Naujausios
Andrius Kirdeikis – tarp geležinių ir dolomitinių žmonių
Du savaitgalius iš eilės šiaulietis Andrius Kirdeikis išbandė save ištvermės varžybose Austrijoje: jis dalyvavo triatlone „Ironman“ ("Geležinis žmogus") ir Lienzo Dolomito kalnuose „Red Bull Dolomitenman“. 25-erių vaikinas sako varžybose kovojantis ne su varžovais ar laikrodžiu: „Aš išeinu į susitikimą su savimi“.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Daug pomėgių
Andrius Kirdeikis sako dar mokykloje ieškojęs savęs: pradinėse klasėse šoko, vėliau išmėgino graikų-romėnų imtynes. Juliaus Janonio gimnazijoje žaidė krepšinio komandoje. Studijuodamas Vilniaus universitete ėmė lankyti Tailando bokso treniruotes. Vėliau pradėjo plaukioti.
Jo pomėgiai – susiję su sportu. Vaikinas yra snieglenčių aistruolis, domisi motociklais. Mėgsta keliauti. „Tikiu, kad kelionėse tampi išmintingesnis arba bent jau pamatai, kad pasaulyje viskas yra kitaip, nei įsivaizdavai iki tol, – sako Andrius. – Kitas mano pomėgis – filmai. Esu užkietėjęs kinomanas.“
Treniravosi ir lenktyniavo kalnuose
– Kaip susidomėjai „Ironman“ ("Geležinio žmogaus") varžybomis?
– Šias varžybas pirmą kartą pamačiau būdamas 11-oje ar 12-oje klasėje internete. Didžiulį susižavėjimą pakeitė noras – aš turiu tai padaryti.
– Kada pradėjai ruoštis?
– Visų pirma, pradėjau tobulinti bėgimą. Prieš kelerius metus su draugų kompanija nutarėme kopti į Kaukaze esančią aukščiausią Europos viršukalnę Elbrusą (5642 m). Kopimui reikėjo ruoštis iš anksto, tad pradėjau bėgioti ir nesiliauju iki šiol.
Pernai dalyvavau kalnų bėgime Vokietijoje „Zugspitz Supertrail“, kur Alpėmis teko įveikti 68,8 kilometro distanciją per vieną dieną.
Vėliau dalyvavau „Transalpine 2012“ varžybose. Varžybų esmė – startuojama Vokietijoje, bėgama per Austriją ir finišuojama Italijoje. Iš viso reikia įveikti 320 kilometrų Alpėmis ir jų viršūnėmis per aštuonias dienas.
Šių metų liepą su draugais dalyvavau Davose (Šveicarija) „Aukščiausiame Europos maratone“. Savo amžiaus grupėje užėmiau 22-ą vietą.
Tikrose triatlono varžybose startavau tik šiais metais – Trakuose, kur užėmiau 6-ąją vietą. Tai buvo apšilimas prieš „Ironman“ varžybas.
49-as iš 1800 dalyvių
– Rugsėjo 1-ąją startavai „Geležinio žmogaus“ varžybose. Kaip sekėsi?
– Triatlono varžybos vyko Zell am See/Kaprun vietovėje. Turėjau įveikti 70,3 mylios distanciją.
Man teko paeiliui be jokių pertraukų nuplaukti 1,9 kilometro, dviračiu nuvažiuoti 90,2 kilometro ir nubėgti 21,1 kilometro.
Kadangi tarp rungčių nėra jokių poilsio minučių, reikia mokėti greitai persirengti tranzitinėje zonoje – sparčiai nusivilkti plaukimo kostiumą ir apsivilkti dviratininko drabužius. Tačiau taip niekas nedaro, nes taupo brangų laiką.
Dviračiui ir bėgimui skirtas triatleto kostiumas yra dėvimas po specialiu plaukimo kostiumu. Išlipus iš vandens telieka nusivilkti plaukimo kostiumą (kas pasitreniravus, daroma įspūdingu greičiu) ir gali šokti ant dviračio.
Visą distanciją įveikiau per 4 valandas 59,53 minutės ir savo amžiaus grupėje (25–29 metų vyrai) užėmiau 49-ą vietą.
– Kiek triatletų dalyvavo?
– Kad savanoriai spėtų aptarnauti triatletus, „Geležinio žmogaus“ varžybose leista dalyvauti 1800 įvairaus amžiaus vyrų ir moterų.
– Visi tilpote?
– Šiose varžybose yra privalomi masiniai startai. Plaukėme ežeru, kuriame kas dešimt minučių vienu metu startuodavo maždaug po 500 plaukikų.
Pirmi startavo profesionalai vyrai. Po to –18-os ir vyresni triatletai, tada – moterys ir galiausiai – senjorai.
Žinoma, kai vienu metu pradeda plaukti 500 žmonių, kyla didžiulis chaosas. Triatletai tam turi net specialų terminą – „washing machine“ (skalbimo mašina). Visi trankosi vieni į kitus, plaukiantys už tavęs netyčia užkabina kojas, o tu tą patį padarai priekyje plaukiantiems triatletams. Kartais nepakanka net vietos aplenkti lėtesnį plaukiką.
Tikslas – visa distancija
– Ar triatlonas gali būti pavojingas?
– Plaukimo rungtis yra pavojingiausia, nes masėje gali būti nepastebėtas ir nuskęsti.
Tačiau ne mažiau pavojų gresia ir važiuojant dviračiu: greitis – didžiulis, todėl krisdamas gali labai rimtai susižeisti.
– Kaip sekėsi kitos rungtys?
– Minant dviratį oro sąlygos nelepino – lijo ir buvo apie 11 laipsnių šilumos. Pasiekus 45 kilometrų per valandą greitį ir esant visiškai šlapiam, pasidaro šaltoka. Rankų raumenys taip užšalo, kad buvo sunku net iš kišenės už nugaros išsitraukti energetinį batonėlį.
Laimei, antrame rate lietus nustojo lyti ir pasidarė šiek tiek šilčiau. Bėgime nebuvo didesnių problemų, bet nebėgau taip greitai, kaip norėjau, nes truputį traukė kojų raumenis.
– Ar kitąmet vėl dalyvausi?
– Jeigu viskas klostysis gerai, kitais metais prie starto linijos drauge su manimi turėtų stoti dar trys draugai.
Mūsų visų tikslas – visos „Ironman“ varžybos, kurių metu reikia nuplaukti 3,8 kilometro, nuvažiuoti dviračiu 180 kilometrų ir po to nubėgti maratoną (42,198 km). Kad įveiktum šią distanciją per duotą laiko limitą (17 valandų), reikia būti tikrai stipriam. Profesionalai trasą įveikia per 8 valandas.
Esu 25-erių, o triatlono elito grupe „Ironman“ laikomi 30–34 ir 35–39 metų sportininkai.
Bėgo kartu su profesionalais
– Po savaitės dalyvavai „Red Bull Dolomitenmann 2013“ estafetės varžybose su šiauliečių „S-Sporto“ komanda. Bėgai į kalną 12 km. Ar netrūko laiko pailsėti?
– Poilsiui turėjau penkias dienas, tačiau tris iš jų skyriau treniruotėms kalnuose.
12 kilometrų kalnų trasą įveikiau per 1 valandą 59,32 minutės. Sau buvau pasakęs, kad distanciją turiu įveikti per dvi valandas.
Pirmieji trys kilometrai tęsėsi lyguma nuo Lienzo centro, kuris yra 674 metrai virš jūros lygio, iki kalno papėdės. Likusius devynis kilometrus teko 2000 metrų vertikaliai kilti į kalną. Čia ir prasideda visas linksmumas: trasa kartais tokia stati, kad tenka kabintis rankomis į akmenis arba būna padarytos pakopos. Finišavau 2441 metro aukštyje.
Tai tikrai nelengvas bėgimas. Tačiau žinojau, kad po manęs turi startuoti kiti komandos draugai (parasparnininkas, baidarininkas, dviratininkas – red. past.), todėl jaučiau atsakomybę prieš juos ir sau nedariau jokių nuolaidų.
– Kaip reagavo organizmas?
– Buvo apie 24 laipsnius šilumos. Degė blauzdos, atrodė, jog tuoj sprogs nuo lipimo aukštyn. Širdies ritmas – maksimalus.
– Bėgai kartu su profesionaliais bėgikais iš Afrikos, Japonijos ir kitų valstybių. Koks įspūdis?
– Profesionalūs bėgikai sveria apie 45 kilogramus yra 165 centimetrų ūgio, smulkūs ir velniškai greiti.
Triatlonas grūdina charakterį
– Triatlonas, bėgimas į kalną yra labai sunku. Kodėl tai darai?
– Gyvenime vadovaujuosi tokia filosofija: jeigu nedarai to, kas tau tikrai mylima ir patinka, esi vienokiame ar kitokiame kalėjime. Svarbiausia daryti tai, ką sako širdis. Tada būsite nepralenkiami ir tikrai laimingi.
Myliu sportą. Man patinka atsidurti ties savo galimybių riba, paspausti save iki tos akimirkos, kai kūnas ir protas sako: „Prašau, sustok“.
Ir jei sugebi surasti kažką tokio, kas padėtų padaryti dar vieną yrį, paminti greičiau pedalus, padėti dar vieną žingsnį finišo link, tada tu laimi prieš save ir supranti, kad turėjai velniškai gerą dieną.
– Vadinasi, varžybos padeda pažinti save?
– Dažniausiai per varžybas daug sužinai apie save. Bet pastebėjau ir kitą dalyką: ištvermės sportas formuoja ir grūdina tvirtą charakterį. Stipresnis tampa ne tik kūnas, bet ir protas bei valia.
Iškilus sunkumams moksluose, darbe ir kasdieniame gyvenime, sugebi į viską pažvelgti kitaip. Bent jau aš. Gal iš prigimties esu užkietėjęs optimistas, bet ta „kančia“ varžybose išmoko kantrybės ir ištvermės ne tik sporte.
– Sportuojant reikia daug energijos. Iš kur jos pasikrauni?
– Kadangi neturiu trenerio ir varžyboms ruošiuosi savarankiškai, išmokau stebėti, ką man sako organizmas.
Kai daug laiko skiri treniruotėms, tai išmintinga pakoreguoti ir savo mitybą. Kardinaliai nieko nekeičiau, tačiau pradėjau skaičiuoti suvartojamas ir sunaudojamas kalorijas. Pradėjau daugiau valgyti vaisių bei daržovių, liesos mėsos ar žuvies. Atsisakiau produktų su daug cukraus.
Pasikeitę mitybos įpročiai man patinka, po kurio laiko tai tampa natūralu ir nesupranti, kodėl to nedarei anksčiau? Ėmęs sveikiau maitintis, pradėjau ir jaustis geriau, numečiau šiek tiek svorio.
– Ar treniruojiesi kasdien?
– Visada per savaitę sau skiriu bent vieną laisvą dieną. Prieš varžybas poilsiui skiriu 3–4 dienas. Derindamas sportą su mokslu, per savaitę turiu nuo 4 iki 6, kartais net 10 treniruočių.
Vieną dieną važiuoju dviračiu, kitą – plaukiu ar bėgu. Per treniruotę stengiuosi nubėgti nuo 8 iki 21 kilometro. Dviračiu nuvažiuoti 45–100 kilometrų. Baseine plaukdamas įveikiu 3–4 kilometrus. Jeigu orai šilti, atvirame vandenyje plaukiu 1–2,5 kilometro.
Džiaugiuosi, kad dviračiais važinėja ir mano draugai, nes bendros treniruotės – daug linksmesnės.
Jono TAMULIO nuotr.
PRASMĖ: Andrius Kirdeikis įsitikino, kad ištvermės sportas formuoja ir grūdina tvirtą charakterį. Stipresnis tampa ne tik kūnas, bet ir protas, valia.
Asmeninės nuotr.
IŠTVERMĖ: „Ironman“ varžybose Andrius Kirdeikis dviračiu įveikė 90,2 km. Dar teko plaukti atvirame ežere 1,9 km ir bėgti 21, 1 km.
AKIMIRKA: „Tą akimirką, kai peržengi finišą, – jautiesi nugalėjęs save“, – prisimena Andrius jausmą finišuojant.
Trumpas dosjė
Andrius Kirdeikis, 25–erių šiaulietis. 2007-aisiais baigė Juliaus Janonio gimnaziją. Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete studijavo ekonometriją. Roterdamo (Nyderlandai) universiteto Ekonomikos fakultete studijavo verslumą ir strateginę ekonomiką. Laukia magistro darbo gynimas.