Antano Sireikos Šiauliai – be dangoraižių, bet savi

An­ta­no Si­rei­kos Šiau­liai – be dan­go­rai­žių, bet sa­vi

Kiek mies­tui, ku­ria­me gy­ve­na­te, duo­tu­mė­te ba­lų? Ar stip­riai jį my­li­te? Ge­gu­žės 11 die­ną 62-ąjį gim­ta­die­nį šven­čian­tis krep­ši­nio tre­ne­ris An­ta­nas Si­rei­ka apie be­veik gim­tuo­sius Šiau­lius ga­li kal­bė­ti ne­sus­to­da­mas – ir di­džiuo­da­ma­sis, ir kri­ti­kuo­da­mas. Kuo di­džiuo­ja­si ir kas jam kliū­va už akies?

Kris­ti­na ŠA­PY­TĖ

Šiau­lių TIC

Be­si­kei­čian­tis mies­to vei­das

Su­si­ti­kęs su tre­ne­riu An­ta­nu Si­rei­ka pa­si­kal­bė­ti, net jei ir jau­tie­si lyg prieš eg­za­mi­ną, po ke­lių mi­nu­čių jau kar­tu juo­kie­si. Vie­ni at­sa­ky­mai nu­ste­bi­na, ki­ti pri­ver­čia su­klus­ti ar tik pri­tar­ti – mies­to gar­bės pi­lie­tis apie Šiau­lius tu­ri tvir­tą nuo­mo­nę.

„Me­džius se­nus iš­kir­to, mies­tas at­si­vė­rė, man gra­žu. Ma­nau, mies­to cent­re taip ir tu­rė­tų bū­ti. Vi­sa­me pa­sau­ly­je taip yra, kad mies­to cent­re nė­ra me­džių, yra aikš­tės, pa­sta­tai, o par­kams ski­ria­mos spe­cia­lios vie­tos, zo­nos. Šiau­liai ne Niu­jor­kas iš stik­lo ir be­to­no, bet net ir ta­me did­mies­ty­je par­kui skir­ta at­ski­ra ne­men­ka zo­na. Mes taip pat tu­ri­me gra­žų par­ką, tik jį rei­kia su­tvar­ky­ti. Esu už tai, kad at­si­nau­jin­tu­me, kad se­nų me­džių ne­lai­ky­tu­me. No­ri­si švie­ses­nio, šiuo­lai­kiš­kes­nio mies­to cent­ro, dan­go­rai­žių ir kad apie Talk­šos eže­rą plės­tų­si mies­tas, bū­tų iš­nau­do­ja­mas eže­ro gro­žis“, – po­kal­bį pra­de­da A. Si­rei­ka.

Ne vie­nam pro­fe­sio­na­liam krep­ši­nin­kui pa­ki­li­mo ta­ku ta­pu­si mies­to krep­ši­nio ko­man­da – vie­nas da­ly­kų, be ku­rių A. Si­rei­ka neį­si­vaiz­duo­ja mies­to.

„Šiau­liai vis­ko tu­ri. Šiau­liai yra reg­bio, dvi­ra­ti­nin­kų, žo­lės rie­du­lio mies­tas. Krep­ši­nis ir­gi yra, net neį­si­vaiz­duo­ju, kaip jo ga­li ne­bū­ti. Fut­bo­las šiek tiek din­go, man tai la­bai ne­pa­tin­ka, ko­vo­ju ne tik už sa­vo spor­to ša­ką, bet ir iš es­mės už spor­tą. Ki­tas da­ly­kas, be ko neį­si­vaiz­duo­ju mies­to – be pės­čių­jų bul­va­ro, jis įsi­min­ti­nas. Juk Šiau­liuo­se, pir­ma­me mies­te, cent­ri­nė gat­vė pa­vers­ta pės­čių­jų bul­va­ru. Tai ver­čia di­džiuo­tis, pa­da­rė­me pir­mi. Ir da­bar siū­liau – bū­ki­me pir­mas mies­tas, ku­ria­me yra ne kū­no kul­tū­ros, o krep­ši­nio pa­mo­kos. Ma­nau, vai­kai ne­su­pyk­tų“, – siū­lo tre­ne­ris.

Ne­pa­lei­džian­tys pri­si­mi­ni­mai

Šiau­liai A. Si­rei­kai – na­mai: „Vien iš­gir­dus žo­dį „Šiau­liai“ api­ma ra­my­bė. Tai ma­no na­mai, o na­muo­se vi­sa­da ra­mu. Nie­kur nė­ra taip ge­ra, kaip grį­žus na­mo.“

Prie­šin­gai nei na­muo­se, tre­ne­riui krep­ši­nio sa­lė­se ra­mu re­tai ka­da bū­da­vo. A. Si­rei­ka pri­si­me­na, kaip sva­jo­da­vo apie nau­ją are­ną ko­man­dai: „At­si­me­nu, kai žais­da­vo­me „Tau­ro“ sa­lė­je ir at­va­žiuo­da­vo „Žal­gi­ris“, net nu­ga­lė­ję jį esa­me. At­ro­dy­da­vo, kad ta sa­lė dre­ba. Vi­sa­da sva­jo­jau apie di­de­lę sa­lę. O mū­sų are­na yra vie­na gra­žiau­sių, ko­kią esu ma­tęs.“

Pri­si­mi­ni­mais grį­žęs į se­nus lai­kus, tre­ne­ris da­li­ja­si ir sun­kiai pa­mirš­ta­mais įspū­džiais iš Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­nų su­tik­tu­vių: „La­bai ma­lo­nu pri­si­min­ti, kai ta­po­me čem­pio­nais, kai at­ro­dė, kad su­ti­ko vi­sas mies­tas. Net da­bar, kai ma­tau mū­sų šven­tes – nie­ko pa­na­šaus. Vi­sa aikš­tė bu­vo pil­na žmo­nių. Mus pa­si­ti­ko nuo pie­ti­nio. La­bai ma­lo­nu, kad net du ma­no auk­lė­ti­niai Min­dau­gas Žu­kaus­kas ir Do­na­tas Sla­ni­na bu­vo to­je rink­ti­nė­je, ta­po čem­pio­nais. Man tai di­džiu­lis džiaugs­mas, pa­si­di­džia­vi­mas, sma­gu.“

Šiau­lių sim­bo­liai ir atei­ties pla­nai

A. Si­rei­ka pa­sa­ko­ja, kad sa­vus sve­čius daž­niau­siai prii­ma na­muo­se. Tre­ne­ris pri­si­me­na, kad iš Tur­ki­jos at­vy­ku­siems drau­gams ro­dė Talk­šos eže­rą, La­pės skulp­tū­rą. Kry­žių kal­ną ap­lan­kė, ži­no­ma, pa­si­vaikš­čio­jo bul­va­ru. „Ge­riau­sias Šiau­lių in­for­ma­ci­jos cent­ras esu aš. Daug ži­nau, ne­sa­kau, kad vis­ką. Ta­čiau leng­vai ga­liu pa­sa­ky­ti, kur ką ras­ti“, – ge­rą hu­mo­ro jaus­mą ro­do tre­ne­ris pa­klaus­tas, ar ieš­ko in­for­ma­ci­jos apie sa­vą mies­tą.

Pa­si­do­mė­jus, koks mies­to iden­ti­te­tas jam ar­ti­miau­sias, A. Si­rei­ka tei­gia, kad jį ža­vi mies­to sim­bo­lis, va­di­na­mas „Auk­si­niu ber­niu­ku“ – „Šau­lio“ skulp­tū­ra. Tre­ne­rio pra­šy­mu net Šiau­lių krep­ši­nio sim­bo­liu jis pa­si­rink­tas.

Pak­laus­tas, apie ką sva­jo­ja, bet vis ne­si­ryž­ta pa­da­ry­ti, tre­ne­ris pa­sa­ko­ja apie su­si­ta­ri­mą su sa­vo ko­man­da: „No­riu vi­są ko­man­dą už­ves­ti į mū­sų ka­ted­ros bokš­tą. Ži­nau, kad bus ne­leng­va, bet ko­kie vaiz­dai! Pla­nuo­ja­me, bet vis lai­ko ne­ran­da­me.“

Li­nos Pče­lin­ce­vai­tės nuo­tr.

An­ta­no Si­rei­kos pa­lin­kė­ji­mai šiau­lie­čiams ir mies­tui: „Lin­kiu tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo, pa­gar­bos, to­le­ran­ci­jos, dė­me­sio, ši­lu­mos. Mies­tui pa­lin­kė­čiau, kad jis gra­žė­tų, kad at­si­gau­tų par­kas, gat­vės. No­riu, kad Šiau­liai bū­tų gra­žiau­sias mies­tas Lie­tu­vo­je. Rei­kia tik įdė­ti daug pa­stan­gų.“

An­ta­no Si­rei­kos at­sa­ky­mai apie Šiau­lius

Ge­riau­sia vie­ta pa­si­ma­ty­mui: „Auk­si­nio ber­niu­ko“ aikš­tė.

Ge­riau­sia vie­ta pa­si­tik­ti sau­lę: Iš kur ji ma­to­si. Iš aukš­tai.

Šiau­lių pa­si­di­džia­vi­mas: Krep­ši­nio ko­man­da.

Ska­niau­sia Šiau­liuo­se: „Ave­nue Bras­se­rie“.

Šiau­liuo­se pail­sė­ti ga­li­ma: Prie Rė­ky­vos eže­ro.

Ak­ty­vūs šiau­lie­čiai ren­ka­si: Bul­va­re ar­ba „Ak­ro­po­ly­je“.

Ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą lan­kė­tės...

Mu­zie­ju­je: „Se­no­kai, Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je, jis dar ne­bu­vo re­konst­ruo­tas.“

Teat­re: „Žiū­rė­jau spek­tak­lį Si­rei­kos aka­de­mi­jo­je, bu­vu­sio­je mo­kyk­lo­je, „Dumb­las“. Bu­vo la­bai neįp­ras­ta, pa­si­jau­čiau kaip da­ly­vis.“

Kon­cer­te: „Are­no­je. „Ma­ši­na vre­me­ni“ ir F. Kir­ko­ro­vas. Mū­sų kar­tos mu­zi­ka. Pa­si­žiū­rė­jus į su­si­rin­ku­sius – ži­los ar­ba pli­kos gal­vos.“

Šal­ti­nis: Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ras