Nepriklausomybės karo Šiaulių karinė operacija: Radviliškio kautynės ir malūnas

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas.

Artėja sukaktis

2029 metais minėsime Lietuvos Nepriklausomybės karo 110-ąsias metines.

Proginiams renginiams, paskaitoms ar karinių orkestrų koncertams parengti laiko pakanka, bet norint sukurti filmų, televizijos laidų ciklų, pasiruošti tikroviškoms kautynių rekonstrukcijoms, įrengti muziejines ekspozicijas, nukaldinti suvenyrinę monetą, sutvarkyti mūšių vietas, atlikti tyrimus užsienio archyvuose, parengti leidinius, suplanuoti finansavimą – metas imtis darbų yra dabar, jei jau nepavėluota. Principas „geriau vėliau negu niekada“ šiuo atveju tinka ir gali išgelbėti net ir vėluojant.

Apie Nepriklausomybės karo svarbą yra parašyta tikrai daug, Lietuvos centrinio valstybės archyvo bylos nuodugniai peržiūrėtos. Atsivertęs pirmąjį bylų aprašų lapą ir matydamas žymių tyrinėtojų įrašus ranka, supranti, kad analizuojama medžiaga jau ne kartą buvo išsamiai nagrinėta. Todėl akiratyje lieka mažiau žinomi arba visai netyrinėti užsienio archyvai, taip pat galimybė iš naujo peržvelgti Lietuvoje publikuotą medžiagą, ieškant detalių ir akcentų.

Kovos su bermontininkais yra plačiai ir detaliai aprašytos V. Lesčiaus, K. Ališausko, V. Steponaičio ir A. Tamošiūno bei kitų karo istorikų darbuose.

Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į vieną konkretų epizodą – Šiaulių operacijos Radviliškio kautynių kertinį objektą – vėjo malūną.

Tapo simboliu

Radviliškio kautynės neretai klaidingai sutapatinamos su visa fronto dinamika kovose su bermontininkais. Iš tiesų Radviliškio kautynės buvo neplanuotas susirėmimas, kilęs Šiaulių karinės operacijos metu.

Šiaulių karinė operacija buvo pirmoji divizijos lygmens operacija, kurioje dalyvavo keturi pėstininkų pulkai ir keli atskiri batalionai. Divizijos vadas plk. ltn. Kazimieras Ladyga pajėgas suskirstė į tris voras, nustatydamas aiškią puolimo ašį ir kryptį – Šiaulius per Radviliškį.

Pirmojoje voroje iš pietinės Radviliškio pusės žygiavo 5-asis pėstininkų pulkas su priskirtais daliniais. Jo pagrindinė užduotis – blokuoti priešo judėjimą iš šiaurės vakarų, ties Kurtuvėnų–Ventos kanalo ruožu.

Antrojoje voroje judėjo 2-asis pėstininkų pulkas su priskirtais vienetais, turėjęs po Radviliškio perėjimo užimti Šiaulius ir blokuoti bermontininkų judėjimą iš šiaurės vakarų.

Trečiojoje voroje buvo 4-asis pėstininkų pulkas, kurio užduotis – apėjus Radviliškį ir Šiaulius iš šiaurinės pusės, ties Meškuičiais blokuoti Joniškio–Šiaulių kelią. Rezerve liko 1-asis pėstininkų pulkas su priskirtais vienetais.

Operacija vyko pagal planą tol, kol paaiškėjo, kad antrojoje voroje buvęs 2-asis pulkas nesugebėjo įvykdyti užduoties. Jo 1-asis batalionas dėl efektyvios bermontininkų gynybos užstrigo Radviliškyje ir, patyręs nuostolių, buvo priverstas atsitraukti į išeities pozicijas ties Karčemų kaimu. Taip neplanuotas epizodas peraugo į beveik dvi paras trukusias kautynes, kuriose teko panaudoti divizijos rezervo pajėgumus.

Lietuvos pergalė Radviliškyje tapo ne tik reikšmingu kariniu laimėjimu, įrašytu aukso raidėmis į Lietuvos istoriją, bet ir sustiprino valstybingumo pagrindus, suteikė labai reikalingo pasitikėjimo tiek Lietuvos kariuomenei, tiek Respublikos Vyriausybei. Radviliškio kautynės tapo vienu iš ryškiausių Nepriklausomybės karo ir viso fronto su bermontininkais simbolių.

Šių kautynių simboliu įsitvirtino Radviliškio vėjo malūnas. Nors kalbame apie beveik 110 metų senumo įvykius, pats malūno, kaip simbolio, vaidmuo iki šiol apipintas abejonėmis ir legendomis.

Nagrinėjant temą, būtina patikslinti, kas laikoma istorijos šaltiniais. Istorijos šaltiniai – tai dokumentai, daiktai ir kita medžiaga, kuria remdamasis tyrėjas atkuria įvairius praeities aspektus. Iš visų kategorijų šaltinių siekiama išgauti istorinį faktą, reikalingą tyrimui pagrįsti.

Pirminiai šaltiniai – tai amžininkų sukurti dokumentai: įvykių dalyvių arba tiesioginių liudytojų surašyti įsakymai, raportai, suvestinės, korespondencija, vietovardžių žymėjimai, žemėlapiai ir kita originali medžiaga. Nepriklausomybės karo atveju galėtų būti kare dalyvavusių vadų įsakymai, schemos, planai.

Antriniai šaltiniai – tai vėlesnių tyrinėtojų, analitikų ar periodikos parengti pasakojimai, suteikiantys netiesioginės informacijos, kuri gali padėti interpretuoti pirminius duomenis, bet jų nepakeičia. Vėlgi, Nepriklausomybės karo atveju galėtų būti kare dalyvavusių karių prisiminimai arba straipsniai spaudoje.

Profesionalūs istorikai pirmiausia remiasi pirminiais šaltiniais, nes tik jie leidžia maksimaliai tiksliai atkurti įvykių eigą, veikėjų sprendimus ir situacijos kontekstą.

Radviliškio kautynių tyrimo atveju būtina remtis Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose saugomais dokumentais: įsakymais, operatyvinėmis suvestinėmis, mūšių aprašais, korespondencija ir kitais kariuomenės dokumentais.

Nemaža dalis kraštotyrininkų ar istorijos mėgėjų savo pasakojimus grindžia vien tik tarpukario spauda ir periodika – antriniai šaltiniai negali būti laikomi patikimais faktinės informacijos pagrindais ir neretai perteikia interpretacijas, o ne tikrovę.

Koks buvo Radviliškis

Radviliškio miestas yra įsikūręs šiaurinėje Lietuvos dalyje, Radviliškio kalvagūbryje, 115–125 metrai virš jūros lygio, maždaug 20 km į pietryčius nuo Šiaulių ir panašiu atstumu į šiaurės vakarus nuo Šeduvos. Radviliškis nuo seno vietinių gyventojų vadintas „miesteliu ant pelkių“.

1931 m. žurnale „Karys“ rašyta, kad „miestelis yra labai žemoje vietoje, aplink vien pelkės ir durpynai“. Tik po Antrojo pasaulinio karo Radviliškio geležinkelio stotyje ir miesto teritorijoje pradėti melioracijos ir pelkių grunto išvežimo darbai.

Vyresni gyventojai pasakoja, kad dabartinėje centrinėje miesto dalyje, ties V. Kudirkos gatve, rinkdavo pelkėse augusias spanguoles. Dabar šioje vietoje stovi daugiabučiai, įsikūrusi mokykla ir stadionas. Pietinėje Radviliškio geležinkelio ruožo pusėje driekėsi Sulinkių pelkės, šalia tekėjo Beržės upė.

1919 m. Radviliškyje gyveno apie 5 000 gyventojų, beveik visi jų namai buvo šiaurinėje geležinkelio pusėje. Dominavo medinės, daugiausia vienaukštės statybos. 1931 m. laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ A. S. Bunza straipsnyje „Po Radviliškį pasižvalgius“ rašė: „Radviliškio lūšnų pasididžiavimas – pradžios mokykla. O tų lūšnų labai daug. Visur mediniai sukrypę nameliai.“

Tai patvirtina ir 1936 m. „Karyje“ publikuotas priešgaisrinės būklės aprašymas: „Radviliškio miestas gaisro atveju yra labai pavojingoje būsenoje, nes mediniai namai labai seni ir daugiausia apipuvę.“

Miestelyje tebuvo vos keli mūriniai ar akmeniniai pastatai: geležinkelio stotis, liuteronų maldos namai, akmenine tvora aptvertos kapinės ir bažnyčios teritorija, bažnyčios varpinė bei vėjiniai malūnai, kurių apatinė dalis – apie 2–3 m aukščio – buvo sumūryta iš akmens.

Centrinės gatvės ir šaligatviai buvo grįsti lauko akmenimis, miesto centre veikė akmenimis grįsta turgaus aikštė. Radviliškio vaizdą, apstatymą ir architektūrą iki mūšio puikiai iliustruoja 1915–1916 m. vokiečių karo fotografų darytos nuotraukos iš Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio.

Pravoslavų kapinės buvo užmiestyje, pietrytinėje miestelio pusėje. Pietiniuose laukuose stovėjo malūnas (išlikęs iki šiol). Jis žinomas kaip Radviliškio malūnas. Kitas malūnas veikė Basanavičiaus gatvėje, yra išlikę jo architektūriniai matmenys: akmeninės sienos aukštis – 2,32 m, virš jų esančios medinės konstrukcijos aukštis iki kepurės – 11,38 m, bendras malūno aukštis iki kepurės – 13,70 m.

Radviliškį kirto kelias Šiauliai–Šeduva ir lygiagrečiai jam ėjęs geležinkelis. Amuniciją ir atsargas bermontininkai laikė šiaurės vakaruose buvusio dvaro sandėliuose, stiklo fabriko patalpose, o šalia buvo ir aerodromas.

Istorikas V. Lesčius teigia, kad bermontininkų ugniavietės daugiausia buvo įrengtos įvairiuose mūriniuose pastatuose. Tačiau Radviliškyje tokių buvo vos keli ir jie stovėjo centre, todėl galima daryti prielaidą, kad bermontininkai silpniausiose gynybos vietose, tarpuose tarp natūralių priedangų (pavyzdžiui, akmenine tvora aptvertų kapinių ar malūno), buvo įrengę įtvirtintus apkasus.

Bermontininkai, kurių didelė dalis buvo vokiečiai, turėjo didelės patirties įrengiant įtvirtinimus, įgytos Pirmajame pasauliniame kare (dar vadintame apkasų karu), tad taikė ir sudėtingesnius sprendinius.

Yra žinoma pavyzdžių, kai vokiečių kariai įsirengdavo įgilintas pozicijas namų pirmuose aukštuose, taip išlaikydami maskuotę iki kontakto su priešu, naudodami namo sieną kaip natūralią priedangą.

Apibendrinant, toks statinys, kaip malūnas, tapo strateginiu gynybos fortifikacijos objektu perimetro pakraštyje. Jame buvo galima aukščiau įkelti ginkluotę, įrengti stebėjimo ir ugnies koordinavimo pozicijas, saugiai sandėliuoti amuniciją už akmeninių sienų ir suteikti priedangą kariams.

Ką rodo paveikslas

Dažnai teigiama, kad malūnų Radviliškyje buvo daug, todėl išlikęs malūnas Basanavičiaus gatvės gale nėra „tas tikrasis“. Pasak vietos gyventojų pasakojimų, „tikrasis“ malūnas buvęs visiškai kitur – arčiau miesto centro, prie geležinkelio, kartais net minima, kad jis stovėjęs kitoje geležinkelio pusėje. Sakoma, kad „tikrasis“ malūnas buvo sunaikintas, todėl išlikęs statinys esą nėra tas, kurį mena istoriniai pasakojimai ar senosios fotografijos.

Sėkmingai paneigti abejones ir legendas dėl 1919 m. Radviliškio kautynių objekto – malūno – lokalizacijos, galima remiantis vien tik antriniais šaltiniais.

Analizės atspirties taškas gali būti batalisto, vokiečių kilmės dailininko Hopo Igno Rudolfo (Roudolff) paveikslas „Mūsų kariuomenė suduoda galutinį smūgį bermontininkams ties Radviliškiu 1919 XI 21“. Kompozicijoje aiškiai identifikuojami trys objektai: vėjo malūnas paveikslo viršuje kairėje, gyvenamasis namas – į dešinę nuo malūno ir geležinkelio linija su garvežiu, atvykstančiu iš Šiaulių pusės, dar dešiniau.

Dailininko pasirinkta sceninė kulminacijos kompozicija – lietuvių puolimas prie malūno, bermontininkams panikuojant ir traukiantis – yra akivaizdžiai meninė interpretacija ir to realybėje nebuvo. Klaidingai nurodyta ir data, nes realiai kautynės baigėsi lapkričio 22 d. 17.15 val., o paveiksle vaizduojamos situacijos veiksmų seka neatitinka mūšio realybės.

Pagal faktinę eigą lietuvių pajėgos malūną užėmė pirmiau, o tik tuomet bermontininkai pradėjo trauktis. Paveiksle taip pat nepavaizduoti M16 šalmai, dokumentuose ir prisiminimuose minimi kaip naudoti abiejų pusių karių. Vis dėlto, nepaisant meninių netikslumų, trys elementai paveiksle pavaizduoti tiksliai: malūno vieta, gyvenamojo namo pozicija, geležinkelio linijos preliminari lokacija ir eiliškumas kitų minėtų objektų atžvilgiu.

Nors mastelis pakoreguotas meniniam efektui (bėgiai pavaizduoti arčiau nei realybėje), objektų išdėstymo logika atitinka tikrovę. Tai leidžia daryti išvadą, kad dailininkas prieš tapydamas kūrinį buvo gerai susipažinęs su mūšio vietove ir objektais.

Paveikslo kopija gausiai naudota tarpukario spaudoje kartu su straipsniais apie Nepriklausomybės karą. Po viena iš paveikslo nuotraukų buvo parašyta (kalba netaisyta): „Tas eskyzas yra padarytas iš pasakojimų dalyvių karių ir dalyvių vadų, kurie dalyvavo mūšyje su bermontininkais ties Radviliškiu 1919 m. 21-22 lapkričio d.d.“.

Antras patikimas malūno lokacijos teoriją paremiantis šaltinis – tarpukario fotografija. Iki 1930 m. darytoje nuotraukoje, kuri plačiai naudota tarpukario periodikoje, matomas tas pats malūnas, tas pats gyvenamasis namas bei kelias, vedantis Radviliškio link. Šie trys orientyrai egzistuoja ir šiandien (2026 m.). Būtent ši nuotrauka įvairiuose 1931–1938 m. leidiniuose dažniausiai iliustruoja kovas su bermontininkais ties Radviliškiu.

Malūnas tarpukario spaudoje

Paanalizuokime tris tarpukario žurnalo „Karys“ pavyzdžius.

1931 m. žurnalo numeriuose Nr. 12 ir Nr. 13 prie teksto „Radviliškio atvadavimas 1919 m.“ po nuotrauka parašyta: „Radviliškio malūnas, ties kuriuo lietuviai kovėsi su bermonintinkais“.

Straipsnio tęsinyje, publikuotame kitame žurnalo numeryje, rašoma: „Mūsiškiai puolė Radviliškį iš visų pusių, bet aršiausios kautynės įvyko prie mūrinio malūno, kuris kelis sykius buvo imamas iš rankų į rankas. Kadangi bermontininkai jame buvo gerai įsitvirtinę su patrankom ir kulkosvaidžiais, o aplinkui gi plikas laukas, todėl lietuviams puolant be jokios priedangos, toj vietoj žuvo gana daug ir mūsų kareivių.“

1936 m. žurnalo numeriuose Nr. 15 ir Nr. 16 prie teksto „Taiklia ugnimi nutildė priešo patranką“ po ta pačia nuotrauka rašoma: „Radviliškio malūnas“ (minimas šiame aprašymėlyje)“, nurodant tą patį objektą.

Tekste cituojami būrininko K. Zgirskio prisiminimai: „Priešas buvo tvirtai įsistiprinęs akmeniniame malūne, kuris yra už 1 kilometro į pietus nuo Radviliškio stoties (prie Radviliškio–Jaugėlaičių kelio. Šis malūnas matyt važiuojant geležinkeliu). Be to, ir kituose Radviliškio punktuose buvo tvirtai įsistiprinęs. Galinga priešo artilerijos, bombosvaidžių, kulkosvaidžių ir kitokių ginklų ugnis atrodė nenugalima silpniau ginkluotiems lietuviams. Tačiau prieš lietuvių karių pasiryžimą ir drąsą visa geležinė priešo galybė sutirpo. Vyr. pusk. Zgirskis savo patrankos taiklia ugnimi sėkmingai ardė priešo artilerijos, bombosvaidžių, kulkosvaidžių ir kitokius atramos punktus. Du kartu buvo išmušęs priešą iš jo priešakinio atramos punkto – minimo malūno. Tai daug padėjo mūsų puolantiems pėstininkams priešą nugalėti.“

1938 m. žurnalo numeryje Nr. 34 prie teksto „Bermontininkai ir Radviliškio kautynės“ publikuota ta pati nuotrauka su šiuo aprašymu: „Malūnas ties Radviliškiu, kuriame bermontininkai buvo įsirengę sekyklą“.

Cituojami kuopos vado mjr. Zabulionio prisiminimai: „Artėjant prie Radviliškio, priešas paleido stiprią ugnį iš patrankų, minosvaidžių, bombosvaidžių ir sunk. kulkosvaidžių. Ypačiai stipriai buvo šaudoma iš akmens malūno ir iš kapinaičių. Prieš švintant pradėjau pulti; pirmyn pasiunčiau žvalgybą. Kar. Ambraziejaus vadovaujamam pirmam būriui įsakiau užimti pamiškę ir iš kairės pradėti pulti vėjinį malūną, toliau — Radviliškį. Jau prašvito. Žvalgyba prijojo visai arti malūno, bet priešas nešaudė, o tikrai žinojau, kad malūne yra šeši kulkosvaidžiai. Žvalgyba sustojo. Būriams įsakiau perbėginėti pirmyn. Pamatęs, kad kuopa visai arti, priešas atidengė ugnį iš visų kulkosvaidžių. Nukovė žvalgybos kareivius, o vieną puskarininkį sužeidė į petį; kiti, kuopos ugnies priedangoj, spėjo pasitraukti. Su manim, grandinės už nugary, ėjo su telefonu ir 4 baterijos vadas kar. Pečiulionis. Žvalgybai pasitraukus, baterija tuojau tą malūną apšaudė. Pataikyti į malūną buvo labai sunku; kad ir pataikydavo, tai sviedinys pramušdavo plonas lentelių sienas ir sprogdavo lauke; malūno apačioje buvo stora akmeninė siena, kurios sviedinys nepajėgė pramušti. Tik 18 granatų suvarius į malūną, priešas pradėjo bėgti. Būriams įsakiau priešą persekioti, mūsų baterijos ugnis priešą taip pat lydėjo. Užėjo migla ir baterijos vadas pasakė, kad artilerijos ugnimi remti nebegali. Išvijus bermontininkus iš malūno, jie plačiu frontu nuo Radviliškio paleido ugnį iš daugybės kulkosvaidžių ir baterijos.“

Beje, ta pati nuotrauka panaudota iliustruojant kovas su bermontininkais ir įvairiuose Nepriklausomybės karo dalyvių prisiminimuose ar istorikų knygose tiek tarpukaryje, tiek atkūrus Nepriklausomybę.

Pavyzdžiui, rezerve buvusio 1-o pėstininkų pulko vado Vlado Skorubskio 1933 metais išleistoje knygoje „Per aukas ir pasišventimą laimėjome“ bei 2004 metais išleistoje Vidmanto Jankausko knygoje „Kario kelias: generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose“.

Ką rodo pirminiai šaltiniai

Iš pirminių ir svarbiausių šaltinių geriausiai situaciją iliustruoja Radviliškio mūšio schemos fragmentas, kuriame lietuvių vadai pavaizdavo ir vėjo malūną.

Schema yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonde Nr. 929 aplanko Nr. 3 byloje 19. Schemoje pavaizduota 1919 metų lapkričio 22 d., kai buvo aktyvuotas rezervas.

Pieštuku pieštoje ir aprašytoje schemoje labai tiksliai pavaizduotos geležinkelio linijos, didesni ir mažesni keliai, gyvenvietės, kariniai vienetai ir jų judėjimo kryptys, artilerijos baterijų lokacija bei šaudymo kryptys.

Be to, aiškiai matosi, kad 9 ir 7 kuopų puolimo nuo Ilguočių kaimo pusės kryptyje, šalia kelio iš pietryčių pusės link Radviliškio, pavaizduotas vėjo malūnas.

Naudojant „Google“ žemėlapių programėlę, galima gana tiksliai sutapatinti mūšio schemą su dabartiniu žemėlapiu ir esančiais objektais. Taip rasime ir vėjo malūną (koordinatės 55.79193268539747, 23.53771500289065).

Nuo malūno iki geležinkelio bėgių krašto, einant Basanavičiaus gatve, yra apytiksliai 1,2 km atstumas. Nors Radviliškyje buvo ir daugiau vėjo ir net mechaninių malūnų, bet nė vienas nėra atskirai pažymėtas. Todėl nekyla abejonių, kad pažymėtasis malūnas ir yra vėliau kautynių simboliu tapęs legendinis Radviliškio malūnas, iki šiol išlikęs J. Basanavičiaus gatvėje.