Po Lygumus sklando bičiuliško miestelio idėja

Te­ko kvies­ti pro­šal ei­nan­čius

Idė­ją su­bur­ti mies­te­lio jau­ni­mą Ly­gu­mų se­niū­nai­tei A. Žu­kaus­kie­nei pa­mė­tė­jo vie­tos bend­ruo­me­nės cent­ro pir­mi­nin­kė Si­gi­ta Ča­re­pa­kie­nė, lyg tarp kit­ko pa­sa­kiu­si "rei­kė­tų...".

Rei­kia tai rei­kia. A. Žu­kaus­kie­nė pri­si­me­na už­si­de­gu­si: dieną–naktį kū­rė pla­nus, kaip ga­lė­tų su­bur­ti jau­nus žmo­nes, ką nau­din­go, o kar­tu ir links­mo nu­veik­ti ne tik sau, bet vi­so mies­te­lio gy­ven­to­jų la­bui.

Pas­kui pra­si­dė­jo pel­no ne­sie­kian­čios or­ga­ni­za­ci­jos Ly­gu­mų jau­ni­mo cent­ro kū­ri­ma­sis. Nariais–centro bran­duo­liu tap­ti pri­kal­bin­ta pen­kio­li­ka 18 –30 me­tų ly­gu­mie­čių. Pas­kui prie to bran­duo­lio pri­si­dė­jo ir ke­li ak­ty­vūs ne­pil­na­me­čiai.

Pir­mas ren­gi­nys, ku­rį vy­ku­siai suor­ga­ni­za­vo – Šei­mų spor­to šven­tė. Pas­kui pa­kvies­ti į Jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų są­skry­dį Šu­kio­niuo­se (Pak­ruo­jo ra­jo­nas). Dar vė­liau – klu­bas – Ly­gu­mų mies­te­lio šven­tės spor­ti­nių rung­čių su­ma­ny­to­jas ir or­ga­ni­za­to­rius.

Ma­žes­nių ren­gi­nių ir už­siė­mi­mų bū­ta ne vie­nas.

Šių­me­tis Jau­ni­mo klu­bo spor­ta­die­nis, anot A. Žu­kaus­kie­nės, taip pat bu­vo la­bai vy­kęs. Ap­mau­du tik tai, kad, pa­sak jos, be pa­čių klu­bo na­rių dau­giau no­rin­čių­jų spor­tuo­ti taip ir neat­si­ra­do.

Tas pa­ts ir su prieš ke­lias sa­vai­tes su­reng­ta Eb­ru (pie­ši­mo ant van­dens) edu­ka­ci­ja: iš­sky­rus na­rius, į ren­gi­nį nu­ro­dy­tą va­lan­dą nea­tė­jo nė vie­nas Ly­gu­mų gy­ven­to­jas.

Nie­kam nea­tė­jus A. Žu­kaus­kie­nė ry­žo­si iš­šū­kiui. Išė­jo į mies­te­lio cent­rą ir ėmė kvies­ti žmo­nes pa­mė­gin­ti pieš­ti ant van­dens. Per pus­va­lan­dį jai pa­vy­ko įkal­bė­ti net 16 at­si­tik­ti­nai pro Jau­ni­mo klu­bą ėju­sių­jų. Po ren­gi­nio pa­sie­kė ge­ri at­si­lie­pi­mai.

Sup­ran­ta­ma, tei­gia­mi at­si­lie­pi­mai įkve­pia. Tai to­dėl ar­ti­miau­siu me­tu vėl nu­ma­ty­tas ne vie­nas Ly­gu­mų jau­ni­mo klu­bo ren­gi­nys: nuo pre­ven­ci­nio – apie ža­lin­gus įpro­čius – iki su­si­ti­ki­mų su iš Ly­gu­mų ki­lu­siais ži­no­mais žmo­nė­mis.

Iš 600 gy­ven­to­jų atei­na tik ke­li

Min­tis Ly­gu­mus pa­vers­ti it kumš­tis drau­giš­ku ir net bi­čiu­liš­ku mies­te­liu po­niai Auš­rai, pa­čia­me mies­te­lio cent­re tu­rin­čiai ne­di­de­lę ūki­nių daik­čiu­kų krau­tu­vė­lę, kir­bė­jo ke­le­rius ke­le­rius me­tus. Kai jo­sios krau­tu­vė­lė mi­nė­jo penk­tą­jį sa­vo gim­ta­die­nį, užei­ti vi­dun ji pa­kvie­tė kiek­vie­ną pro ša­lį ėju­sį ly­gu­mie­tį, net vai­šių sta­lą pa­den­gė.

Sve­čių, juo­kia­si, pri­gu­žė­jo pil­na krau­tu­vė­lė – kiek bu­vo juo­kų, kiek kal­bų! Tai­gi min­tis bend­riems tiks­lams bur­ti žmo­nes A. Žu­kaus­kie­nei tik su­stip­rė­jo. Ji pri­si­me­na tuo­met pa­gal­vo­ju­si, kad kai­my­nas su kai­my­nu, ly­gu­mie­tis su ly­gu­mie­čiu no­ri bend­rau­ti, tik ne­tu­ri tam są­ly­gų.

Ta­da vis­ką ir už­su­ko. Tie­sa, da­bar, praė­jus ke­le­riems me­tams, Auš­ros ener­gi­ja kiek iš­blė­su­si: iš­ju­din­ti gy­ven­to­jus, įsi­ti­ki­no, ne taip jau ir pa­pras­ta. An­tai su­ren­gė mies­te­lio cent­re Ka­ziu­ko mu­gę – pa­smal­sau­ti atė­jo tik vie­nas ki­tas, o no­rin­čių­jų pre­kiau­ti iš­vis neat­si­ra­do.

Kiek no­riau pa­vie­niai gy­ven­to­jai per­nai su­sto­jo A. Žu­kaus­kie­nės pa­kvies­ti vai­šin­tis čia pat ke­pa­mais Už­ga­vė­nių bly­nais.

Šie­me­tės Už­ga­vė­nės Ly­gu­muo­se bu­vo gy­ves­nės, nes su Jau­ni­mo klu­bu pa­jė­gas su­vie­ni­jo Ly­gu­mų pa­grin­di­nė mo­kyk­la: klu­bas ke­pė bly­nus, o mo­ki­niai vi­siems ly­gu­mie­čiams pa­ro­dė links­mų šios pa­va­sa­rio šven­tės at­rak­ci­jų. Į šven­tę atė­jo gal iki 20-ies žmo­nių...

"La­biau­siai pa­si­gen­du žmo­nių no­ro ką nors veik­ti iš­vien: links­min­tis kar­tu, kar­tu kur­ti, bend­rau­ti", – sa­ko ak­ty­vi ir idė­jo­mis trykš­tan­ti mo­te­ris, vis ban­dan­ti iš­ju­din­ti, jos žo­džiais, apie 600 gy­ven­to­jų tu­rin­čio mies­te­lio są­stin­gį.

Nes­le­pia, ne kar­tą te­ko nu­si­vil­ti – re­tas pa­ro­do ini­cia­ty­vą ar at­ne­ša idė­jų, ką ga­li­ma bū­tų nu­veik­ti, kad Ly­gu­muo­se gy­ven­ti tap­tų jau­ku ne tik jau­nam, spar­nus iš­skris­ti ke­lian­čiam žmo­gui, bet ir vy­res­niam.

Tai to­dėl Auš­ra su­gal­vo­jo įkur­ti ir vy­res­nių mo­te­rų klu­bą: kad suei­tų, kad bend­rau­tų, kad vi­sos kar­tų po Lie­tu­vą pa­ke­liau­tų. Kiek­vie­no sek­ma­die­nio po­pie­tę Ly­gu­mų mo­te­rys yra lau­kia­mos A. Žu­kaus­kie­nės krau­tu­vė­lės pa­sta­te esan­čio­je pa­tal­po­je. O lie­pos mė­ne­sį klu­bo na­rių lau­kia ke­lio­nė į le­van­dų ūkį Bir­žų ra­jo­ne.

Pa­si­duo­ti ne­ža­da

"Ma­nęs kar­tais klau­sia, kam man to rei­kia, dėl ko tai da­rau? Aš ir pa­ti sa­vęs to kar­tais klau­siu. Jei da­rau, ma­tyt, rei­kia to. Tik no­rė­tų­si, kad to tru­pu­čiu­ką la­biau rei­kė­tų ir ap­lin­ki­niams, bend­ruo­me­niš­ku­mo no­rė­tų­si", – sa­ko 40-me­tė dvie­jų sū­nų ma­ma.

Pra­si­ta­ria, jog pa­si­tai­ko die­nų, kai no­ri­si vis­ką mes­ti: ne­rei­kia žmo­nėms, tai ne­rei­kia... Bet pail­si, ko­kį op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sį žmo­gų su­tin­ka, iš jo iš­girs­ta ge­rą žo­dį, ir min­tis at­si­sa­ky­ti sa­vo idė­jų tar­si iš­ga­ruo­ja.

O idė­jų mies­te­lio se­niū­nai­tė tu­ri nors ve­ži­mu vežk. Ar­gi ne ni­ša, pa­sak jos, bū­tų Ly­gu­mus gar­sin­ti tu­ris­tams? Juk mies­te­lis tu­ri gi­lią, net XV am­žių me­nan­čią is­to­ri­ją, čia dau­gy­bė iš­li­ku­sių ka­dai­se žy­dams pri­klau­siu­sių rau­do­nų ply­tų pa­sta­tų, ku­rie nuo lai­ko ir ne­prie­žiū­ros pra­dė­ję ir­ti.

Dar ly­gu­mie­tė tu­ri tiks­lą Jau­ni­mo cent­re su­bur­ti kuo dau­giau jau­ni­mo – gal­vo­ja, jei pa­vyk­tų jau­nus žmo­nes už­deg­ti, gal­būt jie ap­si­spręs­tų čia pa­si­lik­ti gy­ven­ti. Juo­lab kad jau­nų žmo­nių Ly­gu­muo­se ne­trūks­ta.

Tie­sa, pa­sta­rai­siais me­tais si­tua­ci­ja šiek tiek kei­čia­si. Ga­li­my­bė jau­nuo­liams lik­ti mies­te­ly­je, anot pa­šne­ko­vės, komp­li­ka­vo­si, kai prieš ke­le­tą me­tų Ly­gu­mų vi­du­ri­nė mo­kyk­la vir­to pa­grin­di­ne. Nuo ta­da jau­nuo­liai, no­rin­tys įgy­ti vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, po de­šim­tos kla­sės pa­lie­ka mies­te­lį ir tę­sia moks­lus Pak­ruo­jy­je ar­ba Šiau­liuo­se. Pa­si­mo­kę ten, žiū­rėk, ir pa­si­lie­ka.