Naujausios
Putino uogų padažas
Kazimieras Kukanauskas neįgaliųjų klubo „Vyšnelė“ rudeninėje šventėje Žagarėje atnešė net keletą paties gamintų patiekalų. Ant stalo lėkštėje dailiai išrikiavo orkaitėje keptus, taigi be riebalų, blynus, kuriuos siūlė ragauti su taip pat savo gamintu putinų uogų padažu, šiuo padažu paskanino ir džiovintų obuolių skilteles. Greta kitame inde jis išdėliojo riekelėmis pjaustytą šviežią obuolių sūrį, kurį taip pat pagamino vos prieš keletą dienų ir spėjo padžiovinti.
K. Kukanauskas mielai pasidalino savo receptais ir patarimais, kaip geriau, greičiau ir skaniau pagaminti obuolių sūrį, paruošti įvairių rudeninių uogų padažų.
„Vaišinkitės blynais su putinų uogų padažu, – siūlė Kazimieras. – Putinas auga mano sode. Priskini jo uogų, dedi spanguolių, imbiero ir medaus, viską sutrini ir valgai. Gali su sūriu, su blynais, batonu, gali dėti į arbatą, labai sveika profilaktiškai saugantis nuo gripo, peršalimo ligų. Mes vaikystėje kai augome, susirgdavome, mama tėvo prašydavo parnešti putinų ir laukinių aviečių. Būdavo, išgeri arbatos, išprakaituoji ir jau sveikas. Dar prisirenku rudenį šaltalankio uogų, iš kurių gaminu aliejų.“
Šaltalankių aliejumi ir pats žaizdas gydė
Žagarietis pasakoja, kad yra labai paprastas būdas surinkti natūraliai ant sulčių paviršiaus išsiskiriantį aliejų. Iš suskintas prinokusių šaltalankių uogų išspaudžiame sultis. Supilame jas į stiklainį ir laikome šaldytuve kelias dienas. Per tą laiką grynas oranžinis šaltalankių aliejus išplaukia į viršų ir jį galime atsargiai nugiebti šaukštu. Supilame gautą aliejų į tamsaus stiklo indą ir laikome šaldytuve.
Tinka pagardinti salotas, košes, o taip pat jis turi gydomųjų savybių: populiariojoje litaratūroje rašoma, kad mažina sudriginimą ir uždegiminius procesus virškinamajame trakte, juo tepamos burnos opos, uždegimo kamuojamos dantenosi, aliejus naudojamas esant gerklės sudirgimui, saugo kraujagysles nuo kalkėjimo (aterosklerozės profilaktika). Šaltalankių aliejus puikiai tinka ir maistui, tačiau dėl savo intensyvaus, specifinio skonio ir didelės maistinių medžiagų koncentracijos naudojamas ne kaip įprastas kepimo aliejus, o kaip maisto papildas.
„Šaltalankių aliejus gydo žaizdas. Patepus greičiau užsitraukia“, – savo patirtimi dalinasi Kazimieras.
Obuolių sūriui išvirti užtenka 1,5 valandos
Jis taip pat papasakojo, kaip gamina obuolių sūrį, į kurį deda įvairių priedų, kokių tuo metu turi ar nori. Gamina su saulėgrąžomis, su moliūgų sėklomis, su imbiero gabaliukais, su razinomis, su svarainiais ir t.t. O verda obuolių sūrį jis gana trumpai, tik pusantros valandos, nors ne viena šeimininkė vargsta prie puodų po 2-3 valandas.
„Jei labai ilgai verdi, tai sūris būna tamsus kaip nuodėgulis. Užtenka pusantros valandos. Obuolius supjaustau, užpilu cukrumi ir palaiaku dvi paras, kas sirupas nusistovėtų. Tada tą sirupą nupilu, verdu tol, kol jo lieka koks trečdalis ir tada suberiu obuolius. Jei verdu su moliūgų sėklomis, jas irgi kartu suberiu, nes reikia ilgiau virti, jog suminkštėtų. Jei verdu su imbiero gabaliukais, juos suberiu likus 15 minučių iki virimo pabaigos. Jei norisi rūgštesnio sūrio, įberiu spanguolių. Kartais rudeninių aviečių pridedu. Dar labai tinka svarainiai. Kai juos supjaustau, užpilu cukrumi, palaikau, kol sirupas nusistovė, tą sirupą pilu į stiklainius, o pačius imbierus – į verdamą sūrį. Labai tinka, suteikia gerą skonį, – paaiškina žagarietis. – Į sūrmaišius obuolių sūrio nededu, paskui daug darbo skalbiant. Tiesiog įkloju skardoje kepimo popierių, kurį pašlakstau vandeniu ir supilu. O tada laikau ant krosnies, kad išdžiūtų ir vis pavartau. Kiti džiovina ant radiatorių.“
„Obuolių dešra“
O dar jis kartais kepa „obuolių dešrą“, visai negirdėtą produktą.
„Obuolius žaus nulupi, sumali, sumaišai su vaniliniu cukrumi, cinamonu ir kitais prieskoniais, kurie tinka, kurių norisi, prikemši tos masės plastikinę žarnelę, dedi į skardą ir kepi orkaitėje kokias 15 minučių, paskui tą žarną subadai, užspaudi lentą ant viršaus, kad taptų paplokščia ta žarna ir toliau vėl kepi apie 15 minučių. Temperatūros aukštos nereikia, 150-170 laipsnių, jei bus aukštesnė, labai išbėga sultys“, – pasakoja pašnekovas.
„Naginėlės“ ir senos vištos
Iš kur Kazimieras taip gaminti išmoko? Ogi jis daug metų dirbo virtuvės šefu, anuomet jie vadinti virėjais. Buvo baigės maistro pramonės techniko-technologo specialybę.
Žagarėje „Žvelgaičio“ restorane apie 12 metų įvairius patiekalus gamindavo ir į Nidą kelias vasaras buvo išvykęs poilsiautojų maitinti.
„Nidoje labai daug žmonių tekdavo pamaitinti. Blynų kibirais kepdavome, eilės prie kepsnių stodvėdavo. Žagarėje, pamenu, geriausiai eidavo mėsa ir dar buvo tokios firminės keptos „Naginėlės“, kurias iš bulvių tarkių ir virtų bulvių gamindavome ir pateikdavomes su spirgų, grietinės padažu, į kurį pridėdavome krapų, petražolių. Kai atveždavo vištų, jos kartais būdavo senos 2-3 metų, mėsa kieta, šykšti. Tai sukdavomės iš padėties: virdavome ilgai, tada pjaustydavome į šaltieną, pridėdavome morkų. Tą šaltieną greitai išpirkdavo. O žuvies žmonės nemėgo. Kai žinojo, kad tą dieną pietums žuvis, žymiai mažiau valgydavo, nors mes ten visaip bandydavome privilioti, vieną sykį „Dubysa“, kitą sykį kitokį pavadinimą uždėdavome patiekalui. Bet kadangi vis tiek tie pavadinimai buvo susiję su vandens telkiniais, visi suprasdavo“, – prisimena K. Kukanauskas.
