Naujausios
Pavasario šiluma, bundanti gamta gena tūkstančius tautiečių į „kolektyvinius“ sodus. Beje, „Sodininkų bendrijų įstatyme“ įteisintas apibrėžimas, kad „sodininkas mėgėjas – fizinis asmuo, nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomame žemės sklype užsiimantis mėgėjų sodininkyste“, nebeatitinka realybės. Kiek sodų sklypuose gyvenančių fizinių asmenų šiais laikais užsiima mėgėjų sodininkyste, t.y. kiek gyventojų vykdo veiklą, kurios tikslas, be kita ko, yra „išsiauginti ar pasigaminti žemės ūkio produktų (vaisių, uogų, daržovių, gėlių, bitininkystės ir kitų produktų), juos perdirbti ir vartoti savo reikmėms“? Mėgėjų sodininkystės ir sodininko sąvokų sampratą koreguoja gyvenimas – dažnai sodo teritorijoje sodininkystei belieka tik siauras ruoželis žemės, pakelta lysvė ir vieta šašlykinei įrengti, nes kitą plotą užima žolynas ir naujai suręstas plytų dviaukštis, tampantis miesto žmonių vienintele gyvenamąja vieta.
Sodininkų bendrijų keliamos problemos – besitęsiančios ir nesprendžiamos jau per 30 metų. Tikėtasi, kad Susisiekimo ministerijos viceministro Juliaus Skačkausko neseniai Lietuvos Respublikos Seime pateiktas „Sodininkų bendrijų įstatymo Nr. IX-1934 6 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas“, kuriame gvildenamos kai kurios įsisenėjusios problemos, mažai judančios iš vietos nuo pat 1990 m., pajudins iš mirties taško nesprendžiamas problemas dėl tūkstančių kilometrų bešeimininkių kelių, esančių sodininkų bendrijose, dėl kelių keliukų, tvenkinių tvenkinėlių įteisinimo ir įregistravimo. Juk keliai tarsi savivaldybių teritorijoje, tačiau jie niekur neįregistruoti, todėl savivaldybės neretai „užsimerkia“ ir traktuoja, kad jų nėra, nors per dieną tuo keliu gali važiuoti šimtai greta didmiesčių įsikūrusių savivaldybės gyventojų.
Dar 2019 metų gruodį leidus savivaldybėms perimti sodų bendrijose esančius kelius, siūlyta šį procesą paskubinti ir įpareigoti savivaldą tai padaryti 2024–2028 metais. Tačiau savivaldybės tikina, kad jų rankos „surištos“ – daugelis sodininkų bendrijų kelių iki šiol joms nepriklauso, tad ir finansavimo jiems tvarkyti prašyti negalinčios. Viena iš nedaugelio išimčių – pirmą kartą Šiaulių rajono savivaldybė sodų bendrijų infrastruktūrai tobulinti, keliams įregistruoti 2023 m. biudžete numatė 10 000 eurų. Pradžiai užteks?
Aišku, kam savivaldybėms savo noru prisiimti šimtus kilometrų prastos būklės kelių, kai ne visi „legalūs“ savivaldybei priklausantys keliai sutvarkyti? Koks tikslas dėmesį ir lėšas skirti sodams, kai ir mieste apstu itin prastos būklės gatvių, kuriomis judėjimas išties intensyvus? Vėlgi prioritetų klausimas... Ir čia jau politinės valios klausimas.
Įstatymo projekto „Aiškinamajame rašte“ konstatuojama, kad „Lietuvos Respublikoje yra apie 2 tūkst. sodininkų bendrijų, kuriose yra apie 15 tūkst. kilometrų kelių. Dėl nepakankamo finansavimo ir nesant vieno šeimininko sodininkų bendrijų kelių būklė yra bloga. Sodininkų bendrijos neturi finansinių pajėgumų jiems tinkamai prižiūrėti.“ Visiškai sutinku su šiuo akis badančiu faktu. Žinome, jog nemažai mėgėjų sodo teritorijų faktiškai tapo gyvenamųjų namų kvartalais, kuriems gyvybiškai svarbus geras susisiekimas ir kokybiškos gatvės. Juk ir mėgėjų sodo teritorijoje gyvenantys žmonės suserga, kyla gaisrų, nutinka nelaimių – kokybiškas susisiekimas yra ne prabanga, o būtinybė. Be to, „Sodininkų bendrijų įstatymo“ 6 straipsnio 8 dalis imperatyviai reikalauja, kad mėgėjų sodo teritorija ir keliai (gatvės) turi būti tvarkomi taip, kad prireikus į ją galėtų patekti specialiosios transporto priemonės ir darbuotojai. Taigi įstatymiškai sureguliuota, bet logika ir gyvenimo praktika sako, kad tvarkyti gali tai, kas jau įrengta... Tiesa, didžioji dalis bendrijų kelių priklauso Nacionalinei žemės tarnybai, todėl savivaldybės teisiškai negali investuoti į šių kelių priežiūrą ar remontą.
Sodininkų atstovai teigia, kad būtų galima savivaldybėms patikėjimo teise perduoti kelius. Tačiau pagal teisės aktų nustatytą tvarką turi būti parengti ir patvirtinti detalieji planai ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tiesa, yra tokių reikalavimų, kuriuos įgyvendinti šiandien sunkiai įmanoma: kelio plotis turi būti yra ne mažesnis kaip 4,5 m; kelias nesibaigia akligatviu, o jeigu baigiasi akligatviu, jame privalo būti apsisukimo aikštelė; kelias kerta bendrijos teritoriją ar yra pagrindinis kitų bendrijos kelių atžvilgiu. Tokių reikalavimų neatitinkantys keliai sodininkų bendrijų iniciatyva turi būti sutvarkomi taip, kad atitiktų reikalavimus. Deja, patys sodininkai tokiems darbams neturi lėšų, tad jau ilgus metus problema nejuda iš mirties taško. Taip jau tris dešimtmečius ir sukasi šis užburtas ratas...
Kad jis sustotų, reikia politinės valios – investuoti turėtų ir valstybė, ir savivaldybės. Ir, regis, čia reikėtų žvelgti plačiau – atlikus kadastrinius matavimus, teisiškai įregistravus ir technologiškai įrengiant kelius mėgėjų sodo teritorijoje simultaniškai reikėtų spręsti kitas itin opias problemas – įrengti vandentiekio ir nuotekų tinklus visoje Lietuvoje. Čia valstybė turi rodyti iniciatyvą, ieškoti galimų finansavimo šaltinių, įskaitant ir ES fondų investicijų programą, skirti finansus (dalį jų), jeigu iš tiesų galvojama, kad „Lietuva 2050“ privalo apimti visą pažangią, tvarią, žalią, kūrybingą, patrauklią gyventi Lietuvą. O gal sodininkai mėgėjai ir toliau bus palikti kapanotis ilgus dešimtmečius ar net šimtmetį?
Vis dėlto remiantis siūlomu įstatymo pakeitimo projektu, savivaldybės turėtų galimybę (bet jau ne prievolę) perimti ir reikalavimų neatitinkančius kelius. Bendrijų pirmininkai su savivaldybėmis pasirašo ketinimo protokolus dėl savivaldybėms perduotinų kelių (gatvių) užimamiems žemės sklypams suformuoti, perduoti ir perimti reikalingų parengiamųjų darbų atlikimo sąlygų. Tai priklausytų nuo savarankiškų savivaldybės sprendimų, turimų perimtinų kelių skaičiaus ir finansinių galimybių ir, aišku, geranoriškumo. Kelias nelengvas, tačiau reikalingas. Tam būtina dalykiška, geranoriška sinergija tarp sodininkų bendrijų ir savivaldybės.
Pradėti realiai spręsti sodininkų bendrijų problemas yra puikus metas, nes išrinktos naujos savivaldybių tarybos ir merai, kuriems turi rūpėti jais pasitikėjusių žmonių gerovė. Kaip teigia Popiežius Pranciškus, „Baimė verčia kaltinti, o viltis – keltis“. Turėkime viltį. Nebepakanka, kad sodų gatvelės gavo romantiškus pavadinimus: Priemiesčio, Vaisių, Tulpių, Gėlių. Tas gatveles būtina įregistruoti, įteisinti, sutvarkyti. Juk pavasaris bunda, sodai, į kuriuos plūs miestų gyventojai, greitai sužydės. O gal žydintys sodai paslėps ilgametes problemas?