa­štu gau­to laiš­ko apie kū­ry­bi­nius pla­nus ir klau­si­mo, ar man bū­tų įdo­mu bend­ra­dar­biau­ti. At­sa­kiau – ko­dėl gi ne. Pa­si­ju­tau pa­ma­lo­nin­ta, nes Arū­nas Ma­te­lis man jau tuo­met bu­vo di­de­lis au­to­ri­te­tas. Po ke­le­rius me­tus tru­ku­sio bend­ra­dar­bia­vi­mo ta­po­me ge­ri drau­gai. Jis į Ita­li­ją at­vy­ko ap­tar­ti de­ta­lių. Iš pra­džių sa­kė, kad pa­kaks pa­ta­ri­mų. Pas­kui ma­no mi­si­ja ta­po įti­kin­ti vy­rų dvi­ra­čių lenk­ty­nių „Gi­ro d’Italia“, trun­kan­čių tris sa­vai­tes, or­ga­ni­za­to­rius įsi­leis­ti į var­žy­bas fil­muo­to­jus. Rei­kė­jo įti­kin­ti, kad ku­ria­mas fil­mas Ita­li­jo­je yra to­kio mas­to, ko­kio nie­kas dar ne­su­kū­rė ir taps nau­din­gas vi­so pa­sau­lio dvi­ra­čių spor­tui. Kai jis daž­nai pur­vi­na­mas, daug blo­gų at­si­lie­pi­mų dėl iš­pūs­tų do­pin­gų skan­da­lų.

Įti­ki­nė­ji­mai už­tru­ko mė­ne­sių mė­ne­siais. Bet pa­vy­ko, ko per dau­giau kaip šim­ta­me­tę lenk­ty­nių is­to­ri­ją nė­ra bu­vę. No­rint įsi­leis­ti bet ko­kius ki­no me­no kū­rė­jus, pir­miau­sia rei­kia ypa­tin­go pa­si­ti­kė­ji­mo, kad fil­mas ne­bus komp­ro­mi­tuo­jan­tis. Juk iš anks­to su­tar­ties su me­ni­nin­ku ne­su­da­ry­si – jo kū­ry­bi­nė lais­vė ne­var­žo­ma. Su­si­ta­ri­mai li­ko pa­rem­ti žo­džiais.

A. Ma­te­lis sa­kė, kad pa­dė­jo ma­no kaip dvi­ra­ti­nin­kės au­to­ri­te­tas. Aš sa­kau: re­ži­sie­riaus pa­sau­li­nis var­das.

Fil­mo kū­rė­jų su­ma­ny­mas – at­skleis­ti dvi­ra­čių spor­to pa­sau­lį per ja­me lyg ne­ma­to­mus lenk­ty­ni­nin­kus, ku­rie va­di­na­mi gre­ge­riais. Jie per vi­są sa­vo spor­ti­nę kar­je­rą ne­tu­ri var­žy­tis dėl aukš­čiau­sių ap­do­va­no­ji­mų, o vien pa­dė­ti ko­man­dų ly­de­riams dis­tan­ci­jo­je.

Ga­liau­siai man bu­vo pa­skir­tas dar­bas su vie­nu iš fil­me pri­sta­to­mų ke­tu­rių pa­grin­di­nių per­so­na­žu – gre­ge­riu. Tu­rė­da­vau or­ga­ni­zuo­ti kū­ry­bi­nės gru­pės fil­ma­vi­mus su Pau­lo. Jį sa­vo­tiš­kai pa­ruoš­da­vau bend­rau­da­ma. Pa­lies­ti ko­kią nors jo vi­di­nio pa­sau­lio sty­gą, ko­kį re­ži­sie­rius su­ma­nė at­skleis­ti, už­fik­suo­jant ki­no kad­rais vei­do iš­raiš­ko­je, kū­no ju­de­sy­je.

Fil­ma­vi­mo dar­bai baig­ti, da­bar vyks­ta mon­ta­vi­mas.

Kal­bė­jo­si Vy­tau­tas RUŠ­KYS

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Edi­ta Pu­čins­kai­tė lai­min­ga, kad te­be­gy­ve­na grei­tai, kaip dvi­ra­ti­nin­kės kar­je­ros lai­kais.

Edi­ta (iš kai­rės) ir Ing­ri­da Pu­čins­kai­tės praė­ju­sią sa­vai­tę par­skri­do į gim­tą­ją Nau­ją­ją Ak­me­nę pa­svei­kin­ti ju­bi­lie­jus šven­tu­sių tė­vų Va­le­ri­jos ir Leo­nar­do Pu­čins­kų.


Edi­ta Pu­čins­kai­tė – vie­na ti­tu­luo­čiau­sių Lie­tu­vos spor­ti­nin­kių

Per sa­vo kar­je­rą iš­ko­vo­jo apie 100 per­ga­lių. Iš Nau­jo­sios Ak­me­nės ki­lu­si dvi­ra­ti­nin­kė 1995 me­tų pa­sau­lio čem­pio­na­te pel­nė bron­zos me­da­lį, 1998 me­tais lai­mė­jo „Tour de Fran­ce“ lenk­ty­nes, 1999 me­tais pa­sau­lio čem­pio­na­te iš­ko­vo­jo auk­są ir bron­zą bei bu­vo iš­rink­ta ge­riau­sia Lie­tu­vos spor­ti­nin­ke, 2001 me­tais pa­sau­lio pir­me­ny­bė­se pel­nė si­dab­ro me­da­lį, o 2006 ir 2007 me­tais trium­fa­vo „Gi­ro d'Ita­lia“ lenk­ty­nė­se. Edi­ta 2007 me­tais pa­sau­lio rei­tin­ge bu­vo pa­ki­lu­si į ket­vir­tą­ją vie­tą. Dvi­ra­ti­nin­kė da­ly­va­vo Sid­nė­jaus, Atė­nų ir Pe­ki­no olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se.

Pa­gal EL­TA inf.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Edi­ta Pu­čins­kai­tė 2008-aisiais: 32 me­tų lie­tu­vė ant­rą se­zo­ną iš ei­lės at­sto­va­vo Vo­kie­ti­jos ko­man­dai „Nuern­ber­ger“.

 

Dvi­ra­ti­nin­kė Edi­ta Pu­čins­kai­tė 1999 me­tais Ve­ro­no­je (Ita­li­ja) ta­po pa­sau­lio čem­pio­ne.

To­mo Gau­bio (EL­TA) nuo­tr.

2004-ieji: Edi­ta Pu­čins­kai­tė su sa­vo vy­ru ita­lu Ro­ber­tu Ros­si.