Savanorę nustebino, jog seneliai rašo laiškus

As­me­ni­nė nuo­tr.
Lio­lių se­ne­lių na­muo­se sa­va­no­ria­vu­si Ga­bi­ja Bu­žins­kai­tė sa­ko įgi­ju­si daug neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties ir tu­rė­ju­si ga­li­my­bės pa­dė­ti žmo­gui.
Šį pa­va­sa­rį Kel­mės "Kra­žan­tės" pro­gim­na­zi­ją bai­gu­si Ga­bi­ja Bu­žins­kai­tė pa­gal Do­fE pro­gra­mą pus­me­tį sa­va­no­ria­vo Lio­lių se­ne­lių glo­bos na­muo­se. Ki­ti jos bend­raam­žiai rin­ko­si sa­va­no­rys­tę dar­že­liuo­se, bib­lio­te­ko­se. Ga­bi­ja vie­nin­te­lė sa­va­no­ria­vo se­ne­lių na­muo­se. Ta­čiau ne­nu­si­vy­lė. Bu­vo įdo­mu ir įgi­jo daug pa­tir­ties.

Pus­me­tis tarp se­nų žmo­nių

Ga­bi­jai tik ke­tu­rio­li­ka me­tų. Tai am­žius, kai jau ga­li­ma da­ly­vau­ti Do­fE pro­gra­mo­je. Ši pro­gra­ma jau­ni­mui pa­de­da at­ras­ti sa­vo už­slėp­tus ta­len­tus. Teik­da­mi pa­slau­gas ar už­siim­da­mi ki­to­kia iki tol neiš­ban­dy­ta veik­la mer­gi­nos ir jau­nuo­liai pa­ti­ria daug iš­šū­kių, ku­rie pa­de­da to­bu­lė­ti ir ge­riau pa­žin­ti sa­ve.

Prog­ra­mo­je da­ly­va­vo dvi Kel­mės "Kra­žan­tės" pro­gim­na­zi­jos aš­tun­to­kų kla­sės. Iš jų sa­va­no­rys­tę pa­si­rin­ko de­šimt moks­lei­vių. Rin­ko­si pa­gal sa­vo po­mė­gius. Kas sa­va­no­ria­vo dar­že­ly­je, kas bib­lio­te­ko­je, kas ki­to­se sri­ty­se.

Ga­bi­ja gy­ve­na Lio­lių mies­te­ly­je. To­dėl nu­spren­dė sa­va­no­riau­ti čia įkur­tuo­se Se­ne­lių so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se. Nau­jo­ji veik­la mer­gai­tei pa­dė­jo pa­žin­ti ir jos ma­mos Jur­gi­tos, čia dir­ban­čios so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­ja, kas­die­ny­bę.

"No­rė­jau nau­jos pa­tir­ties", – iš­skir­ti­nį sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na Ga­bi­ja.

Vi­są pus­me­tį, grį­žu­si po pa­mo­kų, mer­gai­tė sku­bė­da­vo į Se­ne­lių na­mus. Čia už­si­bū­da­vo dvi – tris va­lan­das. Bend­rau­da­vo su se­ne­liais, žais­da­vo su jais įvai­rius žai­di­mus, klau­sy­da­vo­si jų gy­ve­ni­mo is­tot­ri­jų. Ke­lios va­lan­dos ne­prailg­da­vo – kaip mat pra­bėg­da­vo.

Neap­sa­ko­mas jaus­mas

"Neap­sa­ko­mas jaus­mas, kai ga­li kam nors pa­dė­ti, – sa­va­no­rys­te džiau­gia­si Ga­bi­ja. – Pras­kaid­rin­ti se­ne­liams jų die­nas."

Pa­dė­da­ma se­niems žmo­nėms mer­gai­tė sa­ko ir pa­ti pa­ty­ru­si daug įdo­mių aki­mir­kų.

Se­ne­liai paaug­lei pa­sa­ko­da­vo sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas, da­lin­da­vo­si ar­ti­mų­jų il­ge­siu. Įdo­mu bū­da­vo pa­klau­sy­ti, kaip glo­bo­ti­niai gy­ve­no tuo­met, kai bu­vo jau­ni. Ko­kia bu­vo jų na­mų ap­lin­ka, ko­kios ga­li­my­bės.

Daug su­ži­no­jo. Jos tė­vai – dar jau­ni. Ne­ga­lė­tų su­teik­ti tiek ži­nių iš praė­ju­sio­ am­žiaus.

Įdo­miau­sia jau­na­jai sa­va­no­rei pa­si­ro­dė tai, kad glo­bos na­muo­se gy­ve­nan­tys mo­čiu­tės ir se­ne­liai ra­šo po­pie­ri­nius laiš­kus. De­da juos į vo­kus ir me­ta į pa­što dė­žu­tę, kad nu­vež­tų jų ar­ti­mie­siems. Ga­vę at­sa­ky­mus, la­bai džiau­gia­si. Kar­tais pra­šo Ga­bi­jos, kad per­skai­ty­tų, nes pa­tys pra­stai ma­to.

Kiek nuo­šir­du­mo ir jaus­mų tuo­se laiš­kuo­se! Net keis­ta. Ne­pa­ly­gin­si su Ga­bi­jos bend­raam­žių SMS ži­nu­tė­mis, kur iš žo­džių lie­ka tik san­trum­pos, kur ne­mėgs­ta­ma pil­nų sa­ki­nių.

Į už­sie­nį ne­si­dai­ro

Kar­tais Do­fE pro­gra­ma pa­de­da jau­ni­mui ap­si­spręs­ti dėl atei­ties pro­fe­si­jos. At­ran­da­mos nau­jos veik­los, apie ku­rias jau­ni žmo­nės kar­tais nė ne­ži­no­jo. Ga­bi­ja, dar pra­dė­da­ma sa­va­no­riau­ti, bu­vo tvir­tai ap­si­spren­du­si. No­ri tap­ti gy­dy­to­ja ar­ba ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja. Moks­lai jai se­ka­si la­bai ge­rai. Mėgs­ta­miau­sia pa­mo­ka – ma­te­ma­ti­ka.

Nuo ru­dens ji mo­ky­sis Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jo­je. Ga­vu­si bran­dos ates­ta­tą, stu­di­juos Kau­ne.

Nors jos gi­mi­nė­je yra emig­ran­tų, ku­rie, su­grį­žę į Lie­tu­vą tik ato­sto­gų, džiau­gia­si gra­žiu gy­ve­ni­mu sve­tur, Ga­bi­ja įsi­ti­ki­nu­si, jog Lie­tu­vo­je gy­ven­ti ge­riau­sia ir sau­giau­sia.

Jos tė­vai nie­kuo­met ne­de­juo­ja dėl sun­kaus gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je, nors dirb­ti ten­ka daug. Ma­ma – plu­ša Se­ne­lių na­muo­se. Tė­tė – sta­ty­bo­se. Grį­žę na­mo dar tu­ri ap­žiū­rė­ti sa­vo ūkį.

"Man la­bai pa­si­se­kė, kad gy­ve­na­me kai­me. Na­muo­se triu­šiai, viš­tos, bū­rys ki­tų gy­vū­nų, gra­ži gam­ta, – džiau­gia­si mer­gai­tė. – Mėgs­tu va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu, bend­rau­ti su drau­gė­mis. Nors kai­me bend­raam­žių ne­daug, bet Lio­liai – vi­sai ne­to­li Kel­mės mies­to. Per ke­lio­li­ka mi­nu­čių ga­li jį pa­siek­ti."

Nors ne­ži­no, kaip su­si­klos­tys jos atei­tis, G. Bu­žins­kai­tė nie­kuo­met ne­si­ruo­šia emig­ruo­ti į už­sie­nį. Čia sa­vas jau­ni­mas, sa­vi tė­vai ir jų kar­ta. Sa­vi ir se­ne­liai bei pro­se­ne­liai, ku­riuos sa­va­no­riau­da­ma mer­gai­tė spė­jo pa­žin­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.