Naujausios
Dukra eina mamos keliu
Šiaulių komandoje „Gintra-Strektė-Universitetas“ žaidžianti Donata Dildaitė žolės riedulį pradėjo žaisti vėlokai — nuo penkiolikos. Nepaisant to, šiaulietė tapo geriausia praėjusių metų Lietuvos žolės riedulininke. 24-erių centro saugė šiuo metu su Lietuvos rinktine žaidžia Austrijoje, kur vyksta Europos C diviziono čempionatas.
Giedrius VAITKEVIČIUS
Pastūmėjo mama
Donatos mama Irina Dildienė žolės riedulį žaidė 22-ejus metus. „Nuo aštuonerių iki penkiolikos metų lankiau plaukimą. Labai gerai sekėsi, bet visada traukė komandinis žaidimas. Tėvams atkalbėti nepavyko ir pasirinkau žolės riedulį“, — karjeros pradžią prisiminė D. Dildaitė.
— Ar tai, kad mama — žolės riedulininkė yra lengviau?
— Mama ir dabar yra didžiausia kritikė. Po kiekvienų varžybų, net jei jos ir geriausios, mama visada turės ką gero ir blogo pasakyti. Apie žolės riedulį su mama kalbamės po kiekvienos treniruotės. Mums tai ne tik darbas, bet ir pomėgis.
— Ar teko matyti, kaip rungtyniauja mama?
— Daug kartų. Kai buvau vaikas, bijodavau, kad po mažųjų kampinių mamos neužgautų. Dabar pati su kauke stoviu kampe.
Aikštėje skiriamės žaidybiniu charakteriu. Mama — rami, nesiimanti iniciatyvos. Ji žaisdavo gynyboje ir atlikdavo labiau pagalbinį, o ne organizacinį darbą. Aš aikštelėje esu karšto būdo, labai nepatinka lakstyti be kamuolio.
Tėtis Darius Dilda buvo vienas geriausių šalies futbolo vartininkų, tačiau futbolas man labiau vyriška, kontaktinė sporto šaka.
Titulas įpareigoja
— Tave išrinko geriausia praėjusių metų Lietuvos žolės riedulininke. Ką reiškia tau šis titulas?
— Smagu, visada norisi būti geriausia. Tačiau titulas — didžiulė atsakomybė ir klube, ir rinktinėje. Visi kiekvieną klaidą vertina trigubai. Jei esi pripažintas geriausiu sportininku, turi ir aikštėje, ir už jos ribų būti sektinas pavyzdys.
— Kaip vertini šį sezoną?
— Kiek žaidžiau „Gintroje“, tokio gero sezono dar nebuvo: laimėjome pirmąją vietą Europos klubų čempionate ir patekome į aukštesnį divizioną, Europos klubų salės čempionate užėmėme ketvirtąją vietą, tapome Lietuvos čempionėmis, įsitraukėme į labai stiprų turnyrą — “Sandraugos taurę“. Jame rezultatai taip pat neblogi.
— Tačiau rinktinės rezultatai kelerius metus neblizga. Ar galima sakyti, kad Lietuvos žolės riedulys — duobėje?
— Šiokioje tokioje. Neseniai į Lietuvą grįžo mūsų merginos, kurios iškrito į C divizioną. B divizione turime dvi rinktines — iki 16 ir iki 21 metų. Moterų ir merginų iki 18 metų rinktinė žaidžia C divizione. Susilyginome su vaikinais ir vyrais, kurie ten yra ne todėl, kad prastai žaidžia, o todėl, kad jų niekas niekur neveža.
Moterų riedulys pasiekė tokį lygį, kad visuose divizionuose žaidžia apylygės komandos. Visi tobulėja ir silpnų komandų nėra.
Būti kapitone nėra lengva
— Koks jausmas atstovauti rinktinei?
— Ilgai atstovaujame rinktinei, tad kartais to neįvertiname, tačiau smagu. Man 24-eri, o Dovilei Jakaitei — bus 25-eri metai. Nacionalinė rinktinė žaidžia kas dvejus metus, mums gali būti paskutinė rinktinė.
Vasaromis norisi poilsio. Jo dar neturėjome. Ilsėsimės tik tris savaites. Dirbame kaip profesionalės, nors tokios nesame. Žiemą žaidžiame uždarų patalpų čempionate, tad nuovargis jaučiasi. Bet rinktinei „ne“ kol kas nesakau.
— „Gintra-Strektė-Universitete“ esi kapitonė. Ką duoda šios pareigos?
— Anksčiau buvau ir rinktinės kapitonė, o dabar raištį atidaviau Dovilei, nes prie rinktinės negalėjau prisijungti nuo pirmosios fizinio parengimo stovyklos.
Kai esi komandos kapitonė, atsakai už viską — už žaidėjų elgesį, išgyveni, jei kažkas nedirba treniruotėse, kažkam nesiseka. Kapitonas turi jungti komandą.
Karštas būdas
— Minėjai apie karštą būdą. Koks karščiausias poelgis?
— Vienas įsimintiniausių — Ispanijoje, Valensijoje, iki 21 metų rinktinių rungtynėse. Reglamente aiškiai parašyta, kad teisėjas niekada negali liesti žaidėjo, nes gali iššaukti konfliktą.
Buvo tokia situacija — sustabdytas žaidimas, po švilpuko turėjome jį pratęsti. Teisėja sušvilpė, tačiau to nepajuto. Atlikau perdavimą, surengėme kontrataką, kuri galėjo baigtis įvarčiu. Teisėja sušvilpė daug kartų, kad grąžintume kamuoliuką. Gražiai paaiškinau, kad ji sušvilpė, o jai pritrūko kantrybės ir mane švelniai paėmė už rankos. Demonstratyviai ją patraukiau ir pasakiau, kad manęs neliestų. Po varžybų ji daugiau nebeteisėjavo, nes niekur nebebuvo paskirta.
Nesu tokia, kuri visiems šoka į akis. Tiesiog man labai sunku — pati teisėjauju, treniruoju ir kartais žaidimą, taisykles suvokiu kitaip, nei kiti teisėjai.
— Kurias rungtynes pavadintum geriausiomis?
— Atstovavau Lietuvos iki 21-erių metų rinktinei. Valensijoje žaidėme su Belgijos komanda. Rezultatas buvo 2:2 ir žaidėme iki auksinio įvarčio. Jį pelniau po mažojo kampinio ir iškovojome teisę važiuoti į pasaulio čempionatą. Buvau per sena, nevažiavau, tačiau keliavo kitos merginos.
Vėliau su belgėmis žaidėme Vilniuje ir vėl pelniau pergalingą įvartį. Po varžybų juokėmės, kad belgės manęs nelabai mėgsta.
Idealų ieško šalia
— Kokia tavo laimingiausia gyvenimo akimirka?
— Įsivaizduoju, kad laimingiausia gyvenimo diena — vaiko gimimas. Man tokios dienos nėra buvę. Buvo daug laimingų dienų — gimtadieniai, varžybos, nuotykiai kelionėse, stovyklose. Juos prisiminus visada veide atsiranda šypsena.
— Ar turi idealą?
— Toli ieškoti nereikėtų — Lietuvoje turime geriausią žolės riedulininkę Virginiją Čeikauskienę.
— Ar turi prietarų?
— Vienintelis prietaras, kurį išmokė treneriai — jei ką pamiršti, sugrįžusi į kambarį turi pažiūrėti į veidrodį.
Gabumai — ne tik sporto srityje
— Visada buvai pavyzdinga mokinė. Sportas niekada netrukdė?
— Ne. Lengva nebuvo, reikėjo viską derinti. Lankydama plaukimą turėjau dvi treniruotes per dieną. Pirmoji prasidėdavo 5.45 val., baigdavosi 7.15 val. Tada lėkdavau į pamokas ir grįždavau apie 15 val. 16.15 val. laukė antra treniruotė. Eidavome į salę ir dirbdavome su svarmenimis, o paskui plaukiodavome iki 19 val., grįžusi darydavau namų darbus. Ir taip penkis kartus per savaitę. Lankydama žolės riedulį turėjau vieną treniruotę per dieną.
Galbūt turėjau gabumų, nes nebuvau tokia, kuri labai daug sėdėdavo prie knygų. Labiausiai įsiminė įvykis antroje klasėje — reikėjo parašyti rašinėlį apie vasaros atostogas. Atėjau į klasę ir mokytoja liepė perskaityti savo rašinėlį. Atsivertusi tuščią lietuvių kalbos pratybų lapą, kalbėjau ekspromtu. Gavau „saulytę“.
— Esi vertėja. Iš kur tokia gera anglų kalba?
— Mokykloje buvau humanitarė. Vakarais eidavau pas anglų mokytoją, tobulinau kalbėjimą. Nueidavau po plaukimo treniruotės ir kol mokytoja man džiovindavo plaukus, diskutuodavome ta tema, kuria turėjau pasiruošti. Vėliau labai daug patirties davė tarptautiniai seminarai.
Labai gerai kalbu ir rusiškai. Suprantu, bet labai nedaug galiu pasakyti olandiškai. Po vienuoliktos klasės buvau išvykusi į Olandiją ir ten žaidžiau metus, o grįžusi baigiau dvyliktą klasę.
Draugas — geriausias šalies regbininkas
— Ar lieka laiko sau?
— Lieka. Šiuo metu jo turiu pakankamai, nes treniruotės prasideda nuo 15 valandos, o mokslai šiemet baigti.
Laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai — važinėtis dviračiais, baidarėmis, maudytis. Plaukimas yra ir bus vienas mėgstamiausių užsiėmimų.
Kartais reikia ir pasyvaus poilsio. Paskutinį mėnesį, jei ne treniruotės su rinktine, būčiau gulėjusi ir miegojusi. Susidėjo bakalauro rašymas, darbai ir treniruotės, tad pavasario mėnesiai buvo beveik be miego.
— SELL žaidynėse žaidei futbolą. Kuo dar užsiimi?
— Be riedulio, plaukimo ir futbolo patinka krepšinis. Mano draugas — geriausias praėjusių metų šalies regbininkas Mindaugas Grigas, tad pradėjau domėtis ir regbiu. Su Mindaugu susipažinome manieže. Įdomu tai, kad abu žaidžiame 8 numeriais.
— Į užsienį išvykti neplanuoji?
— Neseniai sulaukiau pasiūlymo vykti į Prancūziją, bet nenoriu palikti draugo ir treniruojamų vaikinų (sporto mokyklos „Klevas“ 11-mečių ir 15-mečių komandos) . Su jais labai gerai sutariame, labai geros komandos. Daug kas mano, kad žolės riedulys bobų sportas, bet taip nėra. Man su vaikinais dirbti — malonumas.
GABUMAI: Donata Dildaitė ne tik atstovauja Lietuvos rinktinei, bet ir turi nemažai gabumų — treniruoja, teisėjauja, šiemet Šiaulių universitete baigė verslo vadybą ir administravimą, dirba vertėja, anksčiau buvo Šiaulių arenos vadybininke.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LYDERĖ: Donata Dildaitė pripažįsta, kad visose komandose buvo viena lyderių.