Šiaulietis slemeris: "Tai – mano gyvenimas"

As­me­ni­nė nuo­tr.
Jo­va­ras Kelp­šas sa­vo kū­ry­ba da­li­ja­si įvai­riuo­se sle­mo ren­gi­niuo­se. Sle­mas – poe­tų var­žy­tu­vės, poe­zi­jos skai­ty­mai, kai lais­vą poe­zi­ją lais­vai ver­ti­na pa­tys klau­sy­to­jai.
Dau­ge­lis lie­tu­vių tik da­bar pra­de­da su­si­pa­žin­ti su pa­sau­ly­je jau ge­rai ži­no­ma poe­zi­jos for­ma – sle­mu. Šiau­lie­tis Jo­va­ras Kelp­šas ne tik pa­ts ak­ty­viai ra­šo sle­mus, bet ir sklei­džia šią kul­tū­rą tarp kraš­tie­čių. "Sle­mas yra vis­kas – ir poe­zi­ja, ir pro­za, ir anek­do­tai ar paukš­čių gar­sai. Vis­kas, ką įma­no­ma iš­gau­ti iš mū­sų bur­nos," – sa­ko jau­nuo­lis.

J. Kelp­šas – iš Šiau­lių, ta­čiau dėl stu­di­jų ir dar­bo šiuo me­tu gy­ve­na Kau­ne. Nors jau­nuo­lį trau­kia di­de­lis mies­tas su daug ga­li­my­bių, Jo­va­ras ne­pa­mirš­ta su­grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą ir pa­si­da­ly­ti sa­vo ta­len­tu. Jau­na­sis sle­me­ris da­ly­va­vo cik­lo "Ir eže­ras tu­ri au­sis" ren­gi­ny­je Rė­ky­vo­je, skai­tė sa­vo sle­mus "Lai­min­go ge­zo die­no­raš­čiai".

J. Kelp­šas šiuo me­tu stu­di­juo­ja lie­tu­vių kal­bą ir lei­dy­bą bei me­no is­to­ri­ją, kri­ti­ką ir me­di­jas Vy­tau­to Di­džio­ji uni­ver­si­te­te. Ak­ty­vus jau­nuo­lis lais­vu nuo stu­di­jų me­tu dir­ba par­da­vė­jo-kon­sul­tan­to dar­bą, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se poe­zi­jos ar pro­zos skai­ty­muo­se, ne tik sle­mo var­žy­tu­vė­se. "Kuo dau­giau veik­los, tuo la­biau vis­ką spė­ju", – sa­ko vai­ki­nas.

– Jau­ni žmo­nės sten­gia­si sa­ve iš­ban­dy­ti ir rea­li­zuo­ti įvai­rio­se sri­ty­se. Kaip jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do sle­mas?

– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo mo­kyk­los. Ra­šiau ei­lė­raš­čius ir te­ko da­ly­vau­ti skai­to­vų kon­kur­suo­se. Tu­riu ga­na di­de­lį ego, tad ren­gi­niai, ku­riuo­se rei­kia su kaž­kuo rung­tis, ma­ne ska­ti­na siek­ti kuo ge­riau­sio. Skai­to­vų kon­kur­suo­se ne­si­sek­da­vo, bet žvel­giant at­gal į tas die­nas, su­pran­tu, ko­dėl. Mė­gau pa­lai­ky­ti tra­di­ci­nį ri­ma­vi­mo bū­dą, tad ma­no ei­lės ne­tu­rė­da­vo daug lais­vės, o lais­vas žo­dis yra di­džiau­sia ma­no ver­ty­bė. Tad sle­mas ma­no kū­ry­bą evo­liu­cio­na­vo. Sle­mą at­ra­dau stu­di­juo­da­mas pir­ma­me kur­se. Iš pra­džių bu­vau tik ste­bė­to­jas, kar­tą te­ko ir ver­tin­ti, o ant­ra­me kur­se pra­dė­jau da­ly­vau­ti ir pa­ts.

– Gal ga­li­te trum­pai pa­pa­sa­ko­ti, kas yra sle­mas, ko­kia jo is­to­ri­ja?

– Daž­nai apie sle­mą ten­ka pa­sa­ko­ti žmo­nėms, ku­rie dar ne­sup­ran­ta, kas tai per žan­ras. Vi­sa­da sa­kau – sle­mas yra vis­kas: poe­zi­ja, pro­za, anek­do­tai ar paukš­čių bal­sai. Vis­kas, ką įma­no­mą iš­gau­ti iš mū­sų bur­nos. Svar­bu tu­ri­nys ir ko­kia for­ma jis bus pa­teik­tas.

O pa­ts sle­mas Lie­tu­vo­je gy­vuo­ja jau apie 10 me­tų, tik pa­sta­rai­siais me­tais jis pa­ga­vo po­pu­lia­ru­mo ban­gą.

– "Lai­min­go ge­zo die­no­raš­čiai" – jū­sų ra­šo­mi sle­mai. Apie ką jie ir ko­kia jų prie­šis­to­rė?

– Man pa­tin­ka juo­das hu­mo­ras, ma­tau jį ir sa­vo kas­die­ny­bė­je. Šie ma­no sle­mai su­ka­si ap­link ma­ne ir tai, ką ten­ka pa­tir­ti man ir ma­no drau­gams, kar­tais su­si­mai­šo tam tik­ri vaiz­duo­tės ele­men­tai. Su­gal­vo­jau ra­šy­ti to­kia te­ma, nes ju­tau, kad Kau­no sle­mo plat­for­mo­je nė­ra jo­kių kal­bų apie in­ty­mius iš­gy­ve­ni­mus. Vie­nas da­ly­kas yra kal­bė­ti apie mei­lę, ta­čiau vi­sai ki­tas da­ly­kas yra kal­bė­ti apie sa­vo po­ty­rius. Kai, ver­dant ma­ka­ro­nus, te­ko ne­ty­čia juos iš­kep­ti, pa­ma­ty­ti kam­ba­rio­ko pa­si­di­džia­vi­mą du­še ar­ba už­baig­ti pa­si­ma­ty­mą žo­džiais: "Tu liek­na, nes vi­si rie­ba­lai ta­vo plau­kuo­se". No­riu tuo pa­si­da­lin­ti, nes tai – ma­no gy­ve­ni­mas.

– Kur ga­li­ma iš­girs­ti jū­sų kū­ry­bą?

– Nes­kai­tant sle­mo ren­gi­nių – kol kas nie­kur, bet vė­liau pla­nuo­ju įkel­ti po­rą sle­mų į "You­tu­be" plat­for­mą. Šiuo me­tu du ma­no ei­lė­raš­čiai skam­bės Kau­no vie­šuo­siuo­se au­to­bu­suo­se.

– Kaip ma­no­te, ko­kia sle­mo atei­tis Lie­tu­vo­je?

– Da­bar pa­ts bu­mas bū­ti sle­me­riu. Sle­mo bend­ruo­me­nė au­ga ir ple­čia­si, pri­si­jun­gia vis dau­giau mies­tų. Vis dau­giau žmo­nių su­ži­no, kas tas sle­mas, ir ko­dėl ver­ta atei­ti pa­si­klau­sy­ti.