SĄJŪDŽIO UŽKULISIAI (15)

Sąjūdžio nuotr.
Šiau­liai, 1989 m. bir­že­lio 1 d. Į mi­tin­gą prie ka­ri­nio ae­rod­ro­mo.
Ilgai galvojau, kaip pavadinti Sąjūdžio ir sovietinės kariuomenės santykius, susiklosčiusius Atgimimo pradžioje. Jie buvo pakankamai kantrūs, taikūs, atsargūs ar tiesiog žvalgybiniai. Tiriamieji iš abiejų stovyklų. Garbiesiems skaitytojams teks nuspręsti patiems, susipažinus su epizodais iš sąjūdininkų susitikimų su Šiaulių karinio komisariato ar Zoknių aerodromo darbuotojais ir mieste rezidavusių desantininkų būrio smogikais.

Karinio komisariato vadovas buvo toks Gliznuca. Nebeprisimenu jo nei vardo, nei tėvavardžio, o rašytiniuose Sąjūdžio šaltiniuose prie šios pavardės vienur yra parašyta „I“, kitur „A“ raidės.

Tebus tiesiog – Gliznuca. Pagerbsiu už kantrybę. Jis iškentė du kartus nukabintas savo kontoros pavadinimo lenteles. Matyt, daug jų turėjo prisigaminęs, kad nė milicijai nesiskundė. Tiesiog naktį Laisvės lygos vyrukai nulupdavo afišą, o ryte jau kybodavo nauja. Tik 1989 metų rugpjūčio 23 dieną vėliavos laikiklyje vietoje raudonos sovietinės išvydęs raudoną vėliavą su svastikos ženklu, graudžiu balsu paprašė: „Nuimkite, vyručiai.“ Pats neprisilietė, nes suprato, kokios nuotraukos išliks istorijai...

Ir į visus piketus prie komisariato žiūrėjo tik pro langą – neišeidavo padiskutuoti ar išdrąsėjusius nenuoramas iš savo kiemo išvyti.

Kiek daugiau Gliznucą įtikinėti teko perlaidojant Afganistano kare žuvusius Lietuvos jaunuolius, o visai nesukalbamu tapo, kai kokio šauktinio nerasdavo ir negalėdavo į sovietinius rekrutus paimti.

Įtariu, ilgai komisaras Gliznuca tykojo momento, kol Šiaulių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio [LPS] būstinėje dirbusiam Mariui Danazui sukako 18 metų. Pradėjo komisariate dirbę kariškiai jo ieškoti. Anksčiau tai darydavo ne tik gyvenamojoje vietoje, kur esi registruotas. Visus senelius, gimines ir jų darbovietes stebėdavo. Tačiau veltui. Mūsų Mariuko niekur negalėjo rasti. Ir vieną dieną Sąjūdžio būstinėje suskambo telefonas. Pakėlusi ragelį, pakliuvau į apklausą rusų kalba:

– Čia komisaras Gliznuca. Kur jūsų Marius Danazas?

– Nežinau, – skubiai atsakiau. Ir paaiškinau: – Jis pas mus nebedirba. Gal išvyko kur nors. Jis mėgsta keliauti.

– Kur galėjo išvykti ? Jam į kariuomenę laikas, – šį kartą vos tramdė pyktį komisaras, nes, įtariu, buvo gavęs nurodymą trūks plyš Marių į rekrutus paimti.

– Į Sacharą, – ramiai ištariau pirmą man į galvą šovusi egzotiškesnį pavadinimą.

– Visi jūs ten... „pypt...pypt...pypt...“ Sacharos, – visus „populiariausius“ rusiškus keiksmažodžius išrėkė man į ausį „kantrusis“ komisaras Gliznuca ir nutėškė telefono ragelį.

O Mariaus Danazo tas jaunuolių į sovietinę kariuomenę gaudytojas taip ir nesurado.

Kalbėdami apie įspūdingiausias Sąjūdžio akimirkas, dažnai prisimename, kaip 1988 metais Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, vykusiame Vilniaus sporto rūmuose, šio renginio delegatas, Šiaulių LPS Tarybos narys, miesto Dramos teatro vyriausiasis režisierius Gytis Padegimas paskelbė šią meno šventovę nebranduoline zona, reikalaudamas uždrausti sovietinių naikintuvų skraidymą ir ragindamas išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos.

Tuo metu tai buvo be galo drąsus ir reikšmingas pasisakymas, galimai lėmęs talentingojo režisieriaus likimą, nes mūsų valstybė iki šiol nėra deramai įvertinusi G. Padegimo kūrybinės veiklos.

Tačiau Šiaulių sąjūdininkai, organizuodami protesto akciją prie Zoknių karinio aerodromo, vadovavosi ir šiais pranašiškais režisieriaus žodžiais.

1989 metų birželio 1-ąją Šiaulius sudrebino viena galingesnių Sąjūdžio akcijų: mažne 100 dviratininkų apvažiavo visą Zoknių aerodromo teritoriją, apžvelgė ir inventorizavo taršos šaltinius. Preliminarų dviratininkų maršrutą nubraižė žaliųjų „Aukuro“ klubo narys Algimantas Sėjūnas ir jo kolega iš „Nuklono“ gamyklos Rimantas Buivydas, renginio išvakarėse apkeliavę uždarą teritoriją. Daugiatūkstantinė miestiečių minia nuo centrinės aikštės atžygiavo iki sovietų karinio objekto.

Šiam protesto žygiui LPS miesto taryba labai kruopščiai ruošėsi, pasitarimuose buvo aptarinėjamos menkiausios detalės, tekstai, skirti viešajai erdvei, o Zoknių mikrorajone, tankiai apgyvendintame rusakalbių, buvo dalinami lankstinukai jų gimtąja kalba. Reikėjo įvertinti tos dienos situaciją bei ganėtinai vaikiškas analogiškas akcijas kituose miestuose. Tarkime, į mažesnį Kėdainių karinį aerodromą įsiveržę Kauno žalieji, „užėmė“ lėktuvų pakilimo taką ir ketino ten pasilikti ilgesniam laikui. Tokio precedento bijojo Šiaulių kariškiai.

Todėl iki akcijos likus keletui dienų į Sąjūdžio būstinę atvyko didelis būrys ginkluotų karininkų. Šiandien, atmintyje atkurdama tą prieš 32 metus įvykusią situaciją, negaliu sulaikyti juoko. Prisimenu savo svečių veidus: atėję į garsaus ir įtakingo judėjimo patalpas, kariškiai tikėjosi rasti rimtų, solidžių veikėjų. O juos pasitiko jauna, ryškiais rūbais vilkinti ir šiokį tokį makiažą pasidariusi panelė. Nesitikėjo vyrai išvysti tokį nerimtą Sąjūdžio „veidą“, bet jeigu jau atėjo, tai pasisakė – ko, nė neklausdami, kas aš tokia. Tekstas rusų kalba skambėjo daugmaž taip:

– Esame informuoti apie jūsų akciją. Jeigu įžengsite ant pakilimo tako, mes atidengsime ugnį.

Patikinau, kad jokių incidentų nebus ir pakviečiau jų atstovą atvykti į Sąjūdžio tarybos posėdį, išsakyti savo nuogąstavimus bei susipažinti su visu akcijos scenarijumi. Reikėjo gi kaip nors tiems ginkluotiems vyrukams parodyti, kad Sąjūdyje ir labai rimtų, solidžių visuomenės veikėjų bei politikų turime.

Zoknių karinio aerodromo atstovas į mūsų posėdį atvyko. Buvo pasikeista informacija, pristatyti atsakingi už akcijos organizavimą asmenys. Jais tapo Zigfridas Orentas, pats kažkada ten darbavęsis, Algirdas Urbanavičius, Vaclovas Vingras, Algimantas Galvanauskas, Algirdas Ulčinas (dabar dirbantis Šiaulių oro uoste) ir Algimantas Sėjūnas.

Kariškių atsineštame kreipimesi buvo rašoma, kad akcija būsianti provokacinė, skatinanti konfrontaciją. Dėl tokių nuogąstavimų protestą pareiškė LPS Šiaulių tarybos ir Seimo narė Aldona Koskienė, piktindamasi, kad renginys dar neįvykęs, o jau žinoma, kas bus.

Šios protesto akcijos tikslas buvo parodyti, kad sovietų karinis aerodromas pažeidžia miesto ekologinę sistemą, kelia milžinišką triukšmą, teršia žemę ir Kairių ežerą.

Po 1990-ųjų kovo vienuoliktosios gimusiems vaikams jau nežinoma, kad Zoknių aerodromo žemė degė tikrąją šio žodžio prasme. Iš nesandarių kuro talpyklų tekėję žibalo latakai gėrėsi į gruntą. Bet kurioje šio karinio objekto prieigų vietoje vos pradėjus kasti duobę ši bematant prisipildydavo degaus skysčio. Beveik visi Kairių gyvenvietės namų savininkai to žibalo, besisunkiančio iš žemės, semti važiavo. Ir šildė patalpas.

Kiekvienos valstybės piliečiai turėtų suprasti, kad atėjūnai, okupavę svetimą valstybę, niekada jos nesaugo ir netausoja. Kosmopolitai palieka nustekentas teritorijas ir ieškosi naujų.

Anuomet Sąjūdžio pakviesti šiauliečiai vieningai pakilo savo miesto ir savo gyvenimo ginti. 1989 metų paskutiniąją gegužės mėnesio dieną Šiaulių miesto laikraštis išspausdino vieno akcijos organizatorių, būsimojo Nepriklausomybės akto signataro Algimanto Sėjūno žodžius – savotišką šaukinį neabejingiesiems: „Aerodromas per dieną sudegina kuro daugiau nei visas miesto transportas per metus. Argi nekrūpčioja mūsų vaikai, kai virš galvų prašvilpia lėktuvai? Už aerodromo tvoros sąvartynas, šiukšlių kalnai. Iš kuro saugyklos upeliu teka žibalas. Visa tai mane verčia veikti, nes kitaip aš tapsiu nusikaltimo bendrininku“.

Ne veltui prisiminiau ir susiradau užrašytus šiuos A. Sėjūno žodžius. Jie neprarado aktualumo net šiandien, kuomet vos ne kasdien kokios nors valdžios nusikalstamos veikos prieš visuomenę bendrininkais tampame mes patys ir sukandę dantis tylime...