Naujausios
Angelė Bučmienė: „Esu laiminga!“
Energinga, nuolat besišypsanti ir nenustygstanti vietoje žolės riedulio trenerė Angelė Bučmienė neseniai atšventė 50 metų jubiliejų. „Turiu mėgiamą darbą, nuostabią šeimą ir puikių draugų. Esu laiminga!“ — tvirtina moteris.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Gyvenimo būdas — skubėti
Angelė Bučmienė labai energinga moteris, nuolat skubanti, bėganti, lekianti.
„Kartą nusprendžiau niekur neskubėti ir nuo parduotuvės iki namų pareiti lėtai lėtai. Kaip man tai buvo sunku! O prie namų sutikau draugę, kuri išsigandusi paklausė, kas man atsitiko, gal susirgau?“ — braukdama juoko ašaras pasakoja ponia Angelė.
Nuo tada A. Bučmienė savęs nestabdo ir sako, kol galėsianti, tol bėgsianti.
Linksmuolė trenerė gimė lapkričio 13-ąją. „Gal todėl, kad 13-ąją, mama mane nusprendė pavadinti Angele“, — spėja moteris, tačiau pačiai šis skaičius nėra bauginantis.
Sulaukusi gražaus jubiliejaus A. Bučmienė sako nepajutusi jokių didelių permainų. Kiekvienas dešimtmetis atneša vis daugiau patirties ir brandos, įsitikinusi A. Bučmienė.
Prieš dešimtmetį baigusi aktyvią sportininkės karjerą, ponia Angelė sako, jog laisvo laiko nepadaugėjo. Gal tik savaitgaliais. Tačiau įpratusi nuolat keliauti, negali ir dabar nustygti vietoje. Bent jau į savo arba vyro tėviškę traukia pasisvečiuoti.
Vyras, vertas medalio
Angelė Bučmienė ištekėjo būdama 28-erių. Tada ji dar aktyviai žaidė žolės riedulį ir, prisipažįsta, tekėti sutiko su sąlyga, jog vyras netrukdysiąs tęsti sportinės karjeros.
Savo vyrui Alfonsui, kuris prižiūrėdavo mažą sūnelį ir kantriai jos laukdavo grįžtančios iš varžybų, čempionatų ir treniruočių stovyklų, ponia Angelė labai dėkinga. „Jis vertas pačio didžiausio medalio“, — šypsosi trenerė.
Su tikru žemaičiu gyvenanti moteris sako, kad jos namuose tylu, gera ir ramu. Čiauška dažniausiai tik ji ir banguotoji papūgėlė Mikis.
„Mano vaikas užaugo stadione, tačiau žolės riedulys jam “nelipo““, — sako A. Bučmienė.
Penkiolikmečiui Lukui mielesnis akademinis irklavimas. Kažkada irklavo ir ponia Angelė. Irklavimo trenere Vilniuje dirba ir jos sesuo.
Nuo irklų iki riedulininkės lazdos
Angelė Bučmienė gimė Alytaus rajone, Novoplentos kaime, augo penkių vaikų šeimoje. Visi vaikai — du broliai ir trys seserys — buvo linkę į sportą. Ponia Angelė dar vaikystėje išbandė daug sporto šakų: irklavimą, lengvąją atletiką, žaidė futbolą, kvadratą, ledo ritulį, mynė dviratį.
Lemtinga pažintis su žolės rieduliu įvyko Lietuvos kūno kultūros institute. Iš ten ketveriese atvyko treniruotis ir žaisti į Šiaulius. Ir pasiliko.
„Nieko nežinojau apie Šiaulius. Tiesa, vaikystėje teko lankytis čia ir dalyvauti “Ereliukų“ varžybose, kuriose likau antra“, — apie pažintį su Šiauliais pasakoja ponia Angelė.
Aštuonerius metus A. Bučmienė buvo Tarybų sąjungos rinktinės narė ir šį laikotarpį prisimena kaip nelengvą, tačiau užgrūdinusį.
„Labai didelius krūvius tekdavo pakelti. Treniruotės lauke vykdavo bet kokiomis sąlygomis, ir spaudžiant 25 laipsniams šalčio. Apledėdavo net blakstienos“, — prisimena buvusi riedulininkė.
Per 21 metus trukusią sportinę karjerą A. Bučmienė su komanda iškovojo ne vieną pergalę, tačiau svarbiausia laiko 1995 metais Olandijoje vykusiame Europos klubų čempionų taurės turnyre su moterų žolės riedulio komanda „Šiauliai “ iškovotą trečiąją vietą.
Tikslas — užsiauginti pamainą
A. Bučmienė įsitikinusi, kad trenerio tikslas, ne tik geri komandos pasiekimai. Labai svarbu užsiauginti sau pamainą. Kol kas tos pamainos nematanti, tačiau vilties neprarandanti.
„Jaunimas nenori trenerio darbo, jis be galo sunkus. Be to, ne iš kiekvieno gero žaidėjo gali išaugti geras treneris. Reikia mokėti uždegti, įkvėpti, būti ir tėvu, ir mama“, — sako moteris, 11 metų dirbanti trenere.
A. Bučmienė pastebi, jog ypač sudėtinga dirbti su mergaitėmis. Jos principingos, įnoringos, ir prie kiekvienos reikia surasti vis kitokį priėjimą.
„Ateina į treniruotes pavargusios, blogai nusiteikusios. Pati nemėgstu niurzgėti ir nemėgstu tų, kurie inkščia, dejuoja. Nemėgstu “vazavotis“, kaip sakau. Tampytis. Jei darom, tai darom. Todėl treniruotėse stengiuosi uždegti. “Rūkstam“ — mano pagrindinis žodis“, — energingai pasakoja A. Bučmienė.
Didžiausiu savo kaip trenerės pasiekimu ponia Angelė laiko sportininkių paruošimą, kurios kartu su Lietuvos jaunimo rinktine šių metų pradžioje tapo Europos riedulio uždarų patalpų čempionėmis bei dalyvavo Pasaulio jaunimo žolės riedulio čempionate.
IŠNAŠA: „Rūkstam“ — mano pagrindinis žodis.“
ĮNAGIS: Su riedulininkės lazda Angelė Bučmienė nesiskiria jau 30 metų. 21 metus žaidė žolės riedulį, 11 — dirba trenere.
KAKTUSAI: „Labai patinka kaktusai“, — dar vieną savo aistrą išduoda žolės riedulio trenerė Angelė Bučmienė.
Jono TAMULIO nuotr.