Sodų bendrijos tampa miesto mikrorajonu

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Prieš ge­rą de­šimt­me­tį di­džiu­liais nau­jos sta­ty­bos na­mais so­dų bend­ri­jo­se net ne­kve­pė­jo. Šian­dien ma­ža bend­ri­ja no­rom ne­no­rom tam­pa di­de­lio mies­to da­li­mi.
Skly­pų pa­klau­sa Šiau­lių so­dų bend­ri­jo­se spar­čiai au­ga. Jei prieš pen­ke­rius me­tus pir­kė­jai dve­jo­da­vo, ar ver­ta čia įsi­gy­ti skly­pą na­mo sta­ty­bai, tai šian­dien skly­pai šluo­ja­mi už pa­do­rią kai­ną. Se­nų­jų va­sar­na­mių vie­to­se spar­čiai dygs­ta nau­ji gy­ve­na­mie­ji na­mai, bend­ri­joms su­tei­kian­tys ne­di­de­lių Šiau­lių mies­to mik­ro­ra­jo­nų įvaiz­dį. Lau­kia­ma tik du­jo­tie­kio, van­den­tie­kio, ka­na­li­za­ci­jos tink­lų ir ge­rų ke­lių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Sodų bendrijos "Aušrinė" pirmininkė Aldona Tavorienė: "Kadaise nevertinti sodų bendrijų sklypai šiandien tampa patrauklia preke čia norintiems statytis namus".

Prio­ri­te­tas – tuš­ti skly­pai

Šiau­lių mies­to Vy­tu­rių gat­vės prieš­pas­ku­ti­nė­je so­dų bend­ri­jo­je "Auš­ri­nė" – pa­ts sta­ty­bų dar­by­me­tis. Dar­bai – ko­ne kiek­vie­no­je gat­ve­lė­je: šio­je lie­ja­mi pa­ma­tai, ano­je – erd­vus na­mas jau tu­ri sie­nas, ki­tur li­ko už­deng­ti sto­gą, pa­si­rū­pin­ti ap­dai­la, su­tvar­ky­ti ap­lin­ką. Va­sa­rą, kai orai sta­ty­boms pa­lan­kiau­si, grei­čiau­siai ne­ra­si nė vie­nos gat­vės, ku­rio­je ne­zui­tų sta­ty­bi­nin­kai.

280 so­dų jun­gian­čiai "Auš­ri­nės" so­dų bend­ri­jai dvy­li­ka me­tų pir­mi­nin­kau­jan­ti Al­do­na Ta­vo­rie­nė sa­ko ne­ga­lin­ti at­si­džiaug­ti, jog pa­sta­rai­siais me­tais su­lau­kia vis dau­giau nau­ja­ku­rių. Vien per­nai dau­giau nei pen­kio­li­ka skly­pų pa­kei­tė šei­mi­nin­kus: vie­ni se­nie­ji gy­ven­to­jai iš­si­va­ži­nė­jo po už­sie­nius, ki­ti, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, so­dų at­si­sa­kė dėl svei­ka­tos, ap­si­spren­dę gy­ven­ti bu­tuo­se su vi­sais pa­to­gu­mais, kai ku­rie skly­pai par­duo­da­mi mi­rus sa­vi­nin­kams.

Jei skly­pai per­ka­mi, tai, pir­mi­nin­kės žo­džiais, reiš­kia, kad pir­kė­jai čia tu­ri pla­nų. Vie­ni pe­ri­ma se­ne­lių, tė­vų, ki­ti nu­si­per­ka "į atei­tį", kol kas ke­tin­da­mi čia leis­ti tik va­sa­ras ar­ba sa­vait­ga­lius, tre­ti, o jų šiuo me­tu be­ne gau­siau­sia, ne­tru­kus pra­de­da sta­ty­bas ke­tin­da­mi per­si­kel­ti iš mies­to. Anot A. Ta­vo­rie­nės, di­de­lė da­lis pir­kė­jų – jau­nos šei­mos, au­gi­nan­čios vai­kus.

Pir­mi­nin­kė pa­ste­bė­ju­si, kad pir­kė­jams (ne pa­vel­dė­to­jams) pa­klau­siau­si tie skly­pai, ku­riuo­se tė­ra ply­nas lau­kas be jo­kių sta­ti­nių. To­kių skly­pų aro kai­na pa­sta­rai­siais me­tais – ar­ti tūks­tan­čio eu­rų. Vie­no skly­po plo­tas – nuo pus­penk­to iki kiek dau­giau nei še­šių arų. Pir­kė­jams pa­trauk­lūs ir ma­žes­ni, ir di­des­ni.

Jei skly­pe yra pa­sta­tų, kai­na di­des­nė. Ta­čiau sta­ti­niai par­da­vi­mo po­žiū­riu ma­ži­na skly­po pa­klau­są – ne vi­siems pir­kė­jams jie rei­ka­lin­gi. O jei­gu ir nu­si­per­ka skly­pą su ma­žu­čiu prieš ke­lis de­šimt­me­čius sta­ty­tu va­sar­na­miu, vis tiek jį nu­griau­na, pa­ruoš­da­mi te­ri­to­ri­ją nau­jai sta­ty­bai.

Tas pa­ts ir su aug­me­ni­ja. Re­tai ka­da nau­ja­ku­riams rei­ka­lin­gi dar­žai, vaisk­rū­miai ir vais­me­džiai. Anot vie­nos sa­vo so­do skly­pą ką tik par­da­vu­sios "auš­ri­niš­kės", par­duo­da­mo skly­po ap­žiū­rė­ti pas ją at­vy­kę pir­kė­jai tar­pu­sa­vy­je kal­bė­ję­si, jog "tas obe­lis rei­kės kirs­ti, dar­žo ne­rei­kės, šilt­na­mio ne­bus".

Pa­sak 1977 me­tais įkur­tos "Auš­ri­nės" pir­mi­nin­kės, nau­jos sta­ty­bos na­mus bend­ri­jo­je sta­tan­čios šei­mos sa­vo skly­pe at­si­kra­to vi­sų so­dų bend­ri­jos bruo­žų, su­teik­da­mos prio­ri­te­tą ža­liai ve­jai ir trin­ke­lėms.

Iš mi­nė­tų 280-ies kie­mų kiau­rus me­tus žmo­nės gy­ve­na maž­daug 70-yje. Prog­no­zuo­ja­ma, kad po metų–kelerių, kai da­bar vyk­do­mos gy­ve­na­mų­jų na­mų sta­ty­bos bus baig­tos, nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų skai­čius "Auš­ri­nė­je" ženk­liai per­šoks ir šim­tą.

Va­sa­rą si­tua­ci­ja kiek ki­to­kia – ap­gy­ven­din­ta vi­du­ti­niš­kai 40 pro­cen­tų so­dų.

Iš mies­to

Pra­mo­nės gat­vės kai­my­nys­tė­je esan­ti Vy­tu­rių gat­vė tur­tin­ga so­dų bend­ri­jo­mis: jau mi­nė­ta "Auš­ri­nės", "Pum­pu­ro", "Ber­že­lio", "Pa­par­čio", "Kle­vo", "Žal­gi­rio", "Pu­rie­nos", "Ži­bu­tės", "Sva­jo­nės". Ir kiek­vie­no­je jau­čia­mas sta­ty­bų pa­gy­vė­ji­mas. Paaiš­kin­ti pa­pras­ta: pui­kus pri­va­žia­vi­mas, vi­sus me­tus kur­suo­jan­tys mies­to au­to­bu­sai, trau­ki­nys, as­fal­tuo­ta gat­vė, tven­ki­niai, o au­to­mo­bi­liu iki mies­to cent­ro ne­rei­kia nė pus­va­lan­džio.

Ta­čiau, įsi­ti­ki­nu­si "Auš­ri­nės" so­dų pir­mi­nin­kė, dau­gia­bu­čiuo­se gy­ve­nan­čius žmo­nes vi­lio­ja ne tik tai. Kur kas rim­tes­nė prie­žas­tis esan­tis no­ras bū­ti ar­čiau gam­tos, il­sė­tis me­džių pa­vė­sy­je ir kvė­puo­ti gry­nu oru.

"Kol Šiau­lių cent­ras ver­čia­mas ply­ne be me­džių, mies­tie­čiai sva­jo­ja apie gy­ve­ni­mą ža­lu­mo­je", – tei­gia A. Ta­vo­rie­nė. Sa­ko, ir pa­ti, grįž­da­ma į "Auš­ri­nė­je" esan­čius na­mus, vos pa­su­ku­si į Vy­tu­rių gat­vę, pa­jun­ta šva­raus ir gai­vaus oro pliūps­nį.

Bend­ri­jos pa­ke­liui į mik­ro­ra­jo­ną

Ne­se­niai pra­bil­ta apie ga­li­my­bę "Auš­ri­nė­je" nu­ties­ti gam­ti­nių du­jų tra­są. Jau ren­ka­mos pa­raiš­kos. Kol kas pro­ce­sas vyks­ta ga­nė­ti­nai van­giai, mat ke­ti­ni­mo "Auš­ri­nė­je" gy­ven­ti nuo­la­tos ne­tu­rin­tys žmo­nės to­kia in­ves­ti­ci­ja abe­jo­ja. Tuo tar­pu čia gy­ve­nan­tys kiau­rus me­tus ar­ba tu­rin­tys to­kių pla­nų atei­čiai – vi­su 100 pro­cen­tų pa­si­sa­ko "už".

At­vi­ra bur­na kal­ba­ma ir apie van­den­tie­kio bei ka­na­li­za­ci­jos sis­te­mų nu­tie­si­mą. Vyks­ta, tie­sa, kol kas teo­ri­nės de­ry­bos apie so­dų bend­ri­jų gat­ve­lių per­da­vi­mą Sa­vi­val­dy­bių ži­nion.

A. Ta­vo­rie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad vi­si pa­mi­nė­ti pa­to­gu­mai – di­džiu­lis pliu­sas ne tik čia gy­ve­nan­tiems nuo­la­tos, bet ir tu­rin­tiems pla­nų skly­pus par­duo­ti – esant mies­to ko­mu­ni­ka­ci­joms, skly­pai, be abe­jo­nės, tap­tų dar pa­klau­ses­ni, tai­gi ir jų kai­nos šok­tų į aukš­tu­mas.

Vis dėl­to pir­mi­nin­kė ne­sle­pia pa­si­gen­dan­ti Sa­vi­val­dy­bės po­žiū­rio į so­dų bend­ri­jų gy­ven­to­jus, tar­si jie bū­tų ne to pa­ties Šiau­lių mies­to žmo­nės, ku­rie dir­ba ir mo­kes­čius mo­ka Šiau­liuo­se, ku­rių vai­kai mo­ko­si Šiau­lių mo­kyk­lo­se, lan­ko dar­že­lius.

Sa­ky­da­ma tai, A. Ta­vo­rie­nė ome­ny­je tu­ri kai ku­riuos Vy­tu­rių gat­vė­je pra­dė­tus, bet taip ir neuž­baig­tus dar­bus. Kad ir gat­vės ap­švie­ti­mas, ku­ris bai­gia­si ties "Kle­vo" so­dų bend­ri­ja, nors pa­gal pro­jek­tą ap­švies­ta tu­rė­tų bū­ti vi­sa Vy­tu­rių gat­vė, bai­giant pa­sku­ti­ne "Pum­pu­ro" so­dų bend­ri­ja.

"Pro­jek­tas yra, bet pro­jek­tas mums ne­švie­čia", – pik­ti­na­si pir­mi­nin­kė ir sa­ko ne­ke­ti­nan­ti šio rei­ka­lo pa­lik­ti.

Ap­mau­du ir dėl neas­fal­tuo­tos au­to­bu­sų ap­si­su­ki­mo aikš­te­lės pa­sku­ti­nė­je Vy­tu­rių gat­vės sto­te­lė­je ir dėl lau­ki­mo sto­te­lių be sto­gi­nių, nors mies­te jos be­ne vi­sos su sto­ge­liais.

"So­duo­se gy­ve­nan­tys žmo­nės – tie pa­tys šiau­lie­čiai, ta­čiau mies­to Sa­vi­val­dy­bė jiems ski­ria tar­si po­duk­ros vaid­me­nį", – tei­gia il­ga­me­tė "Auš­ri­nės" va­do­vė. Ji nea­be­jo­ja, kad po ke­le­rių me­tų mies­to te­ri­to­ri­jo­je Vy­tu­rių gat­vė­je esan­čios so­dų bend­ri­jos ga­li virs­ti vie­nu iš Šiau­lių mik­ro­ra­jo­nų.