Pirtis ir šaltinio vanduo gerina nuotaiką ir sveikatą

Su ra­men­tais į trak­to­rių ar­ti lau­kų

Ele­na Ei­tu­tie­nė – iš pro­fe­si­jos par­da­vė­ja. Il­gą lai­ką dir­bo Pa­du­by­sio par­duo­tu­vė­je. Par­duo­tu­vės pa­sta­to ant­ra­ja­me aukš­te šei­ma gy­ve­no. Vė­liau per­si­kė­lė į Ku­ke­čius. Sta­sys dir­bo ko­lū­ky­je. Vis­ką, ką rei­kė­jo. Bu­vo ir san­tech­ni­kas, ir su­vi­rin­to­jas, ir elekt­ro­me­cha­ni­kas, ir vai­ruo­to­jas, ir trak­to­ri­nin­kas.

Kai iš­siar­dė ko­lū­kis, te­ko su­kti gal­vą, kaip pa­čiam pel­ny­tis duo­ną. Per­si­kė­lė į Ged­vai­nių kai­mą. Nu­si­pir­ko že­mės. Pri­dė­jo tris iš vals­ty­bės gau­tus hek­ta­rus ir pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. "Ne kar­tą te­ko lįs­ti į ban­ką. Im­ti pa­sko­lą. Kaip dirb­si že­mę be tech­ni­kos? Rei­kė­jo ir trak­to­riaus, ir kom­bai­no, ir pa­dar­gų", – pir­muo­sius ūki­nin­ka­vi­mo me­tus me­na po­nas Sta­sys.

Ūki­nin­ka­vo 25 me­tus. Ne­leng­va bu­vo. Už­siė­mė au­ga­li­nin­kys­te. Ko­kių tik kul­tū­rų neau­gi­no: ir cuk­ri­nių run­ke­lių, ir li­nų. Pa­me­na su­si­ža­lo­jo ko­ją. O lai­kas sė­ti li­nus. Pa­si­rem­da­mas dviem ra­men­tais įsi­ropš­tė į trak­to­rių ir iš­va­žia­vo į lau­kus.

Lai­kė ir gy­vu­lių. O gy­vu­liai pri­ri­ša.

Ei­tu­čiai įkū­rė eko­lo­gi­nį ūkį. Tad bu­vo ne­ma­žai do­ku­men­ta­ci­jos. Jau bū­da­mas gar­baus am­žiaus Sta­sys iš­mo­ko dirb­ti kom­piu­te­riu. Iš­mo­kė ir žmo­ną Ele­ną.

Kai vie­ną die­ną pa­jau­tė, kad ne­ga­lės il­gai ūki­nin­kau­ti, in­ter­ne­te pra­dė­jo dai­ry­tis pir­kė­jo. Tin­ka­mą žmo­gų ne­leng­va bu­vo ras­ti. Dau­ge­lį do­mi­no tik že­mė. So­dy­ba nie­kam ne­rei­ka­lin­ga. Bet par­da­vus vien že­mę, kas be­nu­pirks pli­ką so­dy­bą?

"Jei vals­ty­bė mo­ka pen­si­ją, ga­li­me pa­gy­ven­ti ir dėl sa­vęs, – svars­to po­nas Sta­sys. – Kiek ga­li­me sa­ve kan­kin­ti ir ža­lo­ti? Juk li­gų dak­ta­rai jau bu­vo diag­no­za­vę tiek, kiek tik yra ant svie­to."

Pa­ga­liau at­si­ra­do pir­kė­jas, ku­riam ti­ko ir že­mė, ir so­dy­ba.

Svir­nas ant nu­ga­ros, gy­vu­liai už an­čio

"Da­bar esu lais­vas: svir­nas – ant nu­ga­ros, gy­vu­liai – už an­čio", – hu­mo­ro ne­sto­ko­ja S. Ei­tu­tis.

Ar pel­nin­gai par­da­vė ūkį? Po­nas Sta­sys vėl at­sa­ko fi­lo­so­fiš­kai: "Kaip pa­žiū­rė­si? Jei trys plau­kai ant gal­vos – tai ma­žai. Bet jei ce­pe­li­nuo­se – jau la­bai daug."

Bu­vę ūki­nin­kai nu­si­pir­ko bu­tą Kel­mės mies­te ir so­dą ko­lek­ty­vi­nių so­dų bend­ri­jo­je. Gy­ve­ni­mas pa­leng­vė­jo. Džiau­gia­si, jog tu­ri tą pa­tį – ką ir kai­me, tik ma­žiau. Že­mės lo­pi­nė­lis. Būs­tas su pa­to­gu­mais.

To že­mės lo­pi­nė­lio ypač rei­kė­jo po­niai Ele­nai. "Ne­pa­tin­ka mies­tas, – at­vi­rai kal­ba mo­te­ris. – Nuė­jai į par­duo­tu­vę, grį­žai ir sė­dėk tarp ke­tu­rių sie­nų. At­si­da­rai lan­gą – ku­kuok, kad no­ri. Iš­gir­si tik var­nų kark­sė­ji­mą ir ve­džio­ja­mų šu­nų lo­ji­mą. Nu­va­žia­vu­si į so­dą at­si­gau­nu. Ten bent paukš­čiu­ką čiul­bant iš­girs­ti. Nors ne­leng­va ra­vė­ti šilt­na­mį, pri­žiū­rė­ti dar­žus, bet ge­rai pa­ju­dė­ti. Sė­dint vien bu­te rau­me­nys at­ro­fuo­tų­si."

Ke­lio­nės prie šal­ti­nių

Ne tik plu­šė­da­mi so­de Ei­tu­čiai se­mia­si svei­ka­tos. Prieš po­rą me­tų Sta­siui išo­pe­ra­vo tul­žies pūs­lę. Me­di­kai tvir­ti­no, jog ak­me­nys su­si­da­ro nuo kal­kė­to van­dens. Tuo­met nu­spren­dė ne­ger­ti van­dens iš čiau­po, nors ir kaip jį be­gir­tų tie­kė­jai.

Ei­tu­čiai at­ra­do Svi­lės ir Lo­pai­čių šal­ti­nius, ku­riuo­se van­duo ne tik la­bai ty­ras, bet ir tu­ri gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Prie šal­ti­nių par­si­vež­ti van­dens va­žiuo­ja bent kar­tą per sa­vai­tę. Par­si­ve­ža po 50 lit­rų. Ne tik ge­ria, bet ver­da ar­ba­tą, ka­vą, sriu­bas.

Pra­dė­jus var­to­ti šal­ti­nių van­de­nį, pa­ge­rė­jo Sta­sio svei­ka­ta. Ban­dė grįž­ti prie se­no tau­to­dai­li­nin­ko ama­to. Kol bu­vo jau­nes­nis, jis iš me­džio da­ry­da­vo ir pui­kiais ažū­ri­niais raš­tais pa­puoš­da­vo dė­žu­tes pa­puo­ša­lams, vais­ti­nė­les vai­ruo­to­jams. Ta­čiau pirš­tai vis tiek jau ne­bu­vo to­kie pa­klus­nūs kaip anks­čiau. Po­mė­gio te­ko at­si­sa­ky­ti.

Kol gy­ve­no Ged­vai­nių kai­me, Ei­tu­čiai tu­rė­jo pir­tį. Dau­gia­bu­ty­je pir­ties nė­ra. Bet Sta­sys kiek­vie­ną sa­vai­tę ei­na į mies­to pir­tį. "Ne­ži­nau, kaip gy­ven­čiau be pir­ties. Jau nuo vai­ko įpra­tęs per­tis. Ma­no se­ne­lis tu­rė­jo dū­mi­nę į že­mę įkas­tą pir­tį. Prie pir­ties įpra­ti­no ir tė­vai. Ir pa­ts, su­kū­ręs sa­vo gy­ve­ni­mą, pa­si­sta­čiau pir­te­lę."

Ei­tu­čiai va­žiuo­ja ne tik prie šal­ti­nių. Šią va­sa­rą ap­su­ko Pa­ne­mu­nės pi­lis, Rum­šiš­kes, nu­va­žia­vo į Len­ki­ją, ne­tru­kus pla­nuo­ja ke­lio­nę į Lat­vi­ją. S. Ei­tu­tis – pro­fe­sio­na­lus vai­ruo­to­jas. Nors jau ne­be­jau­nas, bet akys – pui­kios ir orien­ta­ci­ja – ge­ra. "Kol dar pa­ts pa­va­žiuo­ju, ge­riau ne­reik", – įsi­ti­ki­nęs vy­ras.

Pak­rau­na bioe­ner­ge­ti­kas

Po­rą kar­tų per mė­ne­sį Ei­tu­čiai va­žiuo­ja į Var­nius. Ten lan­ko bioe­ner­ge­ti­ko Ro­ber­to Sa­ra­pi­no sean­sus. Bioe­ner­ge­ti­ką at­ra­do pusb­ro­lis, ku­riam la­bai skau­dė­da­vo nu­ga­rą.

"Kai pir­mą kar­tą nu­va­žia­vo­me, jis tik pa­žiū­rė­jęs į vei­dą, iš­var­di­jo vi­sas li­gas, ku­rio­mis ser­gu, – pa­sa­ko­ja Sta­sys. – Po ke­lių sean­sų ir žmo­nai, ir man pa­leng­vė­jo ju­de­siai, ma­žiau skau­da ko­jas ir nu­ga­ras. Ma­tyt, pa­de­da ir ki­tiems, kad į kiek­vie­ną sean­są su­si­ren­ka po tris­de­šimt žmo­nių. Man pa­tin­ka jo po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą. Ne­ver­čia bū­ti ko­kiais ža­lia­val­giais ar ve­ge­ta­rais. Sa­ko: "Val­gy­ki­te vis­ką, kas ska­nu ir pa­tin­ka, tik neės­ki­te."

S. Ei­tu­tis įsi­ti­ki­nęs, jog dar­na šei­mo­je taip pat pri­si­de­da prie ge­res­nės svei­ka­tos. Su žmo­na Ele­na jie­du gy­ve­na jau 49 me­tai. Vie­nas ki­tą su­pran­ta iš pu­sės žo­džio. "Aš se­nų pa­žiū­rų. Ne­sup­ran­tu šiuo­lai­ki­nių po­rų, ku­rios po me­daus mė­ne­sio jau ski­ria­si. Kai su ta pa­čia pa­čia iš­gy­ven­siu 50 me­tų, Die­vas į dan­gų be ei­lės priims", – kaip vi­suo­met są­mo­jin­gas po­nas Sta­sys.