Aurimas Didžbalis kitoje olimpiadoje sieks didesnių pergalių

Au­ri­mas Didž­ba­lis ki­to­je olim­pia­do­je sieks di­des­nių per­ga­lių

„2017 me­tus pra­dė­jau nau­jo­mis min­ti­mis, nau­jais sie­kiais ir iš­šū­kiais. Pa­siė­miau vi­siš­kai nau­ją štan­gos gri­fą, ap­si­kli­ja­vau jį Lie­tu­vos tris­pal­vės juos­te­le, už­si­dė­jau svo­rius ir ki­bau į dar­bą. Man ne­bu­vo ak­tua­lus Nau­jų­jų me­tų šven­ti­mas, ka­dan­gi da­bar gy­ve­ni­me – svar­biau­sia spor­tas“, – sa­ko ge­riau­sias 2016 me­tų Lie­tu­vos spor­ti­nin­kas sun­kiaat­le­tis Au­ri­mas Didž­ba­lis.

Pau­lius MA­TU­LE­VI­ČIUS

„Va­ka­rų eksp­re­sas“

„Idea­lu bū­tų auk­si­nis me­da­lis“

At­kak­liai ir už­si­spy­ru­siai sa­vo tiks­lų sie­kian­tis 25-erių rau­me­nin­gas vy­ru­kas su džiaugs­mu pri­si­me­na 2016 me­tus, ku­rie jam bu­vo is­to­ri­niai: rugp­jū­čio mė­ne­sį jam pa­vy­ko tap­ti Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nių žai­dy­nių bron­zos me­da­lio lai­mė­to­ju, be to, Au­ri­mas be di­des­nės kon­ku­ren­ci­jos bu­vo pri­pa­žin­tas Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to (KU), Klai­pė­dos mies­to, o ga­liau­siai ir Lie­tu­vos ge­riau­siu spor­ti­nin­ku.

Pas­ta­rą­jį ti­tu­lą jis at­siė­mė gruo­džio pa­bai­go­je Vil­niu­je, „Sie­mens“ are­no­je vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je.

„Lie­tu­vos ge­riau­sio me­tų spor­ti­nin­ko ti­tu­las ma­no ran­ko­se! Esu lai­min­gas ir su nau­ja sie­kia­my­be prieš akis! Ačiū vi­siems bu­vu­siems ša­lia, nes tai ne vie­ne­rių me­tų dar­bas! Ir, ži­no­ma, su ge­riau­siu pa­sau­ly­je tre­ne­riu Bro­niu­mi Vyš­niaus­ku ju­da­me pir­myn – į tai, kas dar neat­ras­ta bei ne­pa­siek­ta!“ – tuo­met sa­vo „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je ra­šė A. Didž­ba­lis.

„Sma­gu, kad pa­vy­ko pra­si­brau­ti į spor­ti­nin­kų eli­tą. Da­bar tiks­lai au­ga – 2020 me­tų To­ki­jo olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se siek­siu dar tau­res­nės spal­vos me­da­lio. Idea­lu bū­tų auk­si­nis me­da­lis“, – sako A. Didž­ba­lis.

Jis ne kar­tą pa­brė­žė, kad ir gy­ve­ni­me, ir spor­te va­do­vau­ja­si „3N“ tai­syk­le – „Nie­ko nė­ra neį­ma­no­mo“.

„Kai tam­pi ly­de­riu ir kas­kart iš­vy­ko­je ta­ve ly­di Lie­tu­vos tris­pal­vė – jaus­mas ne­pap­ras­tas. Jau­čiu at­sa­ko­my­bę ne vien sau, bet ir ša­liai, mies­tui, uni­ver­si­te­tui, tre­ne­riui, ko­man­dos na­riams, to­dėl esu įpa­rei­go­tas jų ne­nu­vil­ti ir ne­nu­leis­ti kar­te­lės“, – ti­ki­no A. Didž­ba­lis.

Pa­mi­lo Klai­pė­dą

– Au­ri­mai, Klai­pė­dai tik­ra gar­bė, kad šiame mies­te gy­ve­na­te jau de­vin­ti me­tai, gar­si­na­te uos­ta­mies­tį ir nuo­lat pa­ts sa­ve įvar­di­ja­te klai­pė­die­čiu. Ar ga­li­ma teig­ti, kad Klai­pė­da – jū­sų sėk­mės mies­tas?

– Drą­siai ga­li­ma teig­ti ir tai ne kar­tą esu vie­šai įvar­di­jęs. Toks jaus­mas, kad aš su­si­lie­jau su šiuo mies­tu, ta­pau jo da­li­mi, su mies­tu ir su žmo­nė­mis ran­du bend­rą kal­bą.

Klai­pė­da iš­ties re­tai ga­li pa­si­gir­ti, kad šia­me mies­te spor­tuo­ja ge­riau­sias Lie­tu­vos spor­ti­nin­kas. Pas­ku­ti­nį kar­tą ge­riau­siu Lie­tu­vos spor­ti­nin­ku klai­pė­die­tis bu­vo pri­pa­žin­tas tik 1995 me­tais. Juo ta­po dvi­ra­ti­nin­kas Re­mi­gi­jus Lu­pei­kis.

Taip, pri­rei­kė dau­giau nei 20 me­tų. Tiek aš, tiek ma­no tre­ne­ris Bro­nius Vyš­niaus­kas pui­kiai su­pran­ta­me, kad tai sun­kia­jai at­le­ti­kai yra is­to­ri­niai me­tai. Tai ne tik di­džiu­lė gar­bė, bet ir sa­vo­tiš­kas įpa­rei­go­ji­mas ro­dy­ti jau­ni­mui ir vi­siems spor­ti­nin­kams pa­vyz­dį ne tik spor­tuojant, bet ir gy­ve­ni­me, kiek­vie­na­me žings­ny­je. Rei­kia ipanau­do­ti šią si­tua­ci­ją, kad spor­to li­ga, konk­re­čiai – sun­kią­ja at­le­ti­ka, už­krės­tu­me kuo dau­giau jau­ni­mo.

Džiu­gu, kad Klai­pė­do­je sun­kiaat­le­čiams yra su­da­ry­tos pui­kios tre­ni­ruo­čių są­ly­gos: Bro­nius Vyš­niaus­kas įkū­rė sun­kiaat­le­čių spor­to cent­rą, ku­ria­me mes ir gy­ve­na­me, ir tre­ni­ruo­ja­mės, ir val­go­me, ir to­bu­lė­ja­me. Dau­ge­lis iš mū­sų stu­di­juo­ja uni­ver­si­te­tuo­se, spor­to sa­lė­je pa­pil­do­mai yra mo­ko­ma ir ang­lų kal­bos. Tie­siog ne­rei­kia nie­kuo rū­pin­tis: vi­rė­jos ga­mi­na mais­tą, pa­val­gai, pa­spor­tuo­ji, pail­si ir vėl kim­bi į dar­bą. Ne­rei­kia su­kti gal­vos dėl jo­kių pa­ša­li­nių min­čių. Tai nuo­sta­bu.

Ži­no­ma, erd­vės nė­ra la­bai daug, ka­dan­gi tre­ni­ruo­ja­si 80–90 ir vai­kų, ir paaug­lių, ir suau­gu­sių­jų. Nuo­lat šia­me cent­re gy­ve­na, spor­tuo­ja ir mai­ti­na­si 20–25 per­spek­ty­viau­si spor­ti­nin­kai, su­bur­ti iš vi­sos Lie­tu­vos. Vi­si lai­ko­si dis­cip­li­nos ir re­ži­mo. Taip for­muo­ja­si tei­gia­ma link­me į prie­kį ju­dan­ti ko­man­da.

Kal­bant apie tre­ni­ruo­čių są­ly­gas, kiek man te­ko bū­ti Lie­tu­vo­je, Bal­ti­jos ar kai­my­ni­nė­se ša­ly­se, sun­kiaat­le­čiams nie­kur nė­ra ge­riau nei Klai­pė­do­je.

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad gy­ve­na­te ir spor­tuo­ja­te sa­lė­je. Ar ne­pa­vargs­ta­te nuo vi­so to triukš­mo? Ne­si­no­ri dau­giau pri­va­tu­mo? Ne­mąs­to­te apie nuo­sa­vą būs­tą?

– Bū­na vi­so­kių min­čių. Esu žmo­gus: ir pa­vargs­tu, ir bū­nu irz­lus, ir no­riu pri­va­tu­mo, ta­čiau su­pran­tu, kad spor­tininkui to­kios są­ly­gos ir re­ži­mas – tik į nau­dą. No­riu pa­siek­ti mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų ir tiks­lų, tad kol kas tre­ni­ruo­siuo­si to­kiu re­ži­mu.

Mus, sun­kiaat­le­čius, tei­gia­mai nu­tei­kia tai, kad ei­na į pa­bai­gą nau­jo­sios Klai­pė­dos sun­kio­sios at­le­ti­kos spor­to ba­zės pro­jek­to dar­bai. Ti­ki­mės, kad sa­lę pra­dės sta­ty­ti kuo grei­čiau, tu­rė­si­me šiuo­lai­kiš­kas ir ge­ras pa­tal­pas ir tai tei­gia­mai at­si­lieps mū­sų re­zul­ta­tams. Ga­lė­si­me dirb­ti su nau­ju įkvė­pi­mu.

Val­di­nin­kus ra­gi­na pa­mąs­ty­ti

– Lie­tu­vos spor­to val­džios ko­ri­do­riuo­se skam­ba siū­ly­mai keis­ti fi­nan­sa­vi­mo tvar­ką olim­pi­nei pa­mai­nai. Kaip jūs žvel­gia­te į to­kius siū­ly­mus?

– Tai sun­kiai paaiš­ki­na­mi ir ne­pro­tin­gi žings­niai. Aš ir pa­ts bu­vau jau­nas spor­ti­nin­kas ir jei man ne­bū­tų sky­rę fi­nan­sa­vi­mo, ne­bū­čiau pa­sie­kęs to­kių re­zul­ta­tų. Jei su­ma­žin­si­me spor­ti­nin­kų fi­nan­sa­vi­mą, tai kas ta­da atei­ty­je da­ly­vaus olim­pia­do­se? Kaip mes au­gin­si­mės olim­pie­čių pa­mai­ną? Jei atei­ty­je Lie­tu­va ne­no­ri olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se ma­ty­ti sa­vo ša­lies tris­pal­vės, ta­da to­kie žings­niai paaiš­ki­na­mi... Bet kas ta­da bėgs, kels štan­gas ar irk­luos olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se? Ne­gi tai da­rys Lie­tu­vos val­di­nin­kai? Ma­nau, kad kiek­vie­ną sa­vo spren­di­mą jie pri­va­lo pro­tin­gai ap­mąs­ty­ti ir ne­siim­ti kar­di­na­lių per­mai­nų. Ki­taip tai spor­tą ga­li nu­ves­ti į dug­ną... Tik­rai to ne­si­no­rė­tų.

Jei no­ri­me ne­tek­ti olim­pie­čių, į vi­sa tai ga­li­me nu­mo­ti ran­ka... Ta­čiau juk mū­sų vi­sų sie­kis – olim­pi­nė vir­šū­nė.

Pa­vyz­džiui, sun­kiaat­le­čiai dėl ke­lia­la­pių į olim­pi­nes žai­dy­nes ko­vo­ja ko­man­di­niu prin­ci­pu. Tu­ri­me iš­lai­ky­ti ir į pa­sau­lio čem­pio­na­tą siųs­ti vi­są ko­man­dą, kad Lie­tu­va ko­man­di­nė­je įskai­to­je užim­tų aukš­tes­nę nei 24 vie­tą. Tai mū­sų ma­žai vals­ty­bei yra itin su­dė­tin­ga, ta­čiau ko­vo­ja­me ir ro­do­me ge­rus re­zul­ta­tus. Su­ge­ba­me par­blokš­ti ga­lin­gas, di­džiu­les vals­ty­bes.

Jei ma­žės olim­pi­nės pa­mai­nos spor­ti­nin­kų fi­nan­sa­vi­mas, kaip ta­da bus?

Spor­ti­nin­kai reiš­kia su­si­rū­pi­ni­mą, kad są­ly­čio taš­kų ne­ran­da Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­tas ir Lie­tu­vos tau­ti­nis olim­pi­nis ko­mi­te­tas.

Šir­dis neuž­ka­riau­ta

– Jums va­sa­rą suė­jo 25-eri. Ne­mąs­to­te apie sa­vo šei­mos kū­ri­mą?

– Šei­mos vi­zi­ja pla­nuo­se tik­rai yra, ta­čiau kol kas šias min­tis ati­dė­lio­ju tiek dėl lai­ko sto­kos, tiek dėl šiuo­lai­ki­nių mer­gi­nų su­dė­tin­gu­mo. Šiuo­lai­ki­nės mer­gi­nos yra per­mai­nin­gos, tad ne­ga­li už­kib­ti ant pir­mo kab­liu­ko ir at­ver­ti sa­vo šir­dį.

Pas­te­bė­jau, kad daž­nai žmo­nės ne­šio­ja įvai­rias kau­kes, tad bū­na su­dė­tin­ga. Ta­čiau aš iš­lie­ku op­ti­mis­tas. Ti­kiu, kad me­tai pa­žers nau­jų ma­lo­nių iš­šū­kių ir staig­me­nų. Gal­būt įvyks po­šven­ti­nis ste­buk­las ir, bė­gant lai­kui, ga­lė­siu pa­si­gir­ti, kad tu­riu šei­mą ar bent šir­dies drau­gę.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip lei­džia­te lais­va­lai­kį?

– Pa­tin­ka pa­bū­ti gam­to­je, tar­ki­me, kad ir kur nors ra­miai ša­lia so­dy­bos ar miš­ko pail­sė­ti ku­bi­le, pa­si­kai­tin­ti pir­te­lė­je. Lais­va­lai­kį mėgs­tu leis­ti ra­miai. Pa­tin­ka ma­sa­žai, taip pat mėgs­tu pa­si­klau­sy­ti mu­zi­kos: ir „po­psą“, ir re­pą, yra pla­tus ma­no sko­nio spekt­ras... Mu­zi­kos sti­lius pri­klau­so nuo tuo me­tu esan­čios nuo­tai­kos.

– Ko­kie svar­biau­si star­tai jū­sų lau­kia 2017 me­tais?

– Ba­lan­džio mė­ne­sį Kroa­ti­jo­je vyks Eu­ro­pos čem­pio­na­tas, o lapk­ri­čio mė­ne­sį JAV, Ka­li­for­ni­jo­je, – pa­sau­lio čem­pio­na­tas. Tar­si­mės su tre­ne­riu, ku­rio­se var­žy­bo­se da­ly­vau­ti. Ma­ty­si­me, ka­dan­gi dar rei­kia iš­si­lai­žy­ti trau­mas.

– Jū­sų sėk­mės vi­zi­ti­nė kor­te­lė – sal­to. 2016 me­tais jį at­lik­ti te­ko daug kar­tų: te­le­vi­zi­jos lai­do­se, per olim­pi­nes žai­dy­nes, per Klai­pė­do­je vy­ku­sias iš­kil­min­gas su­tik­tu­ves. Lin­kiu, kad 2017 me­tais sėk­mę sim­bo­li­zuo­jan­tį sal­to at­lik­tu­mė­te dau­gy­bę kar­tų.

– Ačiū. Sal­to at­lie­ku ta­da, kai esu ge­ros nuo­tai­kos ir man kaž­kas pa­vyks­ta. La­bai no­rė­čiau, kad 2017 me­tai bū­tų pa­žy­mė­ti nau­jo­mis skam­bio­mis per­ga­lė­mis.

– Įdo­mu, ar 94 kg vy­ru­kui per­si­vers­ti ore per gal­vą yra la­bai su­dė­tin­ga? Kaip iš­mo­ko­te šį žiū­ro­vų žvilgs­nius pri­kaus­tan­tį triu­ką?

– Kai bu­vau paaug­lys, la­bai ža­vė­jau­si ak­ro­ba­ti­ka, sal­to. Pats tai pa­ban­dy­ti iš­drį­sau tik maž­daug prieš 5–6 me­tus ant minkš­tų čiu­ži­nių. Iš ant­ro ar tre­čio kar­to daug­maž pa­vy­ko ir už­si­ka­bi­nau.

Po sa­vai­tės vy­kau į var­žy­bas Len­ki­jo­je ir tuo­met jau pa­mė­gi­nau tai at­lik­ti be čiu­ži­nių. Pa­vy­ko, to­dėl nuo ta­da, kai man var­žy­bo­se pa­si­se­ka, at­lie­ku sal­to. Tai tar­si ma­no sėk­mės vi­zi­ti­nė kor­te­lė, sa­vo­tiš­ka džiaugs­mo iš­raiš­ka.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Au­ri­mas Didž­ba­lis spor­tuo­ti pra­dė­jo bū­da­mas pen­kio­li­kos. Per­si­kė­lęs į Klai­pė­dos sun­kiaat­le­čių cent­rą, įkur­tą tre­ne­rio Bro­nis­la­vo Vyš­niaus­ko, ėmė skin­ti vie­ną per­ga­lę po ki­tos.

Au­ri­mo Didž­ba­lio sal­to – jo sėk­mės vi­zi­ti­nė kor­te­lė.