
Naujausios
Gandrai tarsi išpranašavo anūkės gimimą
Adolfina ir Jurgis Vladas Radvilai gimė, užaugo ir visą gyvenimą praleido Skaistgirio apylinkėse bei pačiame miestelyje. Dabar jau atsisveikina su savo statytu namu ir kraustosi į Joniškį, tik tai padaryti nelengva – gėlių kiek prisodinta, sentimentus kelia kadaise pasodinta 40-metė pušis kieme, o kaimynystėje – gandrai, įsikūrę ant elektros stulpo.
„Kai elektrikai dirbo, lizdą išardė, kad laidams netrukdytų, bet po kurio laiko iškėlė specialų stovą ir dabar jau bene trejus metus paukščiai palikuonius peri“, – džiaugiasi Jurgis Vladas. Simboliška – būtent prieš trejus metus gimė ir jauniausia Radvilų anūkė – Serafina. Ji ir devintą klasę baigusi Marselė – jaunylės dukros Ingos, su šeima gyvenančios Danijoje, mergaitės. Iš trijų dukterų Inga vienintelė pasirinko užsienį, kur važiuodavo vasaromis dar studijuodama pedagogiame universitete. Svečioje šalyje baigė dar vieną universitetą, įgijo kineziterapeutės specialybę, pagal kurią ir dirba.
Vidurinioji Radvilų dukra Orenta – pradinių klasių mokytoja Skaistgiryje, jos sūnūs – Džiugas ir Lukas – jau suaugę, vienas baigė Vytauto Didžiojo univeristetą, kitas kolegiją.
Vyriausioji dukra Virginija – tikybos mokytoja. Jos dukra Brigita – Šiaulių universitete baigė dailės studijas ir sėkmingai įsisuko į renginių verslą, dirba fotografe. Sūnus Mantas Šiaulių universitete mokėsi ekologijos, o po studijų pasuko į logistiką bei taip pat prisijungia prie sesers, organizuojant renginius.
Sparčiai aukštyn stiebiasi ir du proanūkiai: ketverių Medutė, aštuonerių Ugnius.
Išbandymai sovietinėje armijoje
Vaikų, anūkų ir proanūkių gyvenimas gerokai skiriasi nuo bendro gyvenimo šešiasdešimtmetį liepos mėnesį paminėjusių senolių. Abu jie savo šeimose buvo jauniausi, todėl tėvai neišgalėjo išleisti į mokslus, paramos pakako tik vyresniems.
Jurgis Vladas su vyresne seserimi Roma (Roma Drigotienė – žinoma pedagogė Skaistgiryje – aut. pat.) užaugo netoli Skaistgirio buvusiame Strazdelių kaime prie Bargavonės miško. Tėvelis, Vladas Radvilas, Lietuvos savanoris, gavo žemės iš Žagarės dvaro savininkui Georgijui Naryškinui (mirusio Aleksandro Naryškino brolis) priklausiusios Dimitrijos, vėliau tapusios jau minėtu Strazdelių pavadinimu. Jis anksti neteko žmonos, tad į mokslus išleido tik dukterį, o sūnus nuo 18 metų tapo vairuotoju.
Jaunas vyras netrukus buvo paimtas į sovietinę armiją ir išsiųstas tarnauti į Murmansko sritį už Poliarinio rato. Atšiaurioje gamtoje neaugo medžiai, aplink supo tik juodos uolos, akmenys, ore – 15 procentų mažiau deguonies nei įprastai, darydavosi sunku kvėpuoti.
Tarnaujant dalinys iš Murmansko srities buvo pasiųstas į Kazachstano plėšinius padėti imti derliaus. Sunkvežimiais grūdus reikėjo vežti iki geležinkelio, kuriuo traukiniais jie buvo gabenami į grūdų produktų kombinatus. 1956-ųjų žiema pasitaikė labai atšiauri – 45 laipsniai šalčio, sniego privertė tiek, kad nebuvo įmanoma išvažiuoti. Savaitę vyrai laukė, nebeliko maisto. Bandė iš ten išjudėti, užstrigo, tad pėsčiomis per sniegą keliolika kilometrų stūmėsi atgal į tarybinį ūkį, kurį laiką teko maitintis virtais grūdais su druska, nes nieko daugiau neturėjo.
Sutiko dailią ilgakasę
Po tarnybos armijoje grįžęs į Lietuvą Jurgis Vladas ėmė dairytis žmonos. Ir sutiko ją, Adolfiną, kilusią iš penkių vaikų šeimos, augusią netolimame Biliūnų kaime. Buvo daili, ilgakasė.
„Dar nuo vaikystės įstrigo, kaip tėvelis juokaudavo: „Ženijaus tik dėl kasų“, – mena V. Vitkienė.
Po pusantrų metų draugystės abu bendraamžiai, 23-ejų metų, susituokė. Vestuvės vyko tris dienas: pusantros – jaunosios pusėje, kur sugužėjo apie šimtą žmonių, pusantros – jaunikio namuose.
„Namas dviejų galų, antrame – didelė seklyčia, pakako vietos ir viduje, ir šokiams lauke. Kadangi gyvenome ūkiškai, papjovėme kiaulę, veršį. Vilkėjau balta suknele su nuometu, turguje nusipirkau basutes“, – prisimena Adolfina Radvilienė.
Į bažnyčią jaunuosius vežė berželiais apkaišytas Žagarės rajono vykdomojo komiteto uazikas. O palyda susėdo į žaluma papuoštą sunkvežimį.
Mokslų krimsti neteko
Po vestuvių šeima apsigyveno su vyro tėvu, o gavę sklypą Skaistgiryje medinį namą dviem traktoriais „Staliniec“ partempė į naują vietą ir išgyveno jame dar 16 metų. Po to pasistatė savo dviaukštį mūrinuką.
Tarpukariu gimę, per karą ir pokariu augę Adolfina ir Jurgis Vladas Radvilai matė daug: kaip į kolūkį buvo išvaryti arkliai, galvijai, laikyti leista vienintelę karvę, paimti grūdai. Gyventi buvo nelengva, nors vėliau situacija gerėjo. Kai kurie kolūkiai, kaip kad Skaistgirio „Pergalė“, tapo vienu pavyzdingiausių rajone.
„Jokių mokslų nebaigiau, tik keturias klases. Ištekėjusi bandžiau eiti į suaugusiųjų mokyklą, penktą klasę užbaigiau, o paskui vaikus auginau. Dirbau kolūkyje sandėlininke. 14 metų rūpinausi kolūkio pirtimi: ir kūrenau, ir valydavau, ir bilietus pardavinėdavau. O prieš pensiją įsidarbinau dažytoja. Šitas darbas man labiausiai patiko, pradėjusi negalėdavau sustoti, net valgyti nereikėdavo“, – pasakoja A. Radvilienė.
„Mama turi talentą, kai vaikas buvau, net piešinius mokyklai nupiešdavo“, – įsiterpia dukra Virginija.
Jurgis Vladas juokiasi visą gyvenimą prasėdėjęs sunkvežimyje: kaip įlipo į jį 18 metų, taip išlipęs tik 60-ies. Iki šiol dar vairuoja automobilį.
Paklausus, ką patartų gerokai jaunesnėms šeimoms, kaip išgyventi tiek metų kartu, Adolfina Radvilienė atsakė: „Reikia nusileisti vienas kitam“. – „Pritariu“, – patvirtina sutuoktinis.