Gyvenimas yra nuostabus…

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
„Saulėtekio“ gimnazijos mokytoja metodininkė, biomedicinos mokslų daktarė Agnė Rocienė biologijos kabinete – tarsi mokslinėje laboratorijoje.
Kasmet Tarptautinę mokytojų dieną 10 miesto pedagogų gauna garbingą Metų mokytojo nominaciją. Šįmet šių pedagogų būryje – Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė, biomedicinos mokslų daktarė Agnė Rocienė. Derinant interviu teko taikytis prie itin didelio mokytojos užimtumo. Nežiūrint to, ji sako esanti laiminga, nes dirba darbą, apie kurį svajojo nuo vaikystės ir šis darbas teikia jai pilnatvę. Kiekviena mokytojos pamoka gimnazistams baigiasi pozityvo doze: „Ir nepamirškit – gyvenimas yra nuostabus.“

Po 15 metų Vilniuje – į Kuršėnus

Mokytoja Agnė Rocienė mus pakvietė į biologijos kabinetą, kuris panašėja į tyrimų laboratoriją. Penktus metus ji čia skleidžia žinias gimnazistams. Pedagogė sako esanti laiminga – dirba mylimą darbą, turi gerą santykį su mokiniais ir savirealizacijos galimybes.

Mokytoja Agnė gimė Radviliškyje, tačiau užaugo Kuršėnuose ir laiko save kuršėniete. Nuo pat vaikystės norėjo būti mokytoja. Šeimoje, kurioje užaugo Agnė, tiek seneliams, tiek tėvams mokytojas buvo ypatingas asmuo. Jai namuose niekuomet neteko girdėti nė vieno blogo žodžio apie jokį mokytoją.

„Prisiminus mano močiutes, senelius, gal pokario laikotarpiu tas mokytojas tikrai buvo kažkoks šviesulys. Man norėjosi dirbti tą ypatingą darbą. Užaugau laimingoje šeimoje, turėdama visišką laisvę ir teisę rinktis ir būti tuo, kuo noriu būti,“, – pasakojo Agnė.

Baigusi mokyklą įstojo į Vilniaus pedagoginį unversitetą. Mergina rinkosi tiksliuosius mokslus, mokėsi realinėje klasėje, ypač traukė gamtos mokslai. Universitete tuo metu buvo studijų programa „Ekologija ir aplinkotyra“, pagal kurią buvo rengiami gamtos mokslų mokytojai. Šie specialistai buvo ruošiami kaip integruotų gamtos mokslų mokytojai – biologijos, chemijos, fizikos ir geografijos.

Iš Kuršėnų išvykusi studijuoti į Vilnių, kuršėnietė ten liko 15 metų. Po studijų dirbo institute, apsigynė daktaro disertaciją, vienu metu dirbo studijų prodekane Gamtos, matematikos ir technologijų fakultete.

Biomedicinos mokslų daktarę į Kuršėnus sugrąžino bendras su vyru Donatu, taip pat kilusiu iš šio miesto, sprendimas čia įsikurti. Tai buvo daug metų puoselėjamas planas, o Vilnius vadintas tik tarpine stotele.

Prieš 8-erius metus Agnė grįžo į savo miestą kartu su vyru ir dviem vaikais. Dabar šeima augina 8 metų sūnų Rimtautą ir 6 metų dukrą Rimgailę.

Vaikų moksliniai tyrimai ir konferencijos

Kaip atsidūrė „Saulėtekio“ gimnazijoje? Mokytoja Agnė pasakojo, kad motinystės atostogos ėjo į pabaigą, todėl ėmė dairytis darbo.

„Šiauliai nebuvo mano gimtasis miestas, nelabai ką čia pažinojau. Penkiolika metų Vilniuje atitraukė mane ir nuo Kuršėnų. „Saulėtekio“ gimnazija Šiauliuose tuo metu ieškojo biologijos mokytojo, o man reikėjo darbo, taip atsiradau šioje gimnazijoje. Atadau čia save ir neketinu nieko keisti“, – kalbėjo pedagogė.

Taip kasdien į Šiaulius važinėja iš Kuršėnų ir penktus metus moko biologijos vaikus nuo 9 iki 12 klasės.

Mokytoja pasakojo, kad jos pedagoginės karjeros pradžioje mokyklose tokių gamtos mokslų laboratorijų nebuvo. Kai apsilankydavo mokyklose, matydavo tradicines klases, todėl kai atėjo į darbo pokalbį „Saulėtekio“ gimnazijoje, maloniai nustebino klasės aplinka. Čia buvo visos galimybės atlikti pirmuosius tyrimus, brandos darbus, projektus.

Kartu su mokiniais mokytoja atliko dirvožemio mikrobiotos tyrimą Rėkyvos aukštapelkėse. Išskyrė bakterijas ir jų DNR, tai darė Vytauto Didžiojo universitete.

„Tie metodai reikalauja sudėtingesnės įrangos. Vaikams ir pats tyrimų paėmimas ir jų apdorojimas su mokslininkais davė daug. Akys buvo pilnos baimės, jaudulio, bet puikiai pavyko. Rezultatus pristatėme konferencijoje Klaipėdos Vyrauto Didžiojo gimnazijoje“, – didžiavosi mokinių pasiekimais pedagogė.

Klasės laboratorijoje mokiniai daro ir biologijos brandos darbus. Taip pat turi sukūrę Biotechnologijų modulį – tai yra papildoma pamoka, skirta pagilinti žinias per praktinius tyrimus. Čia teorija pritaikoma praktiškai, o gauti rezultatai pristatomi konferencijose.

Penktus darbo metus gimnazijoje Agnė Rocienė vadina atgimimo metais, nes atsiranda vis daugiau mokinių, kurie noriai dalyvauja veiklose. Kasmet vaikų, įsitraukiančių į veiklas, važiuojančių į konferencijas, skaičius didėja.

Santykiai su mokiniais artimi, tačiau yra aiški riba

Mokytoja Agnė pasakoja apie užmegztą gerą ryšį su mokiniais. Sako tik per televiziją girdinti apie tai, kad mokytojai klasėse jaučiasi nesaugūs, kad sunkiai sekasi tvarkytis su vaikų agresija. Pati su tuo nesusidūrė, viliasi, kad ir nesusidurs.

„Atstumas tarp manęs ir mokinių yra nedidelis, tačiau riba yra: aš mokytoja, jie – mokiniai. Bet mūsų santykiai yra geri, šilti. Kai baigia mokyklą, užeina pas mane pabendrauti, pasisveikinti, tiesiog pasikalbėti. Aš nuoširdžiai manau, kad jų amžiaus tarpsnyje švelniai padykusiems būti yra sveika, nes jie yra vaikai. Bet yra tam tikra riba, kurią mes esame nusibrėžę, jie ją žino ir su nepagarbos demonstravimu nesu susidūrusi“, – tikina mokytoja.

Pedagogė kartu su mokiniais ir kolegomis vyksta į gyvūnų prieglaudą, organizuoja savanorystės ir paramos akcijas.

Tiesiog gyvena gyvenimą...

Mokytoja ne tik moko vaikus, tačiau savo patirtimi, žiniomis noriai dalijasi su kitais pedagogais tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose, organizuoja mokymus biologijos ir gamtos mokslų mokytojams.

„Dalintis savo žiniomis su kitais mokytojais – yra savirealizacijos dalis. Labai mėgstu mokytis. Aš labai tikiu, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kai gyvenime užsiimi prasmingais dalykais, kurie turi didesnę ar mažesnę išliekamąją vertę, nebelieka laiko neprasmingiems dalykams. Mokytis, dalyvauti, kartu mokyti kitus, išmokti iš kitų žmonių – man tai įdomu. Man tai yra prasmė“, – teigė A. Rocienė.

Jai buvo labai malonu, kai gavo Metų mokytojo apdovanojimą. Bet koks įvertinimas, kad ir geras žodis, yra malonus. Bet kol ateini iki to, ne viskas vyksta lyg rožėmis klota. Būna ir sunkesnių dienų. Kartais imi galvoti, kad kažką ne taip darai.

Tokie įvertinimai tai yra tam tikri rodikliai, kuriuos turi atitikti. Bet mokytoja tikina, kad ne čia yra laimė.

„Laimė yra tai, kad esi savo rogėse – didžiausias laimėjimas. Aš tiesiog gyvenu gyvenimą. Aš negalvojau apie tai, kad kažkur kažkada dalyvausiu ir man ateityje reikės to rodiklio. Ne, aš tiesiog jaučiu malonumą kurdama, galvodama, prasmingai leisdama laiką“, – apibendrina mokytoja Agnė.

Profesijos prestižas prasideda kiekvieno širdyje

Kalbame su mokytoja ir apie pedagogų skundus dėl mažų atlyginimų, reikalavimus, streikus. Ar mokytojo profesija šalyje yra prestižinė?

„Prestižas prasideda kiekvieno mūsų širdyse ir mintyse. Man yra įskiepyta, kad mokytojo profesija yra labai prestižinė. Man įskiepyta, kad mokytojas yra ypatingas žmogus ir išmušti tai iš manęs neįmanoma. Aš nesijaučiu neįvertinta. Žinoma, pinigų niekada nebus per daug. Krūvio man užtenka, pamokų turiu pakankamai. Save realizuoju, vesdama įvairius mokymus, rašydama metodinius darbus. Neturiu daug laiko apie tai net galvoti“, – tikina biologė, pridurdama, kad nesiima vertinti visos šalies situacijos, gal nedideliuose miesteliuose krūvio mokytojams trūksta ir jie uždirba nedaug.

Mokytoja sako, kad jos krūvis ir užimtumas jai patinka, ji turi galimybę stabtelėti, kai jaučiasi labai pavargusi. Kadangi jaučiasi savo rogėse, jai nekyla egzistencinių problemų – visada norėjo būti mokytoja ir džiaugiasi ja būdama.

Anot mokytojos, biologijoje yra irgi daug temų, kurios yra sunkios ir ne visada pavyksta pamoką vesti taip, kaip norėtųsi. Pamokos sėkmė priklauso nuo daug sudedamųjų ir kad ji pavyktų puikiai, lemia ne vien mokytojas. Bet jei kalbi iš širdies, tai ir sudėtingas dalykas gali tapti paprastas ir įdomus.

Mokytoja sako, kad kiekvienas vaikas turi savo elgesį. Jei su juo kalbi patariant, paprašant, o ne žeminant, tas santykis ir atsiranda. Nėra gero santykio – nėra gero mokymosi.

Mokytojai tenka dirbti su gimnazistais – tai ne šiaip vaikai, tai jau beveik susiformavusios asmenybės.

„Puikiai suprantu, kad tam tikrame tarpsnyje yra tam tikri elgesio motyvai ir vaidmenys. Per pokalbį, per patarimą sieki grąžinti tą vaiką į pamoką. Ar tai lengva? Ne, nelengva. Būna sudėtingų dienų, kaip ir visur. Aš laiminga ir kiekvieną pamoką baigiu fraze: „Gyvenimas yra nuostabus...“

Darbe reikia daug kantrybės

Mokytoja Agnė neneigia, kad darbas palieka savo antspaudą ir už mokyklos durų. Ji juokiasi, kad vyras jau pasidavė ir prisipažino, kad jį apima jausmas, jog ir jis dirba mokykloje. Vyras visada pasveikina su rugsėjo 1-ąją, suprasdamas, kokia tai mokytojui svarbi diena.

Agnė sako, kad jų dukra galėtų būti mokytoja, nes tam turi visas savybes – mėgsta pamokyti ir susiranda, ką pamokyti.

Tvyro nuomonė, kad mokytojų vaikams nėra paprasta.

„Taip ir yra. Sėdime prie bendro stalo, dukra atsineša pratybas, sprendžia užduotėles, bet mano dėmesys nukreiptas pamokoms, kurios manęs laukia rytoj. Kad ir kaip suprastum, kad tas dėmesys pirmiausia turėtų būti savo vaikams, pagaunu save, kad ne visada yra taip“, – atvirauja pedagogė.

Sako, iš vyro sulaukianti pastebėjimo, kad neturi kantrybės, nes viską mėgsta daryti čia ir dabar, nelinkusi atidėlioti. Mokiniai stebisi, kad su jais mokytoja turi daug kantrybės. Iš tiesų, kantrybės šitame darbe reikia daug.

„Kartais pasižiūri į tą jauną žmogų ir matai, kad jam jo problemos yra pačios svarbiausios, nes svarbesnių neturi. Kai pragyveni tam tikrą gyvenimo tarpą, supranti: Dievuliau, kiek nuostabių dalykų dar laukia. Kartais mes taip jaudinamės dėl paprastų, kasdieniškų reikalų, kad pamirštame pakalbėti, pasidžiaugti, pabendrauti“, – pažymi mokytoja.

Pasakoja, kad visuomet stengiasi, jog pamoka nebūtų kupina streso, kad būtų jauku, kad vaikai nebijotų paklausti, atsakyti, suklysti. Yra pastebėjusi, kad tie vaikai, kurie nelaiko biologijos brandos egzamino, atsakinėja dažniau ir teisingiau, todėl, kad jie atsipalaiduoja – nėra streso, nėra lūkesčių. Ruošiantis egzaminui kartais koją pakiša būtent jaudulys. Labai geri mokiniai, pasiekę aukštų rezultatų, kartais suklysta atsakydami į labai paprastą klausimą.

Suaugusiems mokiniams vien žinias perteikti nepakanka

Kadangi „Saulėtekio“ gimnazijoje yra Suaugusiųjų mokymo skyrius, mokytojai Agnei tenka vesti biologijos pamokas ir suaugusiems žmonėms. Ji kalba atvirai, kad su suaugusiais darbas yra kitoks, nors ugdymo programa – ta pati, pasiruošimas egzaminui yra toks pat. Tačiau mokiniai yra vyresnio amžiaus, mokyklos nebaigę dėl įvairių priežasčių ir gyvenimo situacijų.

„Žinias perteikti yra viena, bet kad jie patikėtų, kad gali mokytis, yra sudėtinga. Tenka pasitelkti visas galias, kokias mokytojas gali turėti. Čia sudėtingiausia pusė. Galvoju, kad vaikams lengviau išmokti, nes tai jų vienintelis rūpestis. Suaugusieji ateina po darbų, turi šeimas, mažų vaikų, įvairių rūpesčių. Pamokos kartais trunka iki 22 valandos. Ypač, kai ateina mokytis pirmus metus, persijungti nėra lengva“, – pasakoja mokytoja.

Suaugusiam žmogui ateiti mokytis reikia labai daug drąsos ir motyvacijos.