Šešiasdešimt metų kartu

Bri­gi­tos PO­VI­LIO­NIE­NĖS nuo­tr.
Ir taip vi­są gy­ve­ni­mą – 60 me­tų kar­tu Adol­fi­na ir Jur­gis Vla­das Rad­vi­lai.
Iš Skaist­gi­rio apy­lin­kių (Jo­niš­kio ra­jo­nas) ki­lę Adol­fi­na ir Jur­gis Vla­das Rad­vi­lai lie­pos mė­ne­sį šven­tė dei­man­ti­nes ves­tu­ves. 60 me­tų kar­tu gy­ve­nan­ti po­ra užau­gi­no tris duk­ras, džiau­gia­si še­šiais anū­kais ir dviem proa­nū­kiais. Abu skir­tin­gi – Jur­gis Vla­das ener­gin­gas, kal­bus, tuo tar­pu, Adol­fi­na ra­mi, ty­li, su­si­mąs­čiu­si, – bet to­kie jie vie­nas ki­tą pa­pil­do ir pri­ta­ria, kad bū­ti­na šei­mo­je vie­nas ki­tam nu­si­leis­ti, tai – pa­grin­di­nis il­go ir lai­min­go bu­vi­mo kar­tu re­cep­tas.

Gand­rai tar­si iš­pra­na­ša­vo anū­kės gi­mi­mą

Adol­fi­na ir Jur­gis Vla­das Rad­vi­lai gi­mė, užau­go ir vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do Skaist­gi­rio apy­lin­kė­se bei pa­čia­me mies­te­ly­je. Da­bar jau at­si­svei­ki­na su sa­vo sta­ty­tu na­mu ir kraus­to­si į Jo­niš­kį, tik tai pa­da­ry­ti ne­leng­va – gė­lių kiek pri­so­din­ta, sen­ti­men­tus ke­lia ka­dai­se pa­so­din­ta 40-me­tė pu­šis kie­me, o kai­my­nys­tė­je – gand­rai, įsi­kū­rę ant elekt­ros stul­po.

„Kai elekt­ri­kai dir­bo, liz­dą išar­dė, kad lai­dams ne­truk­dy­tų, bet po ku­rio lai­ko iš­kė­lė spe­cia­lų sto­vą ir da­bar jau be­ne tre­jus me­tus paukš­čiai pa­li­kuo­nius pe­ri“, – džiau­gia­si Jur­gis Vla­das. Sim­bo­liš­ka – bū­tent prieš tre­jus me­tus gi­mė ir jau­niau­sia Rad­vi­lų anū­kė – Se­ra­fi­na. Ji ir de­vin­tą kla­sę bai­gu­si Mar­se­lė – jau­ny­lės duk­ros In­gos, su šei­ma gy­ve­nan­čios Da­ni­jo­je, mer­gai­tės. Iš tri­jų duk­te­rų In­ga vie­nin­te­lė pa­si­rin­ko už­sie­nį, kur va­žiuo­da­vo va­sa­ro­mis dar stu­di­juo­da­ma pe­da­go­gia­me uni­ver­si­te­te. Sve­čio­je ša­ly­je bai­gė dar vie­ną uni­ver­si­te­tą, įgi­jo ki­ne­zi­te­ra­peu­tės spe­cia­ly­bę, pa­gal ku­rią ir dir­ba.

Vi­du­ri­nio­ji Rad­vi­lų duk­ra Oren­ta – pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Skaist­gi­ry­je, jos sū­nūs – Džiu­gas ir Lu­kas – jau suau­gę, vie­nas bai­gė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ve­ris­te­tą, ki­tas ko­le­gi­ją.

Vy­riau­sio­ji duk­ra Vir­gi­ni­ja – ti­ky­bos mo­ky­to­ja. Jos duk­ra Bri­gi­ta – Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gė dai­lės stu­di­jas ir sėk­min­gai įsi­su­ko į ren­gi­nių vers­lą, dir­ba fo­tog­ra­fe. Sū­nus Man­tas Šiau­lių uni­ver­si­te­te mo­kė­si eko­lo­gi­jos, o po stu­di­jų pa­su­ko į lo­gis­ti­ką bei taip pat pri­si­jun­gia prie se­sers, or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius.

Spar­čiai aukš­tyn stie­bia­si ir du proa­nū­kiai: ket­ve­rių Me­du­tė, aš­tuo­ne­rių Ug­nius.

Iš­ban­dy­mai so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je

Vai­kų, anū­kų ir proa­nū­kių gy­ve­ni­mas ge­ro­kai ski­ria­si nuo bend­ro gy­ve­ni­mo še­šias­de­šimt­me­tį lie­pos mė­ne­sį pa­mi­nė­ju­sių se­no­lių. Abu jie sa­vo šei­mo­se bu­vo jau­niau­si, to­dėl tė­vai neiš­ga­lė­jo iš­leis­ti į moks­lus, pa­ra­mos pa­ka­ko tik vy­res­niems.

Jur­gis Vla­das su vy­res­ne se­se­ri­mi Ro­ma (Ro­ma Dri­go­tie­nė – ži­no­ma pe­da­go­gė Skaist­gi­ry­je – aut. pat.) užau­go ne­to­li Skaist­gi­rio bu­vu­sia­me Straz­de­lių kai­me prie Bar­ga­vo­nės miš­ko. Tė­ve­lis, Vla­das Rad­vi­las, Lie­tu­vos sa­va­no­ris, ga­vo že­mės iš Ža­ga­rės dva­ro sa­vi­nin­kui Geor­gi­jui Na­ryš­ki­nui (mi­ru­sio Alek­sand­ro Na­ryš­ki­no bro­lis) pri­klau­siu­sios Di­mit­ri­jos, vė­liau ta­pu­sios jau mi­nė­tu Straz­de­lių pa­va­di­ni­mu. Jis anks­ti ne­te­ko žmo­nos, tad į moks­lus iš­lei­do tik duk­te­rį, o sū­nus nuo 18 me­tų ta­po vai­ruo­to­ju.

Jau­nas vy­ras ne­tru­kus bu­vo paim­tas į so­vie­ti­nę ar­mi­ją ir iš­siųs­tas tar­nau­ti į Mur­mans­ko sri­tį už Po­lia­ri­nio ra­to. At­šiau­rio­je gam­to­je neau­go me­džiai, ap­link su­po tik juo­dos uo­los, ak­me­nys, ore – 15 pro­cen­tų ma­žiau de­guo­nies nei įpras­tai, da­ry­da­vo­si sun­ku kvė­puo­ti.

Tar­nau­jant da­li­nys iš Mur­mans­ko sri­ties bu­vo pa­siųs­tas į Ka­zachs­ta­no plė­ši­nius pa­dė­ti im­ti der­liaus. Sunk­ve­ži­miais grū­dus rei­kė­jo vež­ti iki ge­le­žin­ke­lio, ku­riuo trau­ki­niais jie bu­vo ga­be­na­mi į grū­dų pro­duk­tų kom­bi­na­tus. 1956-ųjų žie­ma pa­si­tai­kė la­bai at­šiau­ri – 45 laips­niai šal­čio, snie­go pri­ver­tė tiek, kad ne­bu­vo įma­no­ma iš­va­žiuo­ti. Sa­vai­tę vy­rai lau­kė, ne­be­li­ko mais­to. Ban­dė iš ten iš­ju­dė­ti, už­stri­go, tad pės­čio­mis per snie­gą ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų stū­mė­si at­gal į ta­ry­bi­nį ūkį, ku­rį lai­ką te­ko mai­tin­tis vir­tais grū­dais su drus­ka, nes nie­ko dau­giau ne­tu­rė­jo.

Su­ti­ko dai­lią il­ga­ka­sę

Po tar­ny­bos ar­mi­jo­je grį­žęs į Lie­tu­vą Jur­gis Vla­das ėmė dai­ry­tis žmo­nos. Ir su­ti­ko ją, Adol­fi­ną, ki­lu­sią iš pen­kių vai­kų šei­mos, au­gu­sią ne­to­li­ma­me Bi­liū­nų kai­me. Bu­vo dai­li, il­ga­ka­sė.

„Dar nuo vai­kys­tės įstri­go, kaip tė­ve­lis juo­kau­da­vo: „Že­ni­jaus tik dėl ka­sų“, – me­na V. Vit­kie­nė.

Po pu­sant­rų me­tų drau­gys­tės abu bend­raam­žiai, 23-ejų me­tų, su­si­tuo­kė. Ves­tu­vės vy­ko tris die­nas: pu­sant­ros – jau­no­sios pu­sė­je, kur su­gu­žė­jo apie šim­tą žmo­nių, pu­sant­ros – jau­ni­kio na­muo­se.

„Na­mas dvie­jų ga­lų, ant­ra­me – di­de­lė sek­ly­čia, pa­ka­ko vie­tos ir vi­du­je, ir šo­kiams lau­ke. Ka­dan­gi gy­ve­no­me ūkiš­kai, pa­pjo­vė­me kiau­lę, ver­šį. Vil­kė­jau bal­ta su­kne­le su nuo­me­tu, tur­gu­je nu­si­pir­kau ba­su­tes“, – pri­si­me­na Adol­fi­na Rad­vi­lie­nė.

Į baž­ny­čią jau­nuo­sius ve­žė ber­že­liais ap­kai­šy­tas Ža­ga­rės ra­jo­no vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to ua­zi­kas. O pa­ly­da su­sė­do į ža­lu­ma pa­puoš­tą sunk­ve­ži­mį.

Moks­lų krims­ti ne­te­ko

Po ves­tu­vių šei­ma ap­si­gy­ve­no su vy­ro tė­vu, o ga­vę skly­pą Skaist­gi­ry­je me­di­nį na­mą dviem trak­to­riais „Sta­li­niec“ par­tem­pė į nau­ją vie­tą ir iš­gy­ve­no ja­me dar 16 me­tų. Po to pa­si­sta­tė sa­vo dviaukš­tį mū­ri­nu­ką.

Tar­pu­ka­riu gi­mę, per ka­rą ir po­ka­riu au­gę Adol­fi­na ir Jur­gis Vla­das Rad­vi­lai ma­tė daug: kaip į ko­lū­kį bu­vo iš­va­ry­ti ark­liai, gal­vi­jai, lai­ky­ti leis­ta vie­nin­te­lę kar­vę, paim­ti grū­dai. Gy­ven­ti bu­vo ne­leng­va, nors vė­liau si­tua­ci­ja ge­rė­jo. Kai ku­rie ko­lū­kiai, kaip kad Skaist­gi­rio „Per­ga­lė“, ta­po vie­nu pa­vyz­din­giau­sių ra­jo­ne.

„Jo­kių moks­lų ne­bai­giau, tik ke­tu­rias kla­ses. Iš­te­kė­ju­si ban­džiau ei­ti į suau­gu­sių­jų mo­kyk­lą, penk­tą kla­sę už­bai­giau, o pa­skui vai­kus au­gi­nau. Dir­bau ko­lū­ky­je san­dė­li­nin­ke. 14 me­tų rū­pi­nau­si ko­lū­kio pir­ti­mi: ir kū­re­nau, ir va­ly­da­vau, ir bi­lie­tus par­da­vi­nė­da­vau. O prieš pen­si­ją įsi­dar­bi­nau da­žy­to­ja. Ši­tas dar­bas man la­biau­siai pa­ti­ko, pra­dė­ju­si ne­ga­lė­da­vau su­sto­ti, net val­gy­ti ne­rei­kė­da­vo“, – pa­sa­ko­ja A. Rad­vi­lie­nė.

„Ma­ma tu­ri ta­len­tą, kai vai­kas bu­vau, net pie­ši­nius mo­kyk­lai nu­pieš­da­vo“, – įsi­ter­pia duk­ra Vir­gi­ni­ja.

Jur­gis Vla­das juo­kia­si vi­są gy­ve­ni­mą pra­sė­dė­jęs sunk­ve­ži­my­je: kaip įli­po į jį 18 me­tų, taip iš­li­pęs tik 60-ies. Iki šiol dar vai­ruo­ja au­to­mo­bi­lį.

Pak­lau­sus, ką pa­tar­tų ge­ro­kai jau­nes­nėms šei­moms, kaip iš­gy­ven­ti tiek me­tų kar­tu, Adol­fi­na Rad­vi­lie­nė at­sa­kė: „Rei­kia nu­si­leis­ti vie­nas ki­tam“. – „Pri­ta­riu“, – pa­tvir­ti­na su­tuok­ti­nis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.