Apdovanotas už džentelmeniškumą Juozas Petkevičius išlieka kuklus

Ap­do­va­no­tas už džen­tel­me­niš­ku­mą Juo­zas Pet­ke­vi­čius iš­lie­ka kuk­lus

Tur­būt sun­kiai Lie­tu­vo­je ras­tu­me krep­ši­nin­ką, prie ku­rio ne­bū­tų pri­si­lie­tu­sios Juo­zo Pet­ke­vi­čiaus, krep­ši­nio ger­bė­jams ži­no­mo tie­siog kaip Juo­zu­ko, ran­kos. Le­gen­di­nis Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės ma­sa­žuo­to­jas per il­gus me­tus krep­ši­ny­je už­si­tar­na­vo ne tik spor­ti­nin­kų ir šio spor­to ger­bė­jų pa­gar­bą, bet ir mei­lę.

Prieš pat Nau­juo­sius me­tus J. Pet­ke­vi­čiui bu­vo įteik­tas bend­ro­vės „Vol­fas En­gel­man“ ir Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos įsteig­tas ap­do­va­no­ji­mas „Už džen­tel­me­niš­ku­mą spor­te ir gy­ve­ni­me“. At­sii­mant ap­do­va­no­ji­mą Vil­niu­je, „Lie­tu­vos ry­to“ are­no­je su­si­rin­kę žiū­ro­vai su­ti­ko J. Pet­ke­vi­čių di­džiu­lė­mis ova­ci­jo­mis ir pa­ki­lę nuo sa­vo kė­džių. Bet Juo­zu­kas li­ko iš­ti­ki­mas sau – įver­ti­ni­mą pa­si­ti­ko kuk­lus.

LKL. lt pa­si­kal­bė­jo su J. Pet­ke­vi­čiu­mi apie tai, kaip jis jau­čia­si, ga­vęs to­kį įver­ti­ni­mą ir ko­kio­mis ver­ty­bė­mis va­do­vau­ja­si gy­ve­ni­me.

– Ką jums reiš­kia šis ap­do­va­no­ji­mas?

– La­bai ma­lo­nu, kad taip šil­tai žmo­nės ma­ne su­ti­ko. Net at­si­sto­jo ir pa­plo­jo. O ne­ži­nau, kur tas ma­no džen­tel­me­niš­ku­mas? Gy­ve­nu sa­vo gy­ve­ni­mą, bend­rau­ju su žmo­nė­mis, aiš­ku, sten­giuo­si jų neį­žeis­ti, ne­pa­si­ro­dy­ti pa­si­pū­tęs, no­riu bū­ti ma­lo­nus kiek­vie­nam. Juk rei­kia elg­tis su žmo­nė­mis taip, kaip no­ri, kad elg­tų­si su ta­vi­mi. Gal­vo­ju, kad ga­lė­jau bū­ti ir ge­res­nis, gal čia man per di­de­lis įver­ti­ni­mas.

– Ar su vi­sais pa­vyks­ta ge­rai su­tar­ti?

– Daž­niau­siai taip, ki­vir­čų ne­bū­na. Aiš­ku, spren­džiant ko­kius nors klau­si­mus, ga­li iš­kil­ti gin­čų, bet rei­kia su­pras­ti ki­tą žmo­gų. Jei įvyks­ta konf­lik­tas, rei­kia kaip įma­no­ma ma­lo­niau iš­si­skir­ti.

– Ko­dėl svar­bu iš­lai­ky­ti pa­gar­bą ne tik sa­vo bend­ra­žy­giams, bet ir var­žo­vams?

– Man yra įpras­ta,  jei­gu var­žo­vas at­si­lie­ka, aš vi­sa­da ser­gu už jį. Čia toks įgim­tas da­ly­kas. Vi­sa­da no­riu, kad bū­tų ly­gi ko­va, vi­sa­da ver­ti­nu var­žo­vą, kad ir koks jis be­bū­tų, ne­ga­li­ma nie­ko smerk­ti. Pa­vyz­džiui, ko­ri­do­je man vi­są­laik gai­la bu­liaus. Taip ir ki­tur – vi­si var­žo­vai yra žmo­nės, jie sie­kia per­ga­lių, to­dėl rei­kia juos gerb­ti.

– Pats pui­kiai su­ta­ria­te su krep­ši­nin­kais, kaip pa­vy­ko tai pa­siek­ti?

– Vi­są­laik sten­giau­si, kad jiems bū­tų kuo ge­riau. Ne tik jie pas ma­ne ei­da­vo, bet ir aš pas juos, nes ne­tu­rė­jau įsi­ren­gęs ka­bi­ne­to kaip ki­ti. Krep­ši­nin­kai tur­būt pa­ma­tė, kad ati­duo­du jiems vi­są sa­ve ir ėmė tai ver­tin­ti. Vi­sa­da su jais bend­rau­ju at­vi­ra šir­di­mi, ta­da ir jie su ma­ni­mi taip pat. Nes­var­bu, ar krep­ši­ny­je, ar ki­to­se sri­ty­se bend­rau­jant su žmo­nė­mis tu­ri bū­ti api­bu­sis ry­šys.

– Lai­ko­te sa­ve džen­tel­me­nu?

– Ne­ži­nau (juo­kia­si). Gal aš per ma­žas džen­tel­me­nui. Džen­tel­me­ną įsi­vaiz­duo­ju aukš­tą, su skry­bė­le, o aš toks ma­žiu­kas, tai koks aš džen­tel­me­nas. Nie­kuo ir tie ma­no veiks­mai neiš­sis­ki­ria, aš va­do­vau­juo­si tai­syk­le – ne­da­ryk nie­kam blo­go ir tau ne­da­rys.

– Kaip krep­ši­nis ga­li pa­si­tar­nau­ti skie­pi­jant pa­gar­bą vie­ni ki­tiems ir džen­tel­me­niš­ku­mą?

– Rei­kia, kad krep­ši­nin­kai ro­dy­tų pa­vyz­dį, bet tai ga­lio­ja ir ki­toms spor­to ša­koms. Apsk­ri­tai krep­ši­nis yra kaip spek­tak­lis, kur ko­vo­ja blo­gis su gė­riu ir gė­ris nu­ga­li. Čia ir žai­di­mas toks, kad ne­ga­li vien tik bėg­ti be gal­vos, be mąs­ty­mo ir ta kul­tū­ra duo­da sa­vo. Aš gal­vo­ju, kad ir krep­ši­nio sir­ga­liai yra kul­tū­rin­ges­ni.

– Jūs tu­ri­te ir vai­kų, ir anū­kų. Ko­kias ver­ty­bes skie­pi­ja­te jiems?

– Duk­rai įskie­pi­jau mei­lę krep­ši­niui, ji taip pat ma­sa­žuo­to­ja. Sū­nui – są­ži­nin­gu­mą, darbš­tu­mą. Jis vi­sa tai tu­ri. Anū­kai ir­gi la­bai ge­ri, spor­tuo­ja, dir­ba, yra kul­tū­rin­gi. Ga­li­ma tik džiaug­tis tuo, pa­vy­kęs rei­ka­las.

Pa­gal lkl.lt

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Juo­zas Pet­ke­vi­čius, le­gen­di­nis Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės ma­sa­žuo­to­jas sa­ko, kad va­do­vau­ja­si tai­syk­le: ne­da­ryk nie­ko blo­go ir tau ne­da­rys.