Po pasaulį – su pašto ženklais

Taip gi­mė po­mė­gis

Po­mė­gį rink­ti pa­što ženk­lus po­niai Adai įskie­pi­jo tė­tis. Ji bu­vo 14 ar 15 me­tų, kai to­kią aist­rą tu­rė­jęs tė­vas nu­spren­dė "įsi­gy­ti" bend­ra­min­tę.

1969-ie­ji. Abu su tė­tu­ku pa­klo­jo ant pu­sės sta­lo vos tel­pan­čius kar­to­no la­pus – bus al­bu­mas. Kiek­vie­ną kar­ton­la­pį už­klo­jo iš vie­tos pie­ni­nės Ados par­neš­tu svies­ti­niu po­pie­riu­mi. Dai­liai su­ly­gi­nę, šo­ne "bor­ma­ši­ne" iš­mu­šė sky­les su­riš­ti. Sut­vir­ti­nę la­pus, kaip mo­kė­da­mi iš­puo­šė pa­što ženk­lams skir­to al­bu­mo vir­še­lį. Koks gro­žis!

Kai į di­džiu­lį al­bu­mą Ada įkli­ja­vo pir­mą šim­tą pa­što ženk­lų, džiaugs­mas ir pa­si­di­džia­vi­mas, pri­si­me­na iki šiol, bu­vo be­ga­li­nis. Ženk­lus rink­ti jai ne­bu­vę di­de­lio sun­ku­mo, mat pa­šte dir­bu­si ma­my­tė vis pa­kiš­da­vo min­tį, kur ga­li­ma įsi­gy­ti ką nors nau­jo ir įdo­maus.

Paaug­lei mer­gai­tei ne ma­žes­nį nei nau­ji ženk­lai su­si­do­mė­ji­mą kė­lė iš įvai­rių ša­lių at­siųs­ti laiš­kai su be­si­pui­kuo­jan­čiais dar ne­ma­ty­tais pa­što ženk­lais, tie­sa, siun­tė­jo užants­pau­duo­tais, bet dėl to vi­sai ne­su­ma­ži­nu­siais "mar­ku­tės" ver­tės. Tai to­dėl ma­mos pa­siųs­ta nu­neš­ti to­kį laiš­ką ga­vė­jui, pa­si­ryž­da­vo nu­žings­niuo­ti ir pen­kis ki­lo­met­rus, kad tik gau­tų pro­gą iš­pra­šy­ti do­va­nos – vo­ko kam­po su už­kli­juo­tu pa­što ženk­lu. Gra­žiai pa­pra­šiu­si, žiū­rėk, do­va­nai gau­da­vo ne vien tą, bet ir dar ke­lis se­niau at­siųs­tus.

Par­si­ne­šu­si vo­kus į na­mus, pa­merk­da­vo į van­de­nį tam, kad "mar­ku­tės" kli­jai at­lip­tų. Pas­kui, iš­džio­vi­nu­si ir iš­ly­gi­nu­si, lip­nia skiau­te­le įkli­juo­da­vo į sa­vo al­bu­mą.

O nau­jų pa­što ženk­lų ko­lek­ci­ją pil­dė už gau­na­mus ki­šen­pi­ni­gius ar­ba iš už­dar­bio už "žur­na­lis­ti­nį" dar­bą tuo lai­ku leis­tuo­se vai­kų ir jau­ni­mo lei­di­niuo­se.

Paš­to ženk­lai, pri­si­me­na pa­šne­ko­vė, jai ne­bu­vo vien la­pe­liai su gra­žiais pa­veiks­liu­kais. Anot mo­ters, su­do­min­ti mo­kė­ju­sio tė­ve­lio dė­ka, jie jai su­tei­kė ne­ma­žai is­to­ri­nių ži­nių, iš­mo­kė geog­ra­fi­jos – kaip gi ran­ko­se lai­ky­da­ma pa­što ženk­lą iš ko­kios nors ne­gir­dė­tos vals­ty­bės, ne­pa­si­do­mė­si, ko­kia­me pa­sau­lio kraš­te ji yra. Bū­tent pa­što ženk­lai iš įvai­rių vals­ty­bių ta­da Adą įkvė­pė ir iki šiol ne­pa­lei­do vis­kuo do­mė­tis.

De­ja, iki šių die­nų tas is­to­ri­nis jos ir tė­ve­lio su­riš­tas al­bu­mas – po­mė­gio pra­džių pra­džios liu­dy­to­jas – neiš­li­ko, ir dėl to po­niai Adai tru­pu­tė­lį gai­la.

Man ši­ta do­va­na bu­vo kaž­kas to­kio. Pa­kė­lė iki ne­ži­no­my­bės.

Į Lie­tu­vą

A. Gra­kaus­kie­nė – trem­ti­nių vai­kas. Tė­tis, kaip po­li­ti­nis ka­li­nys, suim­tas 1944-ai­siais. Ma­mą į Si­bi­rą iš­ve­žė 1948-ųjų ge­gu­žę – už pa­gal­bą par­ti­za­na­vu­siam bro­liui Eu­ge­ni­jui.

Si­bi­re du jau­ni trem­ti­niai ir su­si­pa­ži­no, su­kū­rė šei­mą. Gi­mė Ada – vy­riau­sio­ji.

1959 me­tais šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą, mer­gai­tei bu­vo jau ket­ve­ri. Po dvie­jų mė­ne­sių gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je ru­siš­kai ir lie­tu­viš­kai kal­ban­ti ir tik ru­siš­kai dai­nuo­jan­ti Ada vie­na aki­mi pra­dė­jo be­veik ne­be­ma­ty­ti, o ne­tru­kus ėmė ir smar­kiai žvai­ruo­ti – me­di­kai ta­da pa­sa­kė, kad tai nuo pa­tir­tos ner­vi­nės įtam­pos. Pa­si­ro­do, dėl kal­bos, dėl nau­jų drau­gų, dėl pa­keis­tos ap­lin­kos ir vi­sų ki­tų da­ly­kų, ku­riuos ma­žam vai­kui te­ko pa­tir­ti per ket­ve­rius trem­ties me­tus, stre­sas pa­vei­kė re­gą. Bet ar kas tais lai­kais rim­tai žiū­rės į trem­ti­nių vai­ką!

Su­luo­šin­tą akį ope­ra­vo jau suau­gu­si. Mo­te­ris šyp­so­si: ne­bū­tų ope­ra­vu­si, jei gy­dy­to­jai ne­bū­tų ap­ga­vę – nie­ko ge­ro iš tos ope­ra­ci­jos ji ne­si­ti­kė­jo.

Ne­pai­sant vis­ko, žvai­ru­mą pa­vy­ko ištaisy­ti, su re­ga – kiek su­dė­tin­giau, juk praė­jo ši­tiek me­tų.

Sa­ko esan­ti dvi­gu­ba trem­ti­nė. Pir­mos trem­ties pa­sek­mės aiš­kios, o ant­ro­ji – mei­lės. Bū­da­ma gry­nų gry­niau­sia aukš­tai­tė nuo Mo­lė­tų kraš­to į Kur­šė­nus at­vy­ko mei­lės pa­vi­lio­ta. Tie­sa, vy­ro, su ku­riuo su­si­lau­kė duk­ters, jau ne­bė­ra – gy­vy­be jis su­mo­kė­jo už dar­bą Čer­no­byly­je.

20 vie­ne­tų vai­kui

Iš pa­što ženk­lų ko­lek­cio­na­vi­mo pro­ce­so bu­vo ke­le­rius me­tus iš­kri­tu­si au­gin­da­ma duk­rą. Tuo lai­ku jos ko­lek­ci­ja bu­vo už­ra­kin­ta spin­te­lė­je su pa­ka­bi­na­ma spy­na.

Dirb­da­ma Kur­šė­nų Pa­ven­čių mo­kyk­lo­je fi­zi­kos, ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja, A. Gra­kaus­kie­nė su­gal­vo­jo jos po­mė­giu su­si­do­mė­ju­siems moks­lei­viams do­va­no­ti pa­što ženk­lų – kiek­vie­nam po dvi de­šim­tis. Su­ta­rė, jei su­ži­nos, jog ku­ris nors vai­kas sau­go ne tik do­va­ną, bet ko­lek­ci­ją pra­dė­jo "au­gin­ti", ji do­va­nos dar 20 pa­što ženk­lų leis­da­ma pa­si­rink­ti ko­kią no­ri vals­ty­bę.

Vis dėl­to ši mo­ky­to­jos pa­skelb­ta "do­va­no­ji­mo ak­ci­ja" di­de­lio su­si­do­mė­jo ne­su­lau­kė.

Nuo 1937-ųjų ir anks­čiau

Paš­ne­ko­vė vie­ną po ki­to ant sve­tai­nės sta­lo ke­lia al­bu­mus: de­šim­tą, dvi­de­šim­tą, ke­tu­rias­de­šim­tą... Ant kiek­vie­no vir­še­lio pa­ra­šy­ta vals­ty­bė – tai jai pri­klau­san­tys pa­što ženk­lai šia­me al­bu­me su­ri­kiuo­ti. Vis­kas su­dė­ta pa­gal griež­tą sis­te­mą – pa­gal iš­lei­di­mo me­tus, pir­mos die­nos ant­spau­dą, kai­ną, nu­me­rį.

"Kiek­vie­na ša­lis tu­ri skir­tin­gus, tik jai bū­din­gus pa­što ženk­lus. Gvi­nė­jos ženk­lai, ku­rie bu­vo spaus­din­ti Eu­ro­po­je, tu­ri la­bai daug spal­vų, ki­tur – san­tū­res­ni. Ko­lum­bi­jos pa­što ženk­lai neiš­vaiz­dūs, o pa­tys lai­min­giau­si žmo­nės gy­ve­na Ne­pa­le – tai ma­ty­ti", – ko­lek­ci­nin­kė ver­čia al­bu­mų la­pus – apie kiek­vie­ną ženk­lą tu­ri ką pa­sa­ky­ti, at­si­me­na, kur jį įgi­jo. Jei at­min­tis kaž­ką ban­do nu­slėp­ti, pin­ce­tu skru­pu­lin­gai iš al­bu­mo išim­tą pa­što ženk­lą ap­žiū­ri, jei rai­dės per men­kos – gel­bė­ja lu­pa.

Vo­kie­ti­jai skir­ta­me al­bu­me – pa­što ženk­lai, me­nan­tys ir ka­ro me­tus. Po­pu­lia­rūs ta­da bu­vo su Hit­le­rio pro­fi­liu, tik už­ra­šas pa­što ženk­le liu­di­ja, ko­kiai ša­liai "vi­sa­ga­lio" pa­što ženk­las skir­tas. Štai Hit­le­ris ir už­ra­šas: "Ost­land", ži­nok, skir­tas Bal­ti­jos vals­ty­bėms.

Be­ne gau­siau­sio­je Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ko­lek­ci­jo­je – vi­si ženk­lai alei vie­no su kam­pu­ty­je įspaus­tu ka­ra­lie­nės pro­fi­lio at­spau­du. Jų nė­ra tik ant ke­lių pa­što ženk­lų – skir­tų ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos II ju­bi­lie­jams – šiuo­se ženk­luo­se mo­nar­chės nuo­trau­ka, bet be mi­nė­to at­spau­do.

Kur­šė­niš­kės ko­lek­ci­jo­se šim­tai pa­što ženk­lų ir iš įvai­rių pa­sau­lio sa­lų, ko­lo­ni­jų.

Gau­si ru­siš­kų ženk­lų ko­lek­ci­ja. Gū­daus so­viet­me­čio lai­kais, anot fi­la­te­lis­tės, pa­što ženk­lai bu­vo vos ke­lių rū­šių: spor­tas, kos­mo­nau­ti­ka, flo­ra, fau­na...

Pas­kui Ru­si­ja pa­što ženk­lų "asor­ti­men­tą" vis dėl­to iš­plė­tė. At­si­ra­do net su Zo­dia­ko ženk­lais. Kad įsi­gy­tų vi­sus dvy­li­ka Zo­dia­ko ženk­lų, A. Gra­kaus­kie­nė po Sankt Pe­ter­bur­gą nar­šė tol, kol su­ra­do pa­štą ir nu­si­pir­ko to­kį rin­ki­nį. Ar­ba ženk­lai su pa­sau­li­nio gar­so kū­rė­jų at­vaiz­dais – ru­sų kom­po­zi­to­riai, poe­tai, ra­šy­to­jai. Ne­pa­gai­lė­ta "mar­ku­čių" ir ke­liems lie­tu­vių ra­šy­to­jams.

Lie­tu­va, ko­lek­ci­nin­kės tei­gi­mu, lei­džia nuo­sta­bius pa­što ženk­lus. Jos fon­duo­se gau­sy­bė ju­bi­lie­ji­nių, skir­tų Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čiui, Šiau­lių 750-me­čiui, Po­pie­žiaus ap­si­lan­ky­mui ir t. t. Be­je, 1993 me­tų rug­sė­jo Po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II-ojo vi­zi­tas įam­žin­tas net ke­tu­riuo­se pa­što ženk­luo­se vi­so­se ke­tu­rio­se jo ap­si­lan­ky­mo vie­to­se: Vil­niu­je, Kau­ne, Ši­lu­vo­je ir Kry­žių kal­ne.

Vien Lie­tu­vos 100-me­čiui kur­šė­niš­kės ko­lek­ci­jo­je – sep­ty­ni blo­kai pa­što ženk­lų. Pa­si­di­džia­vi­mas – Bal­ti­jos ke­liui skir­tas blo­kas, iš­leis­tas kar­tu su Lat­vi­ja ir Es­ti­ja.

Ver­tin­gas Tra­kų Die­vo Mo­ti­nos, Lie­tu­vos Glo­bė­jos, pa­veiks­lo ka­rū­na­vi­mo 100-me­čiui skir­tas pa­što ženk­las su pir­mos die­nos ant­spau­du.

"Paš­to ženk­luo­se įsiam­ži­nęs daž­nas Lie­tu­vos ra­jo­nas ir mies­te­lis. Sva­jo­ju, kad sa­vo pa­što ženk­lą tu­rė­tų ir Kur­šė­nai", – sa­ko pa­šne­ko­vė. Jos vi­zi­ja, kad Kur­šė­nų pa­što ženk­le ma­ty­tų­si P. Ivins­kio pa­mink­las ir mies­to her­bas.

Ki­ta po­nios Ados lo­by­no da­lis – su­ve­ny­ri­niai vo­kai su pa­što ženk­lu ir pir­mos die­nos (tik tai die­nai skir­tu) ant­spau­du. Jų ver­tė ko­lek­ci­ne pra­sme – di­džiu­lė.

Se­nas laiš­kas su is­to­ri­ja

Dar ko­lek­ci­jo­je – iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių gau­ti laiš­kai, be abe­jo­nės, su pa­što ženk­lais ir ant­spau­dais. Mo­te­ris vie­na­me iš al­bu­mų su­ran­da skru­pu­lin­gai sau­go­mą ap­trin­tą laiš­ke­lį – ne vo­ką, o per­lenk­tą la­pe­lį su teks­tu vi­du­je, išo­rė­je – už­kli­juo­tas pa­što ženk­las.

Tą laiš­ką ko­lek­ci­nin­kei par­ve­žė iš Vo­kie­ti­jos. Is­to­ri­ja to­kia, kad Ba­va­ri­jo­je įsi­gy­tą se­ną na­mą tvar­kiu­si to šiau­lie­čio duk­ra pa­lė­pė­je ap­ti­ko krū­vą po­pie­rių – tai bu­vo pluoš­tas laiš­kų, ra­šy­tų ka­ro me­tais. Kas juos ra­šė ir ką ten vo­kiš­kai po­ri­no, ko­lek­ci­nin­kė ne­stu­di­ja­vo, ta­čiau nea­be­jo­ja, kad laiš­kas, siųs­tas iš Ry­tų Vo­kie­ti­jos (pa­što ženk­le – Bran­der­bur­go var­tai), bu­vo skir­tas to se­nu­tė­lio na­mo gy­ven­to­jams, ir jiems grei­čiau­siai bu­vęs la­bai bran­gus.

"Man ši­ta do­va­na bu­vo kaž­kas to­kio. Pa­kė­lė iki ne­ži­no­my­bės", – sa­ko fi­la­te­lis­tė.

Pa­na­šiai kaip ir ku­ni­gui J. Ar­ma­lui į Tve­rų kle­bo­ni­ją 1937 me­tais ad­re­suo­tas laiškas-sveikinimas.

Užants­pau­duo­ti laiš­kai po­niai Adai – di­de­lė ver­ty­bė. Kas­kart, kai nu­vyks­ta į ko­kią nors ša­lį pir­mą­syk, bū­ti­nai pa­ra­šo laiš­ką, už­kli­juo­da­ma "mar­ku­tę" ir pa­siųs­da­ma jį sau, į Kur­šė­nus. Grį­žu­si iš ke­lio­nės su džiaugs­mu iš pa­što dė­žu­tės iš­sii­ma vo­ką – jis tam­pa bran­giu pri­si­mi­ni­mu apie ap­lan­ky­tą ša­lį.

Do­va­na, ku­ri skrai­do

50 me­tų pa­što ženk­lus ko­lek­cio­nuo­jan­ti kur­šė­niš­kė to­li gra­žu nė ne­gal­vo­ja "rei­ka­lo" už­baig­ti.

Daž­nai su gy­ve­ni­mo drau­gu Ed­mun­du po įvai­rias ša­lis ke­liau­jan­ti mo­te­ris sa­ko, kad kur nors nu­vy­ku­si pir­miau­sia sku­ba ieš­ko­ti pa­što ar ko­kios nors par­duo­tu­vės, kad ga­lė­tų įsi­gy­ti tos ša­lies pa­što ženk­lų, o jau pa­skui, juo­kia­si, ir pi­ni­gi­nę ga­li ati­duo­ti.

Ko­lek­ci­nin­kės gy­ve­ni­me vis dėl­to pa­si­tai­kę ir įsi­min­ti­nų si­tua­ci­jų. Vie­ną Va­len­ti­no die­ną iš ei­li­nės ke­lio­nės su­grį­žu­si mo­te­ris sve­tai­nė­je ant sta­lo su­ra­do Ed­mun­do do­va­ną – krū­vą al­bu­mų su pa­što ženk­lais, ku­riuos jis nu­pir­ko iš pa­žįs­ta­mo ko­lek­ci­nin­ko.

Iš­vy­du­si to­kią do­va­ną, mo­te­ris aki­mirks­niu pa­mir­šo, ko­kia pro­ga ją ga­vo: pa­što ženk­lai be­ma­tant bu­vo pa­skleis­ti ne tik ant sve­tai­nės sta­lo, bet ir ant ka­vos sta­liu­ko – bai­siai rū­pė­jo ne­del­siant iš­rū­šiuo­ti, iš­stu­di­juo­ti, su­si­ste­min­ti.

Stu­di­ja­vo ir sis­te­mi­no ke­lias sa­vai­tes – ly­giai tiek lai­ko do­va­nos tei­kė­jui Ed­mun­dui na­muo­se te­ko vaikš­čio­ti la­bai at­sar­giai, juk vė­jo pa­gau­ti pa­što ženk­lai skrai­do! Po­nia Ada su šyp­se­na at­si­me­na drau­go pa­ža­dą nie­ka­da dau­giau ne­be­pirk­ti to­kių do­va­nų...

Praė­ju­sią sa­vai­tę iš Mol­da­vi­jos su­grį­žu­si kur­šė­niš­kė ir vėl pa­pil­dė sa­vo pa­što ženk­lų ko­lek­ci­ją – mol­da­viš­kų "mar­ku­čių" da­bar tu­rės jau 51.

O dar vie­na pa­slap­tis sau­go­ma se­na­me la­ga­mi­ne. Čia kur­šė­niš­kė lai­ko mai­nams skir­tus pa­što ženk­lus.

A. Gra­kaus­kie­nei ne­sma­gu, kad laiš­kų siun­ti­mo tra­di­ci­jos blės­ta, o po­pie­ri­nius laiš­kus su pa­što ženk­lais kei­čia elekt­ro­ni­niai. Jei tra­di­ci­jos blės­ta, va­di­na­si, blės­ta ir pa­što ženk­lų po­pu­lia­ru­mas.