Naujausios
Bilietas į svajonę
Garsiojo trenerio profesinis kelias prasidėjo nuo lemtingo atsitiktinumo, kuris pasuko jo gyvenimą pačia geriausia kryptimi. 2002 metais dalyvavo LNK televizijos intelektiniame žaidime „Šeši nuliai – milijonas“ ir laimėjo 4000 litų.
Šiandien ši suma atrodo gana kukli, tačiau tuomet aistringam futbolo mėgėjui, dvidešimt penkerių metų pakruojiečiui V. Dambrauskui ji tapo startiniu kapitalu didžiajai gyvenimo svajonei įgyvendinti. Siekti savosios svajonės nutarė Anglijoje.
Nelengvi pirmieji žingsniai Anglijoje
Į Londoną kartu su savo Ingrida atvyko 2002-ųjų rugpjūtį. Du jaunus pakruojiečius čia atvedė ne noras įleisti šaknis svetur, o susikurti finsansinį pagrindą. Valdo planuose išskirtinė vieta buvo skirta futbolui. Jau anksčiau buvo priėmęs sprendimą, kad profesionalaus žaidėjo karjera – ne jo kelias, todėl brandino mintį tapti treneriu.
Nemažai pastangų prireikė ir išmokti anglų kalbą. Užsispyrusiam, darbščiam vyrui nebuvo neįveikiamų kliūčių. Vienu metu dirbo po du, tris, o kartais net keturis skirtingus darbus. Iš pradžių jam teko išnešioti rytinę spaudą, vėliau darbuotis sodininku bei meistru, o galiausiai – išmokti ir grindis poliruoti.
Tvirčiau atsistojęs ant kojų 2004-aisiais pradėjo sporto mokslo bei futbolo treniravimo studijas Londono Metropoliteno universitete. Tuo pat metu aktyviai savanoriavo su vaikais dirbusiame „Access to Sports“ projekte, o vėliau prisijungė prie „London Tigers“ organizacijos.
Lemtingas „Manchester United“ šansas
Didysis lūžis pakruojiečio karjeroje įvyko tais pačiais 2004 metais. Vyro gebėjimai neliko nepastebėti – jį įvertino „Manchester United“ futbolo mokyklų vadovas Johnas Shielsas. Prieš pasirašant sutartį su šiuo elitiniu klubu, patirties beveik neturėjusiam lietuviui teko įveikti kelis itin griežtus atrankos etapus.
Valdui buvo suteikta neįkainojama galimybė darbuotis garsiosios akademijos sistemoje. „Tai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime“, – ne kartą yra minėjęs V. Dambrauskas.
Vėliau pakruojiečio karjeros stotelėmis tapo ir kiti žinomi Anglijos klubai – „Fulham“ bei „Brentford“. Būsimasis futbolo strategas žinių sėmėsi ne tik aikštėje. Daugybė įvairių kursų bei nuolatinis bendravimas su kolegomis ir žaidėjais padėjo sukaupti neįkainojamos patirties.
Puikiai išmokta anglų kalba atvėrė duris į tiesioginį bendravimą ir profesinę literatūrą – būtent visa tai ir tapo tvirtu pamatu jo tolesniam šuoliui.
Šalį, kuri jam suteikė nuostabų laiką gyventi, dirbti, siekti svajonių ir tobulėti, labai šiltai prisimena ir pats Valdas: „Kai išgirstu žodį „Anglija“, man jis reiškia galimybes. Tai buvo išties nuostabu. Anglija man visa tai suteikė ir už tai būsiu amžinai dėkingas“. Būtent šioje šalyje jis sėkmingai įgijo ir aukščiausiai vertinamą UEFA trenerio licenciją.
Auksiniai metai Lietuvoje
Grįžęs į Lietuvą, V. Dambrauskas treniravo jaunių rinktines ir Panevėžio „Ekraną“. Greitai įrodė esąs išskirtinio talento strategas. 2014-aisiais perėmęs Vilniaus „Žalgirio“ komandos vairą, per trejus metus sukūrė tikrą futbolo stebuklą Lietuvoje. Du kartus iškovotas „A lygos“ čempionų titulas, trys LFF taurės bei dvi supertaurės tvirtai įrašė jo pavardę tarp sėkmingiausių klubo trenerių.
Kelionė per Europos klubus
Lietuvio talentą pastebėjo ir užsienio futbolo rinkos. Jo darbo geografija Europoje – išties įspūdinga: nuo Latvijos RFS klubo, kuriame iškovojo šalies taurę, iki karštų Pietų ir Vidurio Europos stadionų.
V. Dambrauskas sėkmingai vadovavo Kroatijos „Gorica“ ir legendinei Splito „Hajduk“ ekipai, su kuria laimėjo Kroatijos taurę, o su Razgrado „Ludogorec“ tapo Bulgarijos čempionu.
Vėliau jo žinių ir taktinio lankstumo prireikė Graikijos Kretos OFI, Kipro Nikosijos „Omonia“ bei Vengrijos „Diósgyőri VTK“ klubams.
Istorinis triumfas su Baku „Sabah“
Visgi ryškiausią karjeros puslapį lietuvis treneris atvertė 2025-aisiais, perimdamas Azerbaidžano Baku „Sabah“ vairą. Vadovaudamas šiai komandai, taiko modernų modelį – siekia būti kuo arčiau savo žaidėjų ir atsisako senajai mokyklai būdingo šalto atstumo. V. Dambrausko įsitikinimu, neįmanoma sėkmingai paruošti sportininko, prieš tai nepažinus jo kaip asmenybės.
Tikėtina, kad būtent toks ryšys su komanda prisidėjo prie laimėjimo, pranokusio net drąsiausias prognozes. 2017 metais įkurtas ir anksčiau net pagrindiniame Konferencijų ar Europos lygos etape nežaidęs klubas prasibrovė į pagrindinį UEFA Čempionų lygos turnyrą.
Taip 49-erių V. Dambrauskas tapo pirmuoju Lietuvos treneriu, pasiekusiu elitinį Europos futbolo lygį ir jame iškovojusiu istorinę pergalę. Šis skambus triumfas akimirksniu atsidūrė didžiausių sporto leidinių antraštėse, o tarptautinė futbolo bendruomenė su nuostaba bei susižavėjimu prabilo apie lyderį iš Lietuvos.
Šiandien Valdas – neabejotinas šalies futbolo ambasadorius, kurio vardas su pagarba tariamas visame žemyne.
Autorės žodis
V. Dambrausko pasiekimais bei pergalėmis didžiuojasi ir jo gimtojo Pakruojo žmonės. Tik, ar gali būti kitaip? Garsųjį futbolo strategą, čia gimusį, augusį, žaidusį futbolą, pažįsta didžioji dalis pakruojiečių, kuriems jis – tiesiog Valdas. Neatsiejamas ir paties trenerio ryšys su gimtine: Pakruojyje gyvena jo mama, broliai, draugai bei daugybė atsiminimų.
Pakruojyje Valdas susidomėjo ne tik futbolu. Kitas jo pomėgis – knygų skaitymas. Žinant įtemptą trenerio dienotvarkę, sunku įsivaizduoti, kaip jam pavyksta rasti tam laiko. Per metus perskaito kelias dešimtis įvairiausių knygų. Ir ne tik skaito, bet ir kruopščiai sudarinėja perskaitytų knygų sąrašą.
Neabejoju, kad sena ir gili draugystė su literatūra išmokė kraštietį sklandžiai dėstyti mintis bei padėjo įvaldyti žodį. Kažkada jis yra prasitaręs: „Jei likimas nebūtų lėmęs trenerio kelio, tikriausiai būčiau pasirinkęs sporto žurnalistiką.“
Prieš keletą metų paprašytas užrašyti savo atsiminimus iš Pakruojo laikų, Valdas mielai sutiko. Atsiuntė nuoširdų, meile gimtajam miestui ir čia atrastam futbolui alsuojantį bei šviesios nostalgijos kupiną pasakojimą. Juo ir noriu pasidalinti su „Šiaulių krašto“ skaitytojais.
Vieta, kuri užprogramavo gyvenimui
Pakruojis... Vieta, kuri tarsi antspaudas, tarsi tatuiruotė įsispaudė į širdį ir kurios jau nenuplausi, neištrinsi... Vieta, kuri užprogramavo tave gyvenimui. Dažnai, palikę gimtąsias vietas, bandome pakeisti programą, perprogramuoti, bet dalį gimtinės visada nešiojamės su savimi... Aš gimiau ir užaugau Pakruojyje. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tai nebuvo palanki vieta augti kaip futbolininkui ir futbolo treneriui. Mano gimtajame mieste nebuvo futbolo klubo, kuriame galėtų lavintis ta sporto šaka susidomėję vaikai.
Nepaisant to, ryškiausi vaikystės atsiminimai susiję ne su kuo nors kitu, o su futbolu. Jis mane, to gal ir pačiam nesuvokiant, traukė lyg magnetas. Esu įsitikinęs, kad prisimenu ir savo pirmąjį futbolo paspardymą. Augau Mindaugo gatvės 6-ajame name, kurio kiemas ribojasi su „Vyturėlio“ vaikų lopšeliu-darželiu. Mums, vaikams, darželio teritorija buvo tarsi kiemo tęsinys, o kai ši įstaiga nedirbdavo – ir įprasta žaidimų vieta. Žinoma, tik iki to momento, kol nepasirodydavo čia dirbantis sargas.
Būtent darželio valdose ir įvyko mano pirmosios gyvenime futbolo rungtynės. Tuo metu buvau kokių penkerių. Menu, kaip darželio tvorą įveikti padeda vyresnis kaimynų berniukas. Prasidėjus mūsų žaidimui ir prie manęs besiartinant kamuoliui, ragina spirti į jį. Aš – pakylėtas, nes esu dėmesio centre. Ko gero, dėmesys man ir dėl to, kad esu pats mažiausias. Galų gale netgi gaunu mušti baudinį. Sunku suvaldyti emocijas, jos liejasi per kraštus. Kokia laimė žaisti su vyresniais už save... ir dar sugebėti kažką su kamuoliu nuveikti.
Stebuklas su tikrais vartų tinklais
Pirmasis apsilankymas pagrindiniame Pakruojo miesto stadione... Vasara, karšta... Dviese su draugu pereiname lieptu per Kruojos upę. Dviese pasiekiame stadioną. O čia – stebuklas... Ant vartų užkabinti tikri tinklai. Tikrų tikriausi. Mums, mušant kamuolį į vartus, jis neskrieja kiaurai, bet, atsimušęs į tinklą, sustoja. Ir dar tas garsas, kai kamuolys įskrieja į tinklą... Iki dabar jis man – pats gražiausias garsas pasaulyje... Žaidžiame dviese, vienu metu net vienas prieš vieną per visą aikštę, kaip tikri žaidėjai, kad išgirstume į vartus įskriejantį kamuolį...
Tikroji meilė futbolui, ko gero, prasidėjo nuo rungtynių žiūrėjimo per televizorių. Kokios sporto šakos jos bebūtų, jei tik būdavo galimybė, stebėdavau, o Vilniaus „Žalgirio“ nepraleisdavau niekada. Dar ir dabar prisimenu vos ne kiekvienas matytas rungtynes, galiu įvardyti net minutes ar žaidėjus, kai buvo mušami „Žalgirio“ įvarčiai.
Kiemo futbolas
Po rungtynių beveik visada sekdavo jų atkartojimas kieme. Kiemo žalioji zona, skirta skalbiniams džiauti, man buvo didžiausias ir geriausias pasaulio stadionas. Tik vėl bėda – tas mūsų vaikų „įsirengtas“ ir taip pamėgtas stadionas nepatikdavo kaimynams. Todėl sulaukdavome jų priekaištų, o kai kurie stengdavosi mus iš ten išvaryti, neva niokojame žaliąją veją. Būdavo ir tokių, kurie atimdavo kamuolį...
Tada futbolo batalijos persikeldavo į „Vyturėlio“ darželio teritoriją, bet ir bei čia nebuvome laukiami... Ištrypdavome veją, o kartą dužo ir lango stiklas. Galbūt dabartiniam jaunimui keistokai atrodo ta mūsų situacija, bet tuo metu buvo būtent taip. Reikėjo būti išradingiems, kūrybingiems, reikėjo mokėti net ir mažiausią žolės lopinėlį paversti žaidimų aikštele, mini stadionu. Mūsų žaidžiamas futbolas buvo neorganizuotas, be ribų aikštėje, be teisėjų, bet tai mokė mus sutarti, ieškoti kompromisų, būti organizuotiems.
Kas daryta dėl futbolo – iš idėjos
Baigus mokyklą, organizuoto futbolo atsirado daugiau. Pamažu pradėjau įsijungti į Pakruojo „Kruojos“ futbolo komandą. Pradžioje tik dalyvauti treniruočių žaidimuose, vėliau kartu vykti į rungtynes. Žaisti iš karto neleisdavo, bet tai „nenumušė“ noro būti su komanda. Keliaudavau kartu su ja, dalyvaudavau jos šventėse, išvykose. Klausydavau žaidėjų kalbų, į galvą „dėjausi“ jų nuotaikingus pasakojimus. Buvau laimingas, stebėdamas tikras futbolo rungtynes, išgyvendavau pačius šviesiausius jausmus. Ir laukiau to momento, kai ir pats tapsiu tikru žaidėju. Ir tas momentas atėjo. Džiaugsmui apsakyti žodžių neužtektų.
Viskas, ką darėme dėl futbolo, buvo iš idėjos. O kaip laukdavome sezono pradžios! Buvo įprasta, kad, kviesdamas į varžybas, komandos vadovas perspėdavo, kad situacija sudėtinga: pinigų nėra, nebus net maistpinigių, o Sporto centras geriausiu atveju skirs tik autobusą. Nedrąsiai nužvelgęs visus, paklausdavo:
– Vyrai, ką darom, ar dalyvaujame?
Nė vienam iš komandos žaidėjų nekildavo nė mažiausios abejonės nedalyvauti. Entuziazmas buvo beribis, ir jo nepajėgė sužlugdyti jokie materialūs dalykai. Svarbiausia buvo žaisti, varžytis, kovoti...
O kur dar organizuoti Pakruojo rajono futbolo čempionatai vasarą. Ko gero, jie buvo labiau laukiamas įvykis nei Olimpinės žaidynės... Dažniausiai juose dalyvaudavo šešios ar septynios komandos. Mes, Pakruojo jaunimas, turėjome savo komandą. „Siena“ ją pavadinome. Kiekvienos rungtynės mums buvo tarsi svarbiausias gyvenimo įvykis. Aptarimai prieš jas ir po jų, laukimas, ėjimas į stadioną tapdavo ritualu. Rungtynės vykdavo pagrindiniame miesto stadione, o kol jame suželdavo naujai pasėta žolė – „Atžalyno“ gimnazijos stadione.
Kasdienis ritualas ir skrydis į svajonę
Ir dar negaliu nepaminėti, kad be futbolo nuo vaikystės turėjau ir kitą pomėgį – skaitymą. Jei giliai tikinčio žmogaus gyvenimas neįsivaizduojamas be kiekvienos dienos ritualo – lankymosi maldos namuose, taip mano – be apsilankymo bibliotekoje. Gyvendamas Pakruojyje, kasdien, nuo pirmadienio iki penktadienio, eidavau į viešąją biblioteką skaityti spaudos.
Pakruojį palikau, galima sakyti, iš stadiono. Vakare dar žaidžiau futbolą, o kitą dieną jau sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Londoną... Išvykau, bet dalelė Pakruojo visada su manimi. Mano išgyvenimuose ir atsiminimuose. Visada laukiu kelionės čia. Atvažiavęs mėgstu rytais vaikščioti ar bėgioti. Pasivaikščiojimai ar pasibėgiojimai virsta kelione į praeitį ir prisiminimus.
Čia, Pakruojyje, gimė pirmosios svajonės ir pirmieji dideli planai. Mažas miestas niekaip jų neribojo, priešingai – augino man sparnus. Dėkingas jam už tai.