Septyni vaikai – tėvų gyvenimas

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
56-us me­tus kar­tu skai­čiuo­jan­tys ir sep­ty­nis vai­kus užau­gi­nę Pet­ro­nė­lė ir Sta­nis­lo­vas Šiu­šos vis dar švel­niai vie­nas ki­tą glo­bo­ja.
Vos keli kilometrai už Kuršėnų Beržtvos kaime stovi nedidelis mūrinis namukas, apsuptas gėlių. Jame užaugo septyni Petronėlės ir Stanislovo Šiušų vaikai, dažni svečiai jie čia ir šiandien. Šią gegužę savo 80 jubiliejaus išvakarėse Petronėlę Šiušienę pagerbė šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė – apdovanojo ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Ją į Prezidentūrą lydėjo visi septyni vaikai. "Sutikčiau savo gyvenimą ir vėl pakartoti, kad tik sveikatos būtų", – sako gausios šeimos mama.

Trys ordinai – ir jokios paramos
Įsiprašyti į svečius pas Šiušus nebuvo paprasta. Petronėlė tikino, kad jie – paprasti žmonės, siūlė paieškoti garbingesnių. O kas gali būti garbingiau nei 56 metai nugyventi kartu, išauginti septyni darbštūs vaikai.
Petronėlė visą gyvenimą gyveno Kuršėnų apylinkėse, o vyrą gavo žemaitį iš Akmenės. Per gimines susipažino ir taip – visam likusiam gyvenimui. Nuotakai buvo 23-eji, o jaunikis – ketveriais metais vyresnis, kai atšoko vestuves.
Gausios šeimos neplanavo, tiesiog taip Dievas davė. Iš pradžių ketverius metus gyveno tame pačiame kaime pas Petronėlės tėvus. Čia susilaukė pirmųjų dukrelių Reginos ir Marytės. Šeima gavo žemės sklypą ir ėmė statyti namą. Per pusantrų metų su artimųjų pagalba statybas įveikė. Sūnus Egidijus gimė jau šeimai įsikūrus savuose namuose.
"Kai pagaliau gimė sūnus, kaimynai juokėsi, kad Stanislovas laksto po kaimą kaip karalius. Nors neėmė į galvą, kad tik sveikas vaikas", – pasakoja šeimininkė.
Į šeimą atėjo dar dvi dukros – Elytė ir Stasytė – taip švelniai vadina jas mama. Pasakoja, kad jau ir keturiasdešimt buvo suėję, kai sužinojo, jog vėl laukiasi. O greitai paaiškėjo, kad gims dvyniai. Pirmasis pasaulį išvydo sūnus Kazimieras, po kelių minučių – dukrelė Kristina.
"Nenustebau. Kai jauna buvau,  pas mamą atėjusi davatkėlė išmetė kortas ir sakė: turėsi mėlynakį vyrą ir dvynukų susilauksi. Kai tik imdavau lauktis, galvodavau – jau dvynukai", – juokiasi daugiavaikė mama.
Ji prisimena, kad dukrelė svėrė tik 2 kilogramus, sūnus – 2,8 kilogramo. Ar buvo sunku? Buvo pripratę prie sunkumų. Vyresni vaikai padėjo.
"Dabar žmonės bijo sunkumų. Mes prie jų buvome pripratę", – nebėdoja moteris.
Stanislovas dirbo kolūkio fermoje, prie gyvulių. Petronėlė žiūrėjo vaikus, turėdama laiko, prisidurdavo ausdama lovatieses, staltieses.
Būdama 16-os norėjo įsidarbinti Pavenčių cukraus fabrike, bet buvo per jauna, nepriėmė. Tada mama ją nusivežė į Raudėnus, kur viena motetrs išmokė austi. Nusipirko stakles, jas vėliau parsivežė ir į savo šeimos namus. Ausdavo tik artimųjų, kaimynų priprašyta, nes nebuvo daug laisvesnio laiko.
Moters diena prasidėdavo ankstyvą rytą – reikėdavo pamelžti karves ir į supirkimo punktą pristatyti pieną. Vasarą šeima prisidurdavo ravėdama runkelių laukus.
"Jauniems trūko miego. Ypač kai augo dvynukai. Vyras sako: padėk vaikų loveles mano pusėje, aš atsikelsiu naktį, o tu pamiegok. Vaikelis rėkia, o jis miega. Einu aplinkui vaiko raminti. Parsistūmiau ir vėl tas loveles atgal į savo pusę. Dabar, kad ir galiu miegoti, bet be vaistų jau nebeužmiegu", – sako Petronėlė.
Ji juokiasi, kad sovietmečiu net tris ordinus iš valdžios gavo už septynis augintus vaikus, tačiau paramos – nė rublio. Kadangi ravėdavo runkelius, kartą paprašė nėštumo atostoginius apskaičiuoti. Gavo 30 rublių.
Stanislovas tikina, kad mieste tokio būrio vaikų nebūtų išmaitinę, o kaime visi valgė sočiai.
"Dabar sako lašinių negalima valgyti, taukų tepti. Viską valgėme, sveiki vaikai užaugo. Per metus tris kiaules pjaudavome. Mama pati duonelę kepė", – sakė šeimos galva.
Svarbu, vaikai sveiki augo. Tik va, mama pasakoja, kad jauniausias Kazelis vos ketverių buvo, kai su vaikais žaidė, bėgo į ežerą ir akį į pagaliuką susižalojo. Ir į Maskvą vežė, tikėjosi akį išsaugoti, nepavyko. Skaudu buvo.
Niekada nesakė, kad yra nepatenkinti
Petronėlė su Stanislovu sako, kad jauni darbų nebijojo, tad ir negali pasakyti, kad buvo sunku. Petronėlė su šypsena tvirtina, kad sutiktų ir vėl viską pakartoti. O didžiausia dovana – vaikai geri užaugo.
"Tėveliai buvo labai dievoti ir mes vesdavome vaikus į bažnytėlę kiekvieną sekmadienį. Tada autobusų nebuvo, pėsti keliaudavome. Kai atsirado autobusai, jau važiuodavome", – prisimena.
Savo automobilio šeima taip ir neįsigijo. Vyriausia dukra gavo vyrą "su mašina", tai paveždavo prireikus. O ir autobusai važiuodavo patogiai. Su nostalgija Petronėlė prisimena, kad rytais autobusai būdavo sausakimši nuo keleivių. "Dabar nebėra nei žmonių, nei autobusų."
"Labai geri vaikai buvo, nei tarp savęs pykdavosi, klausydavo mūsų labai. Dabar kai pasiklausome, kad tėvų vaikas neklauso, mane šiurpas ima. Nesuprantame, kaip gali neklausyti. Reikia iš pat mažulėlio sakyti, kad to negalima, taip reikia daryti. Kad vaikas žinotų ir tėvus gerbtų", – savo išmintimi dalijasi daugiavaikė mama.
Padarydavo mama valgyti, visi susėsdavo, pavalgydavo. Petronėlė ramiai pasakoja, kad niekas nesakė: nenoriu, neskanu, nevalgysiu. Kokie darbai reikalingi, užtekdavo pasakyti, vaikai imdavo įrankius į rankas ir pirmyn – ar runkelius ravėti, ar šieną grėbti.
Į stovyklas vaikams važiuoti nebuvo kada, prie jūros nebuvo kaip nuvežti.
"Nežinau, gal vaikai ir buvo nepatenkinti, bet niekada tokių žodžių nesakė", – ištaria jų mama.
Gyvenimo kelią rinkosi patys
Petronėlė sako su vyru neturėję galimybės vaikų išleisti į mokslus, patys kiek sugebėjo savo jėgomis, tiek pasiekė. Štai Staselė dar maža susisodindavo kaimynų vaikus ir žaisdavo mokytoją. Dabar Staselė Riškienė yra anglų kalbos mokytoja ekspertė Kuršėnų Pavenčių mokykloje, pernai šalyje išrinkta inovatyviausia kalbų mokytoja.
"Viena dukra vis plaukus garbanodavo, tai tapo kirpėja. Kita siūti mėgo, tai dabar siuvėja. Viena buhaltere tapo. Sūnus vienas į jūreivius buvo įstojęs, bet metė, dirba įmonėse. Mažasis Daugėliuose pabaigė medžio apdirbimą", – vardija mama.
Didelės šeimos tėvai džiaugiasi, kad net keturi vaikai gyvena čia pat, Kuršėnuose. Viena dukra ūkininkauja Užventyje. Tik pati jauniausia Kristina daugiau nei prieš 10 metų įsikūrė Anglijoje. Pirmiausiai ten išvyko jos brolis dvynys, tačiau jis ilgai neužtruko, sugrįžo, o sesė pasiliko, sukūrė šeimą.
Petronėlė gailisi dukters, sako vargsta ji svetimame krašte, kviečia grįžti, tačiau jos vaikai mokosi angliškose mokyklose, sunkiai čia prisitaikytų.
Pasidalintas skausmas mažesnis, o džiaugsmas – didesnis
Daugiavaikė mama džiaugiasi, kad dabar kiekviena šventine proga namai pilni vaikų ir anūkų klegesio. Anūkų suskaičiuoja 14. Į tėvų gausią šeimą nenusižiūrėjo nė vienas sūnus ar dukra.
"Pašėlę vaikai ir pabaru dėl to. Užventyje ūkininkaujanti dukra trijų vaikelių susilaukė. Viena dukra – vieno. Kiti po du augina", – skaičiuoja anūkus.
Petronėlė jau norėtų ir proanūkiais pasidžiaugti, bet mokslų ir karjeros siekiantys vyresnieji anūkai šeimų kurti neskuba. Beje, anūkų būrys labai vyriškas – tik dvi mergaitės.
Nors vaikai jau seniai suaugę, bet tėvai vis dar pergyvena dėl jų rūpesčių.
"Pasidalintas skausmas yra mažesnis, o džiaugsmas – didesnis. Ir dabar vaikai padeda vienas kitam. Džiaugiamės vaikais, meldžiamės su tėveliu ir dabar kožną vakarą už vaikus. Kad tik jiems būtų gerai", – sako Petronėlė, o jos balse jaučiasi begalinis rūpestis.
Paskambinus vaikams, sulekia tėvams į pagalbą.
"Ypač dabar, kai esame be sveikatos. Tėvelis dienos šviesos nebemato, man nugarą labai skauda", – prisipažįsta moteris ir papasakoja dar vieną istoriją.
Važiavo su sūnumi arkliu kinkytu vežimu. Priešais važiavo viena po kitos didelės mašinos, ir arklys pasibaidęs apvertė vežimą. Jame buvo vandens statinės. Petronėlė atsipeikėjo, kai išsiliejęs vanduo ją aptaškė. Atgulė lovon, visi darbai ir rūpesčiai kliuvo tėveliui, taip švelniai vadina savo vyrą. Kad ir pasveiko, nugaros skausmai kartojosi.
Į Prezidentūrą – su visais vaikais
Stanislovas džiaugiasi savo gyvenimu – ir su žmonele pasisekė, ir vaikai geri. Nors rūpesčių abiems pakako.
Šiušai mano, kad šiandien vaikus auginti sunkiau. Jiems reikia kompiuterių, telefonų, rūbelių.... Viską reikia nupirkti.
Petronėlė prisimena, kaip saugodavo vyresniųjų vaikų drabužius, kuprines, kad liktų ir mažiesiems. Jauniausia dukra vis pykdavo, kad jai tenka seni daiktai.
"Gal jie tuo pasibaisėję nenori daugiau savo tų vaikų", – šiandien svarsto Petronėlė.
Prieš šešerius metus Šiušai atšventė savo deimantines vestuves. Saugo jubiliejinę lazdą ir prisimena, kaip vaikai jiems surengė šventę gražioje kaimo turizmo sodyboje Luokėje.
Ir prie jūros tėvus nusivežė jau suaugę vaikai. Nors Stanislovui pajūryje visai nepatiko. Net į Angliją pas dukrą tėveliai buvo nuskraidinti.
Ir pas Lietuvos Respublikos Prezidentę Petronėlę Šiušienę lydėjo visi septyni vaikai. Net iš Anglijos dukra buvo parskridusi.
"Gavau ir dovaną iš Prezidentės. Kokia ji maloni, kokia nuoširdi. Tas apdovanojimas buvo labai netikėtas", – sakė Petronėlė bei parodė vaikų užsakytą ir padarytą nuotraukų Prezidentūroje fotoalbumą.
Beveik visose nuotraukose 80-metė septynių vaikų mama laiminga šypsosi. Rodos, ir vargo nebuvo...

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.