Rudens ekvinokcija

Regina MUSNECKIENĖ

Ra­mi po­pie­tė par­ke. Su­sė­dę ant suo­le­lių šne­ku­čiuo­ja­si sen­jo­rai. Į sau­lę vei­dus tie­sia ato­kes­nė­se vie­to­se įsi­kū­rę vie­nu­mos mė­gė­jai. Lyg lauk­tų rug­sė­jo ek­vi­nok­ci­jos, kai Sau­lė at­si­durs dan­gaus pu­siau­jo ir ek­lip­ti­kos su­si­kir­ti­mo taš­kuo­se. Die­na ir nak­tis su­si­ly­gins vi­so­se Že­mės pla­tu­mo­se. Ateis ru­dens ly­gia­die­nis...

Žai­di­mų aikš­te­lė­se krykš­tau­ja vai­kai. Pas­pir­tu­kais ir dvi­ra­čiais va­ži­nė­ja­si šei­my­nos.

Į jau­nos mo­ters stu­mia­mą ve­ži­mė­lį su kū­di­kiu įsi­kim­ba ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­si ma­ža mer­gai­tė su švie­sių plau­kų kuokš­tu ant gal­vos. Pra­dė­ję kris­ti dan­tu­kai by­lo­ja, jog rug­sė­jį ji, vei­kiau­siai, pra­dės lan­ky­ti mo­kyk­lą.

Ne­ti­kė­tai lyg iš dan­gaus nu­kri­tu­si ma­žy­lė plė­šia nuo ve­ži­mė­lio ma­mos ran­ką. Ji pa­ve­šian­ti kū­di­kį. Ma­ma ne­lei­džia. Bi­jo, kad ag­re­sy­vi mer­gai­tė ve­ži­mė­lį ap­vers.

– Kur ta­vo ma­ma?

– Ne­sa­ky­siu.

– Su kuo atė­jai į par­ką?

– Su se­se.

– Tai eik pas se­sę. Ji rū­pin­sis. Ma­nys, kad pa­kly­dai. Pra­dės ta­ve bar­ti.

– Aš jai su­dau­žy­siu gal­vą.

– Ne­no­riu, kad tu stum­tum ve­ži­mė­lį.

– O aš no­riu!

– Bėk pas se­sę.

– Ne!

– Tuo­met aš pra­ne­šiu vai­ko tei­sėms.

Ma­giš­ki žo­džiai su­vei­kia. Mer­gai­tė pa­lei­džia ve­ži­mė­lį ir trau­kia­si ata­tups­ta.

Bet ne­tru­kus ran­da nau­jų au­kų. Puo­la prie pa­spir­tu­ku va­žiuo­jan­čios ma­žy­lės, stve­ria ją į glė­bį. Pas­kui kim­ba­si į ki­tos mo­ters stu­mia­mą ve­ži­mė­lį su kū­di­kiu.

Ko­kia jos už­duo­tis? Nuk­rei­pus dė­me­sį, iš­trauk­ti te­le­fo­ną ar pi­ni­gi­nę? Ar pa­pras­čiau­siai ieš­ko­ti drau­gys­tės? Žo­dy­nas ro­do, jog ma­žy­lė ne iš pa­čios ge­riau­sios šei­mos. Šį rug­sė­jį ji jau, tik­riau­siai, per­žen­gė mo­kyk­los slenks­tį. Kaip elg­sis ten? Ką da­rys mo­ky­to­ja kiek­vie­ną mi­nu­tę stu­mia­ma į dvip­ras­miš­ką ri­bi­nę si­tua­ci­ją, kai įpras­tais me­to­dais su­tram­dy­ti ne­ga­li, o griež­tes­nių prie­mo­nių im­tis – šiukš­tu? Ypač, jei­gu to­kių gat­vės vai­kų kla­sė­je – ne vie­nas...

Ką gir­dės bend­raam­žiai, ku­rių šei­mo­se nie­kas ne­dau­žo gal­vų?

Žmo­nės bė­ga pa­skui to­bu­lė­jan­čią inf­rast­ruk­tū­rą ir di­dė­jan­čias ga­li­my­bes

Ant­ra ver­tus, daž­nai pri­si­me­nu vai­ki­nu­ką, nuo­lat bėg­da­vu­sį iš pa­mo­kų. Bėg­da­vo ne vie­nas. Sua­gi­tuo­da­vo ir kla­sės drau­gus. Su jų pul­ku su­grįž­da­vo į sa­vo mo­ti­nos bu­tą. Vos iš­spaus­da­mas tei­gia­mus pa­žy­mius šiaip taip bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Bet nu­spren­dė tap­ti mo­ky­to­ju. Ir įsto­jo į uni­ver­si­te­tą. Ne­ži­nau, ar uni­ver­si­te­tą bai­gė. Ne­ži­nau, ar dir­ba mo­ky­to­ju. Bet gal šis mo­ky­to­jas leng­viau su­si­šne­kė­tų su mer­gai­tė­mis ir ber­niu­kais iš šei­mų, kur ma­ža se­su­tė ki­tai se­su­tei ža­da su­dau­žy­ti gal­vą?

Nes mo­kyk­los pa­rei­ga iš kiek­vie­no vai­ko išug­dy­ti pa­do­rų žmo­gų. Be to, kiek­vie­nas vai­kas, lyg šu­li­niams per saus­rą sen­kant mo­kyk­loms, yra bran­ge­ny­bė.

Šis rug­sė­jis, taip pat ne­sto­ko­ja nei op­ti­miz­mo, nei pe­si­miz­mo. Ša­ly­je re­no­vuo­ta 110 mo­kyk­lų. Su rug­sė­ju dar ne­si­bai­gė va­sa­ra.

Ta­čiau šis rug­sė­jis vėl pa­lei­do pul­ką be­dar­bių mo­ky­to­jų, nes mies­tuo­se pil­na dau­gia­bu­čių, iš ku­rių mo­kyk­lon su gė­lių puokš­te nei­šė­jo nė vie­nas mo­ki­nys. Ir yra dau­gy­bė kai­mų, į ku­riuos jau ne­be­rei­kia už­suk­ti gel­to­nie­siems au­to­bu­siu­kams.

Ša­ly­je, ma­tyt, nė­ra ra­jo­no, ku­ris šį rug­sė­jį ne­pra­ra­do bent vie­nos mo­kyk­los. Lyg ne­ra­šy­tas įsta­ty­mas jau su­kur­ta ir mo­kyk­lų už­da­ry­mo me­to­di­ka. Nors kai­mo mo­kyk­lė­lė­je dar yra dau­giau kaip pus­šim­tis vai­kų, pa­lei­džia­mas gan­das, kad mo­kyk­la bus už­da­ry­ta.

Gan­dą leis­ti kar­tais už­ten­ka me­tų, kar­tais pri­rei­kia po­ros ir dau­giau. Mat, dau­ge­lis tė­vų, įti­kė­ję, jog vie­tos mo­kyk­la vis tiek bus už­da­ro­ma, pra­de­da ve­žio­ti at­ža­las į mies­tų ir mies­te­lių gim­na­zi­jas.

Mo­ki­nių su­ma­žė­ja tiek, kad kai­mo mo­kyk­lė­lė pa­ver­čia­ma ku­rios nors gim­na­zi­jos sky­riu­mi. Tuo­met su tė­vais dir­ba­ma ki­tais me­to­dais. Jie įti­ki­nė­ja­mi, jog di­des­nė­se mo­kyk­lo­se ar gim­na­zi­jo­se – ge­res­nė mo­ky­mo ko­ky­bė, vai­kai gaus ge­res­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Pa­tel­kia­mi net mo­kyk­lė­lės va­do­vai, ku­riems ne­re­tai pa­siū­lo­mos aukš­tes­nės pa­rei­gos.

Ir at­si­tin­ka taip, kad mo­kyk­lė­lė nė me­tų ne­pa­bū­na sky­riu­mi. Iš kar­to su­si­lie­ja su ko­kia nors gim­na­zi­ja ar di­des­ne pa­grin­di­ne mo­kyk­la.

Iš Va­ka­rų ra­cio­na­liau gy­ven­ti be­si­mo­kan­tys lie­tu­viai to­kiu bū­du su­tau­po biu­dže­to pi­ni­gų. Be to, už­pil­do tuš­tė­jan­čias gim­na­zi­jų kla­ses.

Ne­pa­neig­si – iš so­vie­ti­nės dau­gy­bę me­tų ne­re­mon­tuo­tos kai­mo mo­kyk­lė­lės į re­no­vuo­tą, iš eu­ro­pi­nių lė­šų pui­kią mo­ky­mo ba­zę su­si­kū­ru­sią mies­te­lio gim­na­zi­ją at­va­žia­vęs kai­mo vai­kas pa­si­jun­ta lyg rū­muo­se.

Be to, į gim­na­zi­ją daž­nas vai­kas at­ve­ža­mas jį paė­mus be­veik iš kie­mo. Kas­met nu­per­ka­ma ir ša­lies mo­kyk­loms iš­da­li­ja­ma po ke­lias de­šim­tis gel­to­nų­jų au­to­bu­sė­lių.

Apie to­kį pa­vė­žė­ji­mą prieš ke­lis de­šimt­me­čius mo­kyk­las bai­gu­si vy­res­nio­ji kar­ta ne­bū­tų drį­su­si net sva­jo­ti. Tek­da­vo de­rin­tis prie marš­ru­ti­nio au­to­bu­so. Jei­gu vai­ruo­to­jas su­si­mil­da­vo vež­ti vai­ką su mo­ki­nio pa­žy­mė­ji­mu, daž­niau­siai tek­da­vo va­žiuo­ti sto­vint, su­si­spau­dus lyg sil­kėms sta­ti­nė­je. Kar­tais ne vi­si tilp­da­vo. Tie li­ku­sie­ji į pa­mo­kas žirg­lio­da­vo po ke­lis ki­lo­met­rus pės­ti spau­džiant šal­čiui ar ly­jant.

Tai­gi, vis­kas, ro­dos, kei­čia­si tik į ge­ra. Žmo­nės bė­ga pa­skui to­bu­lė­jan­čią inf­rast­ruk­tū­rą ir di­dė­jan­čias ga­li­my­bes. Bet žmo­nių ma­žė­ja! Mies­tai ir mies­te­liai iš kai­mų su­siur­bia pa­sku­ti­niuo­sius vai­kus. Pas­ku­ti­niuo­sius, nes jau­ni­mas vis re­čiau pa­si­ryž­ta gy­ven­ti kai­me, kur jau ne­bė­ra nei mo­kyk­los, nei par­duo­tu­vės, nei pa­što, nei kul­tū­ros na­mų.

O jei ir pa­si­ryž­ta, tai tik mie­ga kai­me. Vi­są ak­ty­vų­jį sa­vo gy­ve­ni­mą pra­lei­džia mies­te. Ten dir­ba, ten į dar­že­lius ir mo­kyk­las ve­ža sa­vo vai­kus.

Ant­ra ver­tus, sa­vo juo­dą dar­bą vis pra­stė­jan­čiai de­mog­ra­fi­nei si­tua­ci­jai at­li­ko ne tik lė­ki­mas pa­skui dar­bo vie­tas, ge­res­nę inf­rast­ruk­tū­rą ir pla­tes­nes ga­li­my­bes. Ir ne tik emig­ra­ci­ja, kai tūks­tan­čiai lie­tu­vių šei­mų kū­di­kių gims­ta to­li nuo Lie­tu­vos.

Šian­dien sre­bia­me ir po­so­vie­ti­nio po­žiū­rio į dau­gia­vai­kes šei­mas pa­sek­mes. Pa­me­nu, kaip prieš po­rą de­šimt­me­čių vie­na ne­di­de­lio mies­te­lio in­te­li­gen­tė, duo­da­ma in­ter­viu, už­si­mi­nė apie sa­vo skau­du­lį. Sep­ty­nis vai­kus au­gi­nan­ti mo­te­ris iš­gy­ve­no dėl ap­lin­ki­nių po­žiū­rio į dau­gia­vai­kes šei­mas. Dau­gia­vai­kiai tė­vai anuo­met ap­lin­ki­nių aky­se bu­vo pa­ženk­lin­ti aso­cia­lu­mo žy­me. Nes­var­bu, kad jie­dir­ba at­sa­kin­gus dar­bus, rū­pi­na­si vai­kais, kad au­ko­ja­si juos au­gin­da­mi Lie­tu­vai.

Da­bar ma­žiau be­gim­do ir so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos. Be­je, per­va­din­tos šei­mo­mis, ku­rioms rei­kia pa­gal­bos. O jei­gu į ne­di­de­lį mies­te­lį at­si­ke­lia dau­giau kaip tris at­ža­las au­gi­nan­ti šei­ma, su vil­ti­mi ir dė­kin­gu­mu su­žiū­ra pe­da­go­gų akys. Ir ne­svar­bu ko­kia tai šei­ma. Svar­bu, kad yra vai­kų, ku­rie pa­grin­di­nis sver­tas dar bent ke­le­tą me­tų iš­lik­ti mo­kyk­lai.

Komentarai

kike    Šeš, 2019-09-07 / 15:03
Nereikia išversti kailį taip labai. Tiek Tarybiniais laikais, tiek dabar, daugiavaikės šeimos buvo nelabai jau teigiamos. Šiukštu, ne visos. Ir omenyje turiu ne daugiavaikę šeimą kur trys vaikai, na - keturi. Aštuoni, dešimt, dvylika, va daugiavaikės šeimos. Viskuom mat kalti Tarybiniai metai, nors tada mokyklos buvo kiekviename kaimelyje, o mokytojų mokiniai nevarinėjo rusiškai toli toli. Galima teigti, kad viskas eina tik blogyn. Mąstantys supranta, kad ne automobilių skaičiumi matuojama gyvenimo gerovė. Ir ne Anglijoje nupeštų vištų skaičiumi.
Saulius    Sek, 2019-09-08 / 18:47
Numirė toks gigantas, kaip Šiaulių universitetas, o jūs grąžot rankas dėl kaimų mokyklėlių. Ta pati tendencija ne tik pas mus, bet ir Latvijoje, Estijoje.Sovietmečio pasekmės, kai kaimuose buvo dirbtinai sutelkta pernelyg daug žmonių, itin aptarnaut vadinamąjį agropramoninį sektorių.Lietuva buvo atkirsta nuo natūralios demografinės raidos, kokia pokariu vyko V.Europoje.Tą urbanizacinį procesą išgyvenam dabar.Ir perspektyva tokia, kad nuošalūs kaimai, miesteliai provincijoje dar trauksis gyventojų skaičiumi.Ar nenutiks taip, kad po dešimtmečio vaikus iš Kelmės geltonais autobusėliais ar traukinukais teks vežiot į Šiaulius ?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.