Ukrainietės linki, kad jų patirties neprireiktų

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
T. H. Ševčenkos licėjaus Nr. 5 direktorė Оlga Міrоšničenko (kairėje) ir pradinių klasių mokytoja Olena Bolšakova dalijosi patirtimi, kaip užtikrinti ugdymą krizinėmis ir ekstremaliosiomis situacijomis.
Šiaulių Rėkyvos progimnazijoje vykusiame tarptautiniame forume ir praktiniame seminare Kremenčuko (Ukraina) T. H. Ševčenkos licėjaus Nr. 5 direktorė Оlga Міrоšničenko ir pradinių klasių mokytoja Olena Bolšakova dalijosi patirtimi, kaip užtikrinti ugdymą krizinėmis ir ekstremaliosiomis situacijomis. „Tikimės, kad mūsų patirtis jums padės, bet, duok Dieve, kad jums niekada nereikėtų to išgyventi, kad Lietuvoje visuomet būtų taika ir nereikėtų šių žinių pritaikyti“, – sakė О. Міrоšničenko.

Teorija ir praktika

Aktualūs renginiai Rėkyvos progimnazijoje vyko lapkričio 4–5 dienomis. Pirmą dieną organizuotas forumas „Mokykla, kuri tęsiasi... Kaip užtikrinti ugdymą, kai įprastos sąlygos nebeveikia?“, skirtas Šiaulių miesto ugdymo įstaigų vadovams.

Pranešimą nuotoliu skaitė Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas Linas Idzelis, gyvai patirtimi, kaip organizuoti darbą karo metu mokykloje, dalijosi pedagogės iš Ukrainos, Kremenčuko T. H. Ševčenkos licėjaus Nr. 5. Su šia mokymo įstaiga Šiaulių Rėkyvos progimnazija bendradarbiauja nuo 2023 metų.

Antroji forumo dalis buvo skirta praktiniams mokymams. Dalyviai sprendė komandines užduotis, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, imitavus oro pavojų, leidosi į slėptuvę.

Lapkričio 5 dieną pedagogės iš Kremenčuko vedė praktinį seminarą Šiaulių miesto pedagogams „Nuo patirties – iki pasirengimo veikti. Praktiniai mokyklos sprendimai krizinėse ir ekstremaliosiose situacijose“.

„Iš ko galima pasimokyti geriau, nei iš tų žmonių, kurie dirba, gyvena kare čia ir dabar? Norėjome parodyti, kaip reikia ruoštis ugdymui kitomis sąlygomis“, – sako Rėkyvos progimnazijos direktorius Nerijus Kundrotas, paramą Ukrainai aktyviai teikiantis maždaug dešimtmetį.

Dviejų šalių ir mokyklų draugystę simbolizuoja Rėkyvos progimnazijoje atidaryta Laisvės klasė, joje bus rašoma bendra Lietuvos ir Ukrainos istorija nuo LDK laikų.

Pamokos – priedangose

T. Ševčenkos licėjui Nr. 5, kuriame mokosi 1 215 vaikų, vadovaujanti O. Mirošničenko išsamiai pasidalijo, kaip organizuoja darbą mokykloje.

„Visi suprantame, kad nuo to priklauso visų ugdymo proceso dalyvių gyvenimai ir sveikata“, – sako direktorė.

Pasak O. Mirošničenko, kolektyvas išmoko teisingai ir greitai reaguoti į pavojų, mokytojai žino, kaip evakuoti vaikus.

„Esame įvaldę išėjimo algoritmą: greit atsistoję mokiniai eina paskui mokytoją. Atidžiai sekame moksleivių skaičių, fiksuojame žurnaluose, ar visi atėjo, kad nelaimės atveju būtų žinoma, ar visi aptikti.“

Šiais mokslo metais pamokos vyksta priedangoje, mokyklos rūsyje, nes oro pavojai tęsiasi labai ilgai. Direktorė akcentavo, jog labai svarbu, kad veiktų ventiliavimo sistema, būtų du išėjimai iš priedangos. Būtina vieta medicininei pagalbai suteikti, tualetas, vandens atsargos, žibintuvėliai.

Mokytojai išmoko organizuoti pamokas: nors vienu metu patalpoje sėdi kelios klasės, kiekvienas atlieka savo darbą taip, kad kitiems netrukdytų.

Didelių problemų kyla dėl ilgų periodų be elektros. Mokykla turi generatorių ir rezervinį apšvietimą, kuris, atjungus elektrą, veikia 6 valandas. Jei elektros nėra ilgiau, jungiami generatoriai. Be šviesos akimirksniu prasideda panika, vaikai bijo.

Priedangoje organizuojamas maitinimas – pagal valstybinę programą visi mokiniai valgo nemokamai.

Rūsiuose šildymo nėra, anksčiau apie tai nebuvo galvojama. Vaikų labai daug, tad jie šildo vienas kitą.

Mokykla aktyviai bendradarbiauja su tėvais – už tai atsakingos specialios mokytojų, klasių vadovų grupės.

Jei pamokos baigėsi, bet oro pavojus ne, priedangoje liekama, kol tėvai nepasiima paskutinio vaiko. Jei tėvai nori vaiką pasiimti anksčiau, rašo prašymą, jog prisiima atsakomybę.

„Kol vaikas mokykloje, už vaiko saugumą esame atsakingi mes“, – sako direktorė.

Į ugdymą įtraukiama fizinė veikla, kvėpavimo pratimai, atsipalaidavimas. Mokytojai to mokosi kursuose, klauso psichologų ir savo žinias perduoda vaikams. Kaip nusiraminti, jau moka ir pradinukai.

„Vaikus nuteikinėjame nepanikuoti, gyventi čia ir dabar, nes nežinia, kiek priešas dar mums gadins gyvenimą. Visur ieškome pozityvo. Pasidarėme atsparesni stresui, prisitaikėme prie naujų sąlygų ir tęsiame gyvenimą“, – sako O. Mirošničenko.

Mokyklos vestibiulyje veikia „Punkt nezlamnosti“ („Nepalaužiamumo punktas“). Žmonės gali ateiti sušilti, yra speciali stotelė, skirta telefonams, išorinėms baterijoms, prožektoriams įsikrauti. Veikia internetas, kuriam nereikia elektros. Mokykla turi ir techninio, geriamojo vandens atsargas.

„Dabar, kai ilgam atjungiama elektra, žmonės eina, yra budintis visą parą. Visą parą atvertos ir priedangos, bet kiti jomis gali naudotis, kai nėra moksleivių. Yra buvę, kad naktį priedangoje glaudėsi apie šimtas žmonių“, – sako direktorė.

Sunkiausia – nestabilumas

O. Mirošničenko prisimena 2022 metų vasarį, kai prasidėjus plataus masto karui nežinojo, ką daryti.

„Dabar paveikslas nusistovėjo. Jei mums kas nors būtų pasakęs, kaip elgtis, kaip dabar mes dalijamės patirtimi, būtų buvę lengviau. Tikimės, kad mūsų patirtis jums padės, bet, duok Dieve, kad jums niekada nereiktų to išgyventi, kad Lietuvoje visuomet būtų taika ir nereikėtų šių žinių pritaikyti. Mes mokėmės bandydami, taisydami klaidas.“

Pradinės klasės mokosi kasdien dviem pamainomis. Vyresni keičiasi: savaitė mokykloje, savaitė nuotoliu.

Ukrainoje pavojų lygis yra padalytas į geltoną ir raudoną.

„Jei raudonas pavojaus lygmuo, iškart baigiame pamokas nuotoliu. Jei geltonas, sekame žemėlapyje, kas ir kaip skrenda. Jei situacija leidžia, galime pamoką tęsti (jei tėvai leidžia), vaikas gali pereiti į saugesnę vietą ir vėl prisijungti. Jei pamoka nutrūksta, medžiagą mokiniai įsisavina peržiūrėdami videoįrašą, atlieka užduotis. Sukamės iš situacijos visais būdais, kad vaikai bent kažkaip galėtų mokytis.“

Sunkiausia, sako O. Mirošničenko, nestabilumas: negali planuoti šios dienos, jau nekalbant apie rytojų.

„Pasiruošei pamokai, susiplanavai, atėjai, o čia – oro pavojus ir viskas aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, dieną mokykloje elektra yra tik 1,5 valandos, atsiras 18 valandą, kai vaikai jau pareis namo. Dabar dienos trumpėja, saulės nėra, koridoriuose, klasėse tamsu, rašyti negali dėl tamsos. Būna, kad mokomės žodžiu. Būna, kad pamokas nuo 45 minučių trumpiname iki 25 minučių. Kai situacija stabilizuojasi, vejamės programą.“

Mokyklinės programos nesikeitė, medžiagą mokytojai turi teisę adaptuoti pagal temas. Pamokose mokiniai mokomi skaitmeninio raštingumo, atskirti melagienas, saugotis verbavimo per socialinius tinklus.

Daug licėjaus mokinių tėvų kariauja, yra žuvusių buvusių mokinių, tėvų, daug namus praradusių pabėgėlių, tad bendruomenė organizuoja daug savanorystės, paramos projektų.

„Tai – mūsų frontas. Vaikai žino, kad jų užduotis – gerai mokytis, nes paskui reikės atstatyti šalį, prieš juos ateitis, reikės jų stiprių žinių“, – sako direktorė.

Vaikai suaugo anksti

Pasak O. Mirošničenko, auga karta, kuri gali veikti savarankiškai, moka mobilizuotis, adaptuotis.

„Mes neakcentuojame karo. Mokinių klausiame, kaip sekasi, kaip nuotaika, kaip mokslai, užduotys? Suprantame, kad jų vaikystė dabar, ji nepasikartos, vaikystė turi būti džiaugsminga ir laiminga“, – sako direktorė.

O. Bolšakova moka trečiokus.

„Vaikai yra kaip maži suaugę. Jie viską fiksuoja, kas vyksta aplinkui. Seka programėles, žino skirtingus raketų, šachedų greičius, pasiskaičiuoja. Jų matematika – ne tik mokslas, tai išgyvenimas. Ukrainiečių kalbos mokosi su didele meile, šie vaikai auga tikrais patriotais. Tai vaikai, kurie rašo laiškus kariams ir jų nereikia įkalbinėti, tai vaikai, kurie su malonumu renka siuntinius, siunčia sveikinimus su Naujaisiais metais. Nežino, kas juos gaus, bet žino, kad ten jų laukia“, – sako mokytoja.

Vaikai pina tinklus. Devintą valanda ryto jiems nereikia priminti, kad laikas pagerbti žuvusius tylos minute. Nusistato laiką telefone, 9 valandą pakyla iš suolo. Ir nesupranta, jei pro langą pamato nesustojusį žmogų. Net jei tuo laiku valgo valgykloje, vis tiek atsistoja – stoja tyla. Jei tuo laiku eina į priedangą (sustoti negali), eina tylomis.

„Vaikai laikosi taisyklių, kurių anksčiau nebuvo, jie žino, kaip greitai susirinkti, fiksuoti informaciją, stengiasi išmokti, supranta, dėl ko tai daro. Ši karta kitaip priima pasaulį – karas jau tęsiasi penktus metus, jų vaikystės prisiminimai – karo“, – sako O. Bolšakova.

Į pamokas vaikai eina itin noriai. Svarbiausia taisyklė – kad niekas neskristų virš galvos.

„Jei saugumas leidžia, danguje nieko nėra, jie gali ateiti į mokyklą. Vaikai nori į mokyklą – jie tiesiog bėga į mokyklą.“

Pradinukai O. Bolšakovos neklausinėja, kodėl vyksta karas. Bet klausia, kas yra laimė, kaip būti laimingam?

„Kalbamės apie tai, kad draugystė yra daugiau nei tik bendravimas. Jų elgesys rodo, kad jie yra vyresni nei ankstesni vaikai. Klasėje yra mergaičių, kurios visiškai atkartoja mamos elgesį. Gelbėja lėles kaip vaikus, nešasi į priedangą. Be panikos, baimės.“

O. Bolšakova atkreipė dėmesį: kai kyla oro pavojus, ypač raudono lygio, vaikai skambina tėvams paklausti, ar jie yra priedangoje. Vaikai žino, kad saugumo taisyklės yra labai svarbios.

„Mano praktikoje yra tokia istorija: spalio 7 dieną mergaitė primygtinai reikalavo, kad mama būtų tarp dviejų sienų – kaip mokoma mokykloje. Tik spėjus moteriai paklausyti dukters ir išeiti į saugesnę vietą, nuo oro bangos išlėkė virtuvės langas“, – pavyzdį pateikia pedagogė.

Vaikai stengiasi kuo daigiau bendrauti, matytis, rasti bendrų veiklų. Su dideliu malonumu keliauja po Ukrainą – į ekskursijas nė vieno nereikia įkalbinėti.

Akimirkomis, kai labai išgyvena, Olena pasiūlo vaikams piešti. Ir jie piešia pirmą pergalės dieną – vizualizuoja svajonę.

Nors ukrainietės buvo Šiauliuose, mintimis liko namuose, iš rankų dienomis ir naktimis nepaleido telefonų, sekė situaciją, nes Ukrainoje liko vaikai, vyrai.

Pastaruoju laiku Kremenčuke situacija labai sudėtinga, oro pavojus nuolatinis, keičiasi tik lygiai – geltonas ar raudonas.

„Žmonės pavargo, žinoma, norime taikos, pergalės. Mes neturime galimybės atsipalaiduoti nė sekundei, jei atsipalaiduosi, pradėsi išgyventi, emocijos sunaikins. Todėl laikomės. Jei nebūtų optimizmo, būtų labai sunku. Kaip ir be tikėjimo. Viltis miršta paskutinė. Mes gyvename tik su viltimi. Gal Dievas mus išgirs. Mūsų vaikai jau pasirengę visiems scenarijams. Jie ištvermingi ir labai patriotiški“, – sako O. Mirošničenko.