Ro­mual­do Rut­kaus­ko asmenybės spalvos

Esa­me įsi­ti­ki­nę, kad Ro­mual­dą ga­li­ma va­din­ti ne ei­li­niu gy­ven­to­ju, o as­me­ny­be. Be­je, kar­tu pa­svars­ty­ki­me – o kas yra as­me­ny­bė? Mums pa­dė­ti ga­li ir žo­dy­nas: tai ,,žmo­gus su ryš­kiais (pa­pr. tei­gia­mais) vi­di­niais bruo­žais“. Vi­si, ku­riems te­ko su Ro­mu bend­rau­ti (kraš­to­ty­ri­nin­kai, li­te­ra­tai, es­pe­ran­ti­nin­kai), pri­pa­žins, kad tei­gia­my­bių jis ne­sto­ko­ja. O mū­sų poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius as­me­ny­bės są­vo­ką dar gi­liau nu­švie­čia: ,,As­me­ny­bė yra vi­suo­me­ni­nė ver­ty­bė, per ją vi­suo­me­nė rea­li­zuo­ja lais­vės prin­ci­pą... As­me­ny­bę ug­do ne kal­bos apie ją, o pra­kti­nė žmo­nių veik­la. Tur­būt pa­grin­di­nis yra dar­bo vaid­muo. Dar­bas – lais­vai, su ma­lo­nu­mu at­lie­ka­mas“.

Ro­mui vi­sa, kas su­si­ję su dar­bu, be ga­lo svar­bu. Jis pa­ts dir­bo karš­tai, pul­da­vo ki­tiems pa­dė­ti ir mo­kė­jo ver­tin­ti dir­ban­tį. Tai ga­li­ma iš­skai­ty­ti iš jo lei­di­nio ,,Ten, kur Žem­da“. Šio­je kny­go­je jis pa­tei­kia ne tik is­to­ri­nius duo­me­nis apie sa­vo pa­grin­di­nę ir vie­nin­te­lę dar­bo­vie­tę, bet ir nu­si­len­kia žmo­nėms, kar­tu dir­bu­siems: mi­ni jų pa­rei­gas ir dar­bo me­tus, pa­tei­kia jų po­rtre­tus, vaiz­din­gai pie­šia sun­ku­mus – ,,...ne­pa­to­gios dar­bo są­ly­gos karš­ty­je ir dul­kė­se, žie­mos žvar­bu­me ir sli­du­me pa­va­sa­rio, ru­dens pur­vy­ne, lie­tu­je ir vė­jy, nuo­la­ti­nia­me al­ko­ho­lio trau­kos lau­ke iš­bai­dy­da­vo sta­ty­bi­nin­kus“...

Ke­tu­rios de­šim­tys me­tų dar­bo įmo­nė­je, lai­mei, lei­do jam pa­žin­ti bū­rį tik­rų sa­vo pro­fe­si­jos meist­rų, iš­ti­ki­miau­sių įmo­nės pa­trio­tų, ku­rie ,, tuš­čio­je vie­to­je gim­dė se­niau­sią žmo­ni­jos ste­buk­lą – sta­ty­bą, virs­tan­čią būs­tu, ga­myk­la, nau­jo­mis dar­bo vie­to­mis“. O iš­va­da tin­ka vi­siems lai­kams: ,,Tad vi­sa šir­di­mi ir esy­be reik­tų lenk­tis šiam dar­bo sraig­te­liui, sa­vo neil­gą lai­ką že­mė­je iš­ti­ki­mai tar­na­vu­siam sa­vo dar­bo ko­lek­ty­vui, įstai­gai, fir­mai, kom­pa­ni­jai“.

Dė­me­sį pri­kaus­to ir ki­tos jo min­tys, ypač apie lai­ką, pa­skir­tą kiek­vie­nam iš mū­sų: ,,Žmo­gui, vie­nin­te­liam že­mė­je, do­va­no­ta tei­sė – skai­čiuo­ti jam skir­tas die­nas, mė­ne­sius, me­tus... Ban­dau su­vok­ti, kad lai­kas – šven­tas, ir nie­kam ne­va­lia iš jo šai­py­tis. Net sa­ty­ri­kui...“ Prieš lai­ko šven­te­ny­bę Ro­mual­das klau­pia­si kas­die­ni­ne veik­la, ku­rios tu­ri la­bai daug. Ir dar – jam skir­to lai­ko ne­nai­ki­na, ne­ga­di­na, ne­sarg­di­na (ne­ge­ria, ne­rū­ko), su­ma­niai jį tau­po: jo ki­še­nė­je kas­dien įkiš­tas la­pe­lis su už­duo­ti­mi – iš­mok­ti nau­jus žo­džius ar­ba jam pa­ti­ku­sį ei­lė­raš­tį. Kai rei­kės lauk­ti, jis mo­ky­sis, kar­tos de­šim­ti­mis kar­tų, kol į at­min­ties dė­žu­tę įra­šys!

Tik­riau­siai daug kam įdo­mu, kaip Ro­mual­das ra­do sa­vo ke­lią, kas ve­dė jį? Daug kas – Lie­tu­va, gim­ti­nė, kny­gos, žmo­nės. Gel­vo­nai – ne­di­de­lis mies­te­lis, įsi­kū­ręs tarp Ker­na­vės ir Pa­bais­ko, at­min­ti­no gar­siuo­ju mū­šiu tarp pre­ten­den­tų į Lie­tu­vos Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio sos­tą – Švit­ri­gai­los ir Žy­gi­man­to. Lai­mė­jus Žy­gi­man­tui, bu­vo su­duo­tas skau­dus smū­gis Li­vo­ni­jos or­di­nui. Is­to­ri­ja, kraš­to­ty­ra Ro­mual­dą do­mi­no nuo jau­nu­mės, dė­me­sys šiems da­ly­kams ne­nus­lū­go iki šiol.

Pir­myn stū­mė ir mo­kyk­la – kny­gos, ku­rias ra­do mo­kyk­lo­je, ir po­zi­ty­vūs, de­mok­ra­tiš­ki mo­ky­to­jai. Apie Gel­vo­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los pe­da­go­gus yra pa­sa­kęs daug ge­rų žo­džių: ,,...po mo­kyk­los vi­są sa­vo li­ku­sį am­žių ne­šio­ja­mės mums mie­lų, šir­din­gų mo­ky­to­jų pa­veiks­lus it pa­lai­mi­ni­mą bran­dai ir at­sa­ko­my­bei“. Tarp to­kių pe­da­go­gų jis mi­ni ir Pra­ną Au­gu­tį, mo­kiu­sį jį lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros dve­jus me­tus. Mo­ky­to­jas bu­vo jau­nas, ką tik bai­gęs Klai­pė­dos mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą. Jų, paaug­lių, kla­sė­je trū­ko draus­mės. Mo­te­rys mo­ky­to­jos rėk­da­vo, bar­da­vo iki už­ki­mi­mo, o Au­gu­čio pa­mo­ko­se tvy­ro­jo dar­bin­ga nuo­tai­ka. Iš­dy­kau­ti nė vie­nas ne­drį­so, nes mo­ky­to­jas ste­buk­lin­ga ne­ma­to­ma laz­da dau­žė triukš­ma­da­riams ra­gus ir na­gus. Tą, ku­ris nu­skriau­dė silp­nes­nį, iš­juo­kė, už­čiau­pė bur­ną stor­žie­viui, mėgs­tan­čiam ty­čio­tis iš ra­maus kla­sės drau­go. Bu­vo la­bai tei­sin­gas, tie­si­no san­ty­kius tarp mo­ki­nių.

Iš mo­ky­to­jo daug ką nau­ja apie sa­vo ma­žą mies­te­lį su­ži­no­jo. Pa­si­ro­do, čia gy­ve­nęs An­ta­nas Ba­ra­naus­kas, ,,Anykš­čių ši­le­lio“ au­to­rius! Išt­rau­ką iš poe­mos jie mo­ky­sis at­min­ti­nai! Va­di­na­si, rei­kia do­mė­tis, ieš­ko­ti! Mo­ky­to­jas iš­mo­kė ei­lė­raš­čius skai­ty­ti raiš­kiai, su in­to­na­ci­ja, gy­vai – jaus­mus iš­jaus­ti, vaiz­dus įsi­vaiz­duo­ti. Ro­mui pa­ti­ko to­kia už­duo­tis: pri­si­rink­da­vo pen­ke­tų iš at­min­ti­nai už­duo­tų ei­lių. Poe­zi­ją skai­ty­ti mė­go, pa­ti­ku­sį ei­lė­raš­tį ne­ju­čia iš­mok­da­vo at­min­ti­nai.

Jau­nas, žva­lus mo­ky­to­jas ir tal­ko­se ko­lū­ky­je ne­nus­ty­go: kar­tu su mo­ki­niais li­po į obe­lis, ne­šė pil­nus ki­bi­rus, kal­bė­jo ir kal­bi­no, pa­pra­šy­tas pa­sa­ko­jo, po dar­bo ve­dė mau­dy­tis. Or­ga­ni­zuo­da­vo ke­lio­nes po apy­lin­kes dvi­ra­čiais, ska­ti­no spor­tuo­ti.

P. Au­gu­čiui iš­vy­kus į Vil­nių stu­di­juo­ti, Ro­mui trū­ko jo. Bet net ir ta­da, kai mo­ky­to­jo ne­bu­vo ša­lia, pa­vyz­dys, kaip gy­ven­ti, li­ko. Juk Ro­mas iki šiol ei­lių mo­ko­si at­min­ti­nai, dek­la­muo­ja ei­lė­raš­čius raiš­kiai. Kai kar­tu su eks­kur­san­tais va­žiuo­ja to­liau, pro­gai pa­si­tai­kius, pa­gal iš­mok­tus ei­lė­raš­čius or­ga­ni­zuo­ja li­te­ra­tū­ros vik­to­ri­nas. O ke­lio­nės drau­gai mie­lai į jas įsi­trau­kia, džiū­gau­ja at­si­mi­nę au­to­rius.

Sa­vo Mo­ky­to­ją Ro­mual­das iš­ly­dė­jo į ke­lio­nę už Sau­lės, prie jo ka­po pa­sa­kė daug jaut­rių žo­džių. Jam pa­sky­rė apy­brai­žą ,,Mo­ky­to­jas su cha­riz­mos ženklu”. Ši apy­brai­ža, kaip ir ki­tos, pa­ra­šy­ta pui­kiai de­ri­nant kraš­to­ty­ri­nin­ko kruopš­tu­mą su be­let­ris­ti­niais ge­bė­ji­mais. Tai ryš­ku ne vien iš apy­brai­žos ant­raš­tės, bet ir iš sky­rių pa­va­di­ni­mų! Pa­vyz­džiui, ,,Kur ir ak­me­nys že­mai­čiuo­ja“ ar­ba ,,Meš­ke­rės pa­vė­sy­je“... Kiek jais pra­smių at­skleis­ta, kiek aso­cia­ci­jų iš­vin­giuo­ta!

Taik­lios yra ir ki­tų apy­brai­žų ant­raš­tės. Dar­bą apie Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rių, kal­bi­nin­ką Vy­tau­tą Sir­tau­tą pa­va­di­no "Kal­bos ir at­min­ties ti­ta­ną pri­si­me­nant“. Cent­ri­nis žo­dis čia "ti­ta­nas". Tai ne hi­per­bo­lė, o rea­lius pa­sie­ki­mus ženk­li­nan­tis žo­dis. V. Sir­tau­tas iš­lei­do 20 moks­lo kny­gų, pa­ra­šė net 180 straips­nių įvai­rio­mis svar­bio­mis moks­lo te­mo­mis. Do­mė­jo­si pro­ti­nio dar­bo ra­cio­na­li­za­ci­ja ir pa­sie­kė stul­bi­nan­čių as­me­ni­nių re­zul­ta­tų. Iš vie­nu sy­kiu paei­liui pa­sa­ky­tų 20 žo­džių jis ga­lė­jo at­si­min­ti net 19. Net­rum­pą ei­lė­raš­tį iš­mok­da­vo per dvi mi­nu­tes. Pro­fe­so­rius yra vie­nas di­džiau­sių Eu­ro­pos po­lig­lo­tų – skai­to­mą teks­tą ga­lė­jo su­vok­ti net tris­de­šim­čia kal­bų. Ge­rai mo­kė­jo ir es­pe­ran­to – uni­ver­sa­laus bend­ra­vi­mo su pa­sau­liu kal­bą. Bend­ra­vi­mo su V. Sir­tau­tu va­lan­das Ro­mual­das va­di­na la­bai švie­sio­mis.

Me­mo­ria­li­nė apy­brai­ža "Ža­liaž­vaigž­džio Mi­ke­lio spal­vos“ skir­ta švie­suo­liui – kraš­to­ty­ros šven­ta­jam, mu­zie­ji­nin­kys­tės aist­ruo­liui Vin­cui Vai­te­kū­nui at­min­ti. Pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo jis ty­ri­nė­jo Šiau­rės Lie­tu­vos apy­lin­kes: ieš­ko­jo eks­po­na­tų, už­ra­ši­nė­jo, fo­tog­ra­fa­vo. Pa­si­ro­do, jis pir­ma­sis už­ra­šė po­pu­lia­rią vi­so­je Lie­tu­vo­je že­mai­čių dai­ną ,,Pem­pel, pem­pel“!. O ant­rą pu­sę gy­ve­ni­mo pra­lei­do ,,Auš­ros“ mu­zie­ju­je. Kai tik įkė­lė ko­jas į šią gar­bin­gą įstai­gą, taip ir ,,įklim­po“. Vi­sam lai­kui!.

Kraš­to­ty­ros ir mu­zie­ji­nin­kys­tės aist­ruo­lis tu­rė­jo ir po­mė­gių. Vie­nas jų – so­din­ti ąžuo­lus ,,Ąžuo­luo­se re­giu stip­ry­bę, gro­žį, tau­ru­mą. Jie il­gaam­žiai, to­dėl atei­ties kar­toms iš­sau­gos švie­siau­sią at­mi­ni­mą“.

Alek­sand­ri­jo­je, ne­to­li Šiau­lių, šla­ma ąžuo­ly­nas. Pir­mą­jį ąžuo­lą V. Vai­te­kū­nas čia pa­so­di­no 1962-ai­siais, pa­sku­ti­nį – 1987-ųjų bir­že­lio 7-ąją.Tai bu­vo prieš­pas­ku­ti­nė švie­suo­lio gy­ve­ni­mo die­na.

Mi­nė­tos trys apy­brai­žos pla­čios, iš­sa­mios. Pa­ra­šė vi­są pluoš­tą trum­pes­nių apie dar­bo drau­gus, trem­ti­nius. Jo­se pa­grin­di­nį dė­me­sį ski­ria žmo­gaus dva­sios gro­žiui, iš­skir­ti­nu­mui. Vie­ną iš to­kių – ,,Ei­li­nis, ver­tas dau­ge­lio žvaigž­du­čių“– pa­sky­rė Vy­tui Lau­ma­kiui. Ci­tuo­ja­me: ,,Iki Lau­ma­kio atė­ji­mo į MV įmo­nę bent ke­lias­de­šimt su­vi­rin­to­jų bu­vo priim­ta ir tiek pat at­leis­ta. Dau­giau­siai pa­gal vie­ną ir tą pa­tį Dar­bo įsta­ty­mo straips­nį ,, Dar­bo draus­mės pa­žei­di­mas, gir­ta­vi­mas dar­bo me­tu“. Neį­si­vaiz­duo­ja­ma trau­ka svai­gin­tis al­ko­ho­liu lik­da­vo stip­res­nė už vi­sus drau­di­mus. Vy­tas bu­vo tvir­tas: jo­kio mė­gi­ni­mo dar­bo me­tu pri­si­šlie­ti prie svai­ga­lų bu­te­lio! Au­to­rius grei­tai su­pra­to, kad šis žmo­gus vi­siš­kai ne­var­to­ja svai­ga­lų. Jis – iš­skir­ti­nis!

Apyb­rai­žos ,,Al­fon­so Sa­mio ąžuolas” he­ro­jus – bokš­ti­nio kra­no ma­ši­nis­tas Al­fon­sas Sa­mys. Ta­da jų bri­ga­da sta­tė pen­kiaaukš­tį bal­ta­mū­rį Auš­ros ta­ke. Sta­ty­bi­nin­kams ke­lią pa­sto­jo ąžuo­liu­kas, ma­tyt, pa­lik­tas nu­griau­to na­mo šei­mi­nin­kų. Al­fon­sas su­ko gal­vą – kaip iš­sau­go­ti ąžuo­lai­čio gy­vy­bę? Me­de­lis šiek tiek nu­ken­tė­jo, bet iš­li­ko gy­vas. Pa­va­sa­rį sklei­dė la­pus, stie­bė­si į sau­lę. Jis ir da­bar te­beau­ga. Ap­lin­ki­niai jį va­di­na Al­fon­so Sa­mio ąžuo­lu.

Už vi­sus mi­nė­tus ir ne­pa­mi­nė­tus dar­bus Ro­mas Rut­kaus­kas ap­do­va­no­tas Mi­ke­lio pri­zu – kraš­to­ty­ros gar­bės ženk­lu. Ap­do­va­no­ji­mo jis ne­su­reikš­mi­na, sa­ve va­di­na smul­kiuo­ju kraš­to­ty­ri­nin­ku, kraš­to raš­ti­nin­ku, ta­čiau pri­pa­žįs­ta: ,,Mes vi­si lie­jo­me van­de­nį ant kul­tū­ros ma­lū­no, kad šis ne­pa­liau­tų suktis”.

Ro­mas – vie­nas iš veik­liau­sių Šiau­lių kraš­to li­te­ra­tų, ne vie­ną de­šimt­me­tį pri­klau­sąs Šiau­lių li­te­ra­tų su­si­vie­ni­ji­mui. Jo su­krau­tas kū­ry­bos ba­ga­žas įsi­dė­mė­ti­nas. Tai dau­giau­siai sa­ty­ri­niai pro­zos ir poe­zi­jos kū­ri­niai, ku­riais au­to­rius sten­gia­si skai­ty­to­jus pa­suk­ti dva­si­nio to­bu­lė­ji­mo kryp­ti­mi.

Di­de­lis kū­rė­jo tur­tas – kal­ba. Ro­mual­das šį tur­tą ėmė krau­ti nuo ma­žens. Ge­rai įsi­klau­sė į se­ne­lių ir tė­vų kal­bos in­to­na­ci­jas, įsi­dė­mė­jo gim­to­sios dzū­kų tar­mės ypa­tu­mus, žo­džius grai­bė iš už­marš­ties gel­mių, gel­bė­jo nuo sve­ti­mų­jų įta­kos, su­kū­rė ne vie­ną nau­ja­žo­dį.

Žo­džio tar­ny­ba li­te­ra­tui – svar­bi. Tai tau­tos dva­sios tar­ny­ba. Ir pa­sa­ky­tas, ir pa­ra­šy­tas žo­dis tu­rė­tų bū­ti šva­rus, gar­bin­gas. Už žo­dį jis jau­čia­si la­bai at­sa­kin­gas: ,,Ne vie­ną de­šimt­me­tį po­pie­riu­je it ka­rei­vius vis ri­kiuo­ju sa­vo žo­džius, sa­ki­nius, po­smus, ban­dau įpūs­ti į juos dva­sios, kad ne­lik­tų vi­sai iš­dvė­sę ar išvėsę”.

Tiks­lin­gas nu­si­tei­ki­mas da­vė re­zul­ta­tų. Skai­to­me at­si­mi­ni­mų no­ve­lę ,,Ke­lio­nė gul­bių eže­ru “ (skir­tą V. Vai­te­kū­nui) ir stab­te­lim, no­rė­da­mi pa­si­gro­žė­ti žo­džio spal­vin­gu­mu, su­kur­to vaiz­do raiš­ka: ,,Pa­vy­dė­ti­nai sau­lė­ta die­na vi­su žvil­gu­mu mū­sų akims at­vė­rė šio kal­vo­mis ke­pu­rė­to, eže­rė­to Aukš­tai­ti­jos kam­pe­lio spal­vas. Virš gal­vų plaiks­tė­si bals­vų de­be­sai­čių kuo­de­lis. Nie­kas ne­pas­te­bė­jo, ka­da, su­tirš­tė­jus de­be­sy­nams, su­rū­go pa­dan­gė. Dan­gus ėmė spjau­dy­tis bal­tais le­di­niais žirneliais”. Ne tik pra­džia, bet ir vi­sas no­ve­lės teks­tas įdo­mus, int­ri­guo­jan­tis – vaiz­din­gai ap­ra­šy­tas gam­tos sti­chi­jos pra­si­ver­ži­mas, iš­ryš­kin­ta žmo­nių stip­ry­bė…

Li­te­ra­tas R. Rut­kaus­kas, be abe­jo, tu­ri sa­ty­ri­ko ta­len­tą. Yra su­si­pa­ži­nęs su įvai­rio­mis sa­ty­ros for­mo­mis. Įdo­mi jo au­toi­ro­ni­ja (,,Ne­vy­ku­siam gy­ve­ni­mo tapytojui”, ,,Autošaipsmas”). Re­tas kū­rė­jas yra toks reik­lus ir iro­niš­kas sau. Mėgs­ta šar­žą. Pa­ties žmo­gaus ne­šar­žuo­ja, iš­juo­kia tik jo ydas: po­mė­gį rū­ky­ti, svai­gin­tis al­ko­ho­liu, vel­tė­džia­vi­mą, dva­si­nę tuš­tu­mą. Vie­nas iš įdo­mes­nių sa­ty­ri­nių kū­ri­nių "Ož­kos parsidavimas”. Ja­me su­kur­ta ori­gi­na­li ko­miš­ka si­tua­ci­ja, ti­piš­ka vi­sų lai­kų kal­bos dar­ky­to­jams.

Li­te­ra­to R. Rut­kaus­ko ei­lė­raš­čiai tu­ri tau­to­sa­ki­nių ir kraš­to­ty­ri­nių ženk­lų: gi­mę iš pa­tar­lių (,,Ne­kask ki­tam duobės”, ,,Ne­per­šo­kęs grio­vio, ne­sa­kyk op”) ar su­si­ję su so­die­čio dar­bu (kū­le, tal­ko­mis). Yra mė­gi­nęs gi­lin­tis į gy­ve­ni­mo pra­smės klau­si­mus. Su­kū­rė ne­ma­žai afo­riz­mų.

Sta­sys Bulz­gis, il­ga­me­tis li­te­ra­tų su­si­vie­ni­ji­mo va­do­vas, yra iš­lei­dęs kny­gą ,,Vi­dur­nak­čio novelės”. Vie­ną no­ve­lę ­– ,,Lem­ties kūdikį” – pa­sky­rė R. Rut­kaus­kui. Jo­je at­krei­pia­mas dė­me­sys į he­ro­jaus (R. Rut­kaus­ko) dva­sios stip­ry­bę. Dar vi­sai jau­nas, ne­tu­rė­da­mas nė tris­de­šim­ties, po skau­džios ava­ri­jos dar­be ne­te­ko de­ši­nės ran­kos, o kai­rio­ji po ne­sėk­min­gos ope­ra­ci­jos vai­kys­tė­je ne­bu­vo tvir­ta. Li­kęs vie­na ran­ka, jis vis dėl­to ra­do sa­vy­je jė­gų pri­si­kel­ti pra­smin­ga­ma gy­ve­ni­mui: su­grį­žo į dar­bą įmo­nė­je, tę­sė pa­mėg­tas veik­las. Iš­mo­ko meist­riš­kai vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį, pri­ver­tė ran­ką ra­šy­ti, žais­ti te­ni­są. Ko­kia di­di stip­ry­bė sly­pi kiek­vie­na­me jo pa­ra­šy­ta­me žo­dy­je, kiek­vie­na­me skub­ria­me žings­ny­je mū­sų mies­to gat­vė­mis. Mes tu­ri­me he­ro­jų sa­va­ja­me mies­te!

R. Rut­kaus­kui, šven­čian­čiam gar­bin­gą ju­bi­lie­jų Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Lie­po­rių fi­lia­las su­ren­gė nuo­tai­kin­gai iš­kil­min­gą po­pie­tę.

Į šven­tę su­si­rin­ko daug gar­bin­gų šiau­lie­čių – li­te­ra­tų, kraš­to­ty­ri­nin­kų, es­pe­ran­ti­nin­kų, bu­vu­sių bend­ra­dar­bių ir stu­di­jų bi­čiu­lių ir Lie­po­rių bend­ruo­me­nės na­rių.

Ju­bi­lia­tas šmaikš­čiai pa­sa­ko­jo sa­vo gy­ve­ni­mo nuo­ty­kius, pa­skai­tė pluoš­tą sa­ty­ri­nių kū­ri­nių. Ge­rai įsi­klau­sė­me į bu­vu­sio įmo­nės va­do­vo Z. Sa­ba­lio žo­džius – Ro­mas bu­vo aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos in­ži­nie­rius, vy­riau­sias me­cha­ni­kas. To­kių re­tai te­bū­na. Kraš­to­ty­ri­nin­kas D. Bal­čiū­nas pri­si­mi­nė links­mas, drau­gin­gas stu­den­tiš­kas die­nas, į pa­skai­tas ir šo­kius kar­tu ėję, tas pa­čias jau­nys­tės dai­nas dai­na­vę. Koks ge­ru­mas tai pri­si­min­ti abiem. Ke­liau­to­jas B. Veng­rys itin raiš­kiai per­skai­tė mi­nė­tą S. Bulz­gio no­ve­lę ,,Lem­ties kū­di­kis“. Pir­mą kar­tą su es­pe­ran­ti­nin­kais dai­na­vo­me lie­tu­vių liau­dies dai­ną ,,Oi, ži­ba ži­bu­rė­lis“, V. Vai­te­kū­no iš­vers­tą į es­pe­ran­to kal­bą. Ju­bi­lia­tui skir­tą svei­ki­ni­mo dai­ną už­ve­dė Lie­po­rių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė E. Už­ku­rai­tie­nė.

Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys S. Sta­siū­nas šven­tės da­ly­viams ne­ti­kė­tai pa­tei­kė staig­me­ną – per­skai­tė pra­šy­mą ju­bi­lia­tui su­tik­ti jį, kaip veik­lią, spal­vin­gą, stip­rios dva­sios as­me­ny­bę, siū­ly­ti kan­di­da­tu į 2019 m. Šiau­lių gar­bės pi­lie­čių rin­ki­mus. Su­si­rin­ku­sie­ji pa­siū­ly­mui pri­ta­rė ir tai pa­tvir­ti­no sa­vo pa­ra­šais.

Romualdas RUTKAUSKAS

Ne­vy­ku­siam gy­ve­ni­mo ta­py­to­jui

Ta­pau gy­ve­ni­mo pa­veiks­lą,
Pak­lo­jęs dro­bę ant grin­dų.
Ren­ku spal­vas, pa­le­tę vais­kią,
Brau­kyt tep­tu­kais ke­ti­nu.

Kam­pe pa­veiks­lo – aš įbri­dęs
Su sa­vo ba­tais pur­vi­nais.
Žiū– ar­ti­mie­ji smal­siai vėp­so,
Čia pa­vy­duo­liai, ten – drau­gai.

Kaip megzt siu­že­tą? Akys mir­ga.
Nuo tų var­sų – sod­rių, sal­džių,
Švie­sių, tam­sių ir ne­lai­min­gų,
Pik­tų, se­nų mir­ties spal­vų.

Ir tryp­čio­ju čia dau­gel me­tų,
Prit­ry­pęs daug tam­sių dė­mių.
Nu­ma­to­mo še­šė­lio vie­toj
Prit­ry­niau net duo­bių, sky­lių.

Ban­dau pra­dė­ti nuo frag­men­to,
O jau pa­skui – kaip Die­vas duos.
Bet sau­lė lei­džias. Ne­bes­pė­ju
Pa­bai­gti dar­bo iš­kil­naus.

Ta­pau gy­ve­ni­mo pa­veiks­lą
Daug me­tų, mė­ne­sių, die­nų.
Ma­tyt, ta­py­to­jas aš pra­stas,
Nes tuš­čią dro­bę vis tri­nu.

Ož­kos au­ko­ji­mas

Ski­riu pre­kei­viams, ku­riems įgri­so kal­bos va­lan­dė­lės

Kai li­gi gy­vo kau­lo nu­si­bo­do tam­py­tis su ož­ka, nu­ta­riau ją par­duo­ti, apie tai pa­skel­biau są­siu­vi­nio la­pe ant stul­po:
,,Kaz­lė­kų gat­vė­je pas Bul­vi­nį
SKU­BIAI IR NEB­RAN­GIAI PAR­SI­DUO­DA OŽ­KA“.
Po po­ros die­nų žiū­riu – po teks­tu sve­ti­ma ran­ka pri­dur­ta:
,,Ožiai, ne­snaus­kit!“
– Die­va­ži, pa­sku­bė­kit, ra­guo­tie­ji – ki­ke­no į sau­jas praei­viai, o in­for­ma­ci­ją pa­tiks­li­nau, iš­brauk­da­mas ,,IR NEB­RAN­GIAI“
Po sa­vai­tės že­mė­liau at­si­ra­do įra­šas ,,ožiai, dar pa­si­de­rė­kit!“
Ma­tyt, in­te­re­san­tai vėl ne­sup­ra­to, su­mo­jau ir skel­bi­mą pa­pil­džiau dar konk­re­čiai: ,,UŽ TŪK­TAN­TĮ!“.
Ar ne per bran­giai, be­gė­de ož­ke­le? – re­giu ki­tą­dien že­miau.
Vis tiek ne­sup­ra­to žiop­liai, pyk­te­lė­jau, tad bu­vau pri­vers­tas skliaus­te­liuo­se net pa­mo­ky­ti: ,,BE TŪKS­TAN­ČIO DA­BAR NĖ AVIES NE­GAU­SI.“
Ki­tą die­ną iš­si­žio­jau iš­vy­dęs prie­ra­šą:
,,ne­rei­kia man ta­vo avies, aš ne avi­nas!“
,,Jei nie­ko ne­su­vo­ki, tai nea­be­jo­ti­na, kad tams­ta – avi­nas!" – at­kir­tau šiam kiek že­mė­liau.
,,Tu pa­ts – avi­nas, aš – ožys!“ – po po­ros die­nų skai­tau dar že­miau.
,,At­si­ka­bink, ožy. Jei ne nuo ma­no ož­kos, tai bent nuo stul­po ir ne­truk­dyk pre­kiau­ti", – pik­tai iš­ba­riau įky­rų­jį ne­mok­šą, brūkš­te­lė­jęs la­po apa­čio­je.
,,Pras­mek, avi­ne, su sa­vo pa­si­lei­dė­le ož­ka!" – ma­tyt, to ne­tik­šos, to ti­po ran­kos šian­dien vėl ra­dau iš­ke­ver­zo­ta pri­mar­gin­to skel­bi­mo kam­pe.
O gai­la, aš dar ne taip pa­ra­šy­čiau, ką ma­nau apie tą ne­ra­liuo­tą ožia­gal­vį. De­ja, už­si­tę­sus su­si­ra­ši­nė­ji­mui, la­pe ne­be­li­ko vie­tos.
Liūd­niau­sia, kad varg­še­lė ož­ka sa­vo pir­kė­jo vis dar ne­su­lau­kia. O, ro­dos, taip ne­bran­giai par­si­duo­da...