Naujausios
Ar pamenat pirmuosius po atkurtos nepriklausomybės prezidentinius rinkimus Lietuvoje, kuriuose Algirdas Brazauskas laimėjo prieš Stasį Lozoraitį? Rinkimų aktyvumas tada buvo daugiau nei 75 proc. Panašiai buvo ir 1997–1998 m., kai varžėsi Artūras Paulauskas su Valdu Adamkumi. Tuomet rinkiminės kampanijos buvo savotiškos šventės su tautiniais rūbais, koncertais, kur kandidatų į šalies vadovus debatai, prisistatymai panašėdavo į lietuvių varžytuves dėl savo pasirinktojo pergalės.
Jautėsi, kad žmonės renka savo valdžią, kuri, kaip ir Sąjūdžio laikais, vykdys jos valią, būdama pastarosios dalimi. Praėjo ketvirtis amžiaus, kurio metu „faktinis“ valstybės vadovas su kompanija suskirstė tautą į elitą ir „runkelius“. Pastarieji, supratę, kad Lietuvoje yra reikalingi tik per rinkimus, vis mažiau domisi valdžios rinkiminėmis kampanijomis ir apskritai emigruoja iš tėvynės.
Menu epizodą iš Marijono Giedrio filmo „Herkus Mantas“, kuriame pralaimėjęs kryžiuočiams, prūsų karvedys ruošiasi žudytis. „Ten nėra Ordino“, kalba jis žiūrėdamas į dangų. „Bet ten nėra ir Prūsijos“, atsako jam H. Mantas.
„Ten nėra Landsbergių valdžios“, išgirdau iš buvusio sąjūdiečio verslininko, dabar gyvenančio Ispanijoje, kai paklausiau, kodėl jis su šeima išvyko iš Lietuvos. Kažkada aktyviai dalyvavęs politikoje, jis tik ranka numojo, užėjus kalbai apie Lietuvos prezidento rinkimus, neįdomu.
Taip jau atsitiko, kad rinkti savo šalies vadovo neateina pusė čia likusių jos piliečių. Stebint mūsų viešąją erdvę atrodo, kad lietuviams įdomiau prezidento rinkimai Rusijoje ar JAV, nei už mėnesio įvyksiantys Lietuvoje. Žiūrint televizijas, susidaro įspūdis, kad gegužės mėnesį rungsis Donaldas Trumpas su Joe Bideną, o mes savo „vadą“ rinksim rudenį. Sutikau keletą inteligentiškų, politika nesidominčių žmonių, kurie nustebo sužinoję, kad šiemet Lietuvoje vyks rinkimai. Niūrūs ir pilki, praktiškai be tiesioginių susitikimų su rinkėjais tapo mūsų prezidentiniai rinkimai. Pasyvios beveik visų kandidatų kampanijos, visai nepanašios į tas, kurias matom per TV, vykstančias dabar JAV.
Ilgus metus Lietuvos valdžioje buvę politikai, bijodami įsileisti naujų konkurentų, prikūrė tiek rinkimus reglamentuojančių ir kandidatus varžančių įstatymų pataisų, kad iš demokratijos šventės sukūrė anklavos parodiją. Lietuvoje dabar apribotos ne tik pretendentų prisistatymo galimybės, bet ir rinkėjų informacijos pasiekiamumo, pasirinkimo laisvė. Suveikė valdantiesiems naudingos technologijos, kad į rinkimus ateitų kuo mažiau žmonių.
Vašingote, kur įsikūręs Tarptautinis Respublikonų institutas, amerikiečių politologai mus mokė rinkiminės kovos abėcėlės. Lietuvai po nepriklausomybės atgavimo buvo svarbu pasimokyti ir perimti tą patirtį, kurią turėjo sukaupusi ši senas demokratines tradicijas turinti valstybė. Atvykę iš Lietuvos, mes praktiškai neturėjome daugiapartinės politinės sistemos rinkiminės kovos patirties. Čia mokėmės, kaip kaskart, priimant sprendimus, remtis sociologiniais tyrimais, efektyviai išnaudoti žmogiškus resursus, nustatyti prioritetus naudojant turimus finansus. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas politikų santykiams su ketvirtąja valdžia, žiniasklaida, kuri bet kurioje normalioje valstybėje turėtų būti nepriklausoma.
Geriausiai šią sritį „perprato“ konservatoriai. Jei V. Lenino vadovaujami bolševikai, imdami valdžią, kaip ryšio ir informacijos perdavimo objektus užiminėjo paštus, tai Tėvynės Sąjunga arba nupirkinėjo, arba uždarinėjo jiems neįtinkančias žiniasklaidos priemones. Taip Lietuvoje visos keturios valdžios, t. y. įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisinė sistema ir žiniasklaida suaugo į vieną, save valdančiu elitu laikantį burbulą, kuris, rūpindamasis tik savo gerove, vis labiau tolsta nuo tautos. Geriausias to pavyzdys – pernai vykęs Sausio 13-osios minėjimas, kai mūsų palaimintuosius prie Seimo nuo juos išrinkusių atėjusių į šventę tautiečių skyrė milžiniškos policijos ir riaušių malšinimo pajėgos.
Kadangi „faktinis“ vadovas vis tapatina save su valstybe, todėl rašau, kad landsberginėje Lietuvoje spausdintų dienraščių neliko. Savaitraščiai, kaip ir naujienų agentūros bei bankai, beveik be išimčių priklauso skandinavams. Kas dabar gali paneigti, kad ne be jų pagalbos šiandien turime dabartinį šalies vadovą Gitaną Nausėda, kuris realiausiai pretenduoja vėl laimėti šiemetinius rinkimus. Tad vėl, nedarydami niekam nei gero, nei blogo, prezidentaus kartu su Diana antrą kadenciją. Visa šių rinkimų intriga – ar pavyks G. Nausėdai laimėti pirmajame ture ir kas bus rinkimuose antras..
Į pagalbą Premjerei Ingridai Šimonytei čia metėsi ir Vytautas Landsbergis, ir Andrius Kubilius, ir Rasa Juknevičienė – visa konservatorių sunkioji artilerija. Nors gal geriau tiktų pasakymas „gerokai nuo gero gyvenimo apsunkusi ir apvytusi Tėvynės Sąjungos vadovybė. Man jie primena nusenusią, nenuodingą kobrą, kuri animaciniame filmuke apie Mauglį saugojo auksą. Visi pikti ir turintys savo „ginkluotėje“ Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės vadovaujamą LRT, kuri dėl savo politinio angažuotumo jau seniai prarado Lietuvos žmonių pasitikėjimą ir populiarumą.
„LRT tyrimas“ niekada neužsiims Šarūno Stepukonio aferos, kurioje figūruoja Landsbergių pavardė, tyrimu. „LRT girdi“ niekada neišgirs Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Dainiaus Gaižausko spaudos konferencijos apie galimai buvusį I. Šimonytės kandidatūrą palaikančių elektroninių parašų klastojimą šios rinkimų kampanijos metu. „Lietuva kalba“ niekada nekalbės apie buvusio laidos vedančiosios vyro Andriaus Tapino ir Edmundo Jakilaičio pinigų rinkliavas Ukrainai. Padarykite eksperimentą, išjunkit televizoriaus garsą LRT transliuojamų žinių metu.
Garantuoju, kad neatskirsit, kada kalbama apie civilių žmonių žūtį Ukrainoje, o kada dėl ko nors įsižeidusį gėjų Vilniaus naktiniame bare. Abi šias naujienas LRT vedančiosios jums perduos su tokia pačia tragiška veido išraiška.
Kaip rodo paskutiniai „Vilmorus“ apklausų reitingai, rimčiausiu pretendentu patekti į antrąjį rinkimų turą, išlieka Ignas Vėgėlė, apie kurį gero žodžio per LRT, kaip ir per bet kurią kitą, elitą aptarnaujančią televiziją, neišgirsite. Pavėluotai pradėta jo rinkiminė kampanija buksuoja ne tik dėl komandos patirties stokos, bet ir didžiulio sistemos pasipriešinimo šiam kandidatui. Valdiškose įstaigose vadovai griežtai draudė rinkti parašus I. Vėgėlės kandidatūrai paremti, bet „nepastebėdavo“, kai tuo pat metu būdavo renkami parašai už G. Nausėdą.
Renkant parašus elektroniniu būdu, nuostabą sukėlė Laisvės partijos kandidato Dainiaus Žalimo sėkmė, kuris su šiuo darbu susitvarkė antras po I. Šimonytės. Tik panašu, kad šiam pretendentui parašus rinko ne jį iškėlusios, jokios partinės drausmės nepripažįstančios politinės jėgos „chunveibinai“, o tvirtas struktūras turintys konservatorių „komjaunuoliai“. VRK nesunku pastebėti, kad tiek I. Šimonytės, tiek D. Žalimo palaikymo parašai siųsti iš tų pačių el.adresatų. Konservatoriai, kurių kandidatė I. Šimonytė diskusijose teisiniais klausimais atrodytų apgailėtinai, į pagalbą pasikvietė „juoduoju rinkimų“ arkliuku padarytą, jiems artimą teisininką D. Žalimą. Klasikinis, visuose politinių mokslų vadovėliuose aprašytas, politinio spektaklio formavimo atvejis.
Paprastai sakoma, kad politikoje prognozės nenuspėjamas dalykas, bet šie Lietuvos prezidento rinkimai todėl ir įdomūs, kad jų baigtis ir nugalėtojas jau aiškūs.
Aišku ir tai, kad jei į antrąjį rinkimų turą išeis Ignas arba Remigijus, tai šalia Gitano stovės ne tik Vilija, bet ir Ingrida su Sauliumi. Politinis teatras tęsiasi, o kai jūs neateinate į rinkimus, jame laimi sisteminiai valdžiažmogiai. Netikit? Po mėnesio pamatysit!