Naujausios
Kilnus artimųjų „taip“
Pirmosiomis rugsėjo dienomis netoli Respublikinės Šiaulių ligoninės vėl nusileido ypatingą misiją vykdantis pasieniečių sraigtasparnis, kuris į Vilnių išskraidino medikus ir persodinti skirtus donoro organus.
Orlaivis nusileido Santaros ligoninės sraigtasparnių aikštelėje. Skrydis – svarbi donorystės kelionės dalis, kurioje kiekviena minutė, kiekvienas sprendimas ir sklandus daugybės specialistų darbas gali nulemti kito žmogaus galimybę gyventi.
Šios kelionės pradžioje – reanimacijos ir intensyviosios terapijos specialistai, donorystės koordinatoriai, transplantacijos centrų komandos, laboratorijų darbuotojai, policijos pareigūnai, pilotai, greitosios medicinos pagalbos vairuotojai ir daugybė kitų specialistų. O kitoje šios kelionės pusėje – žmogus, laukiantis žinios, galinčios pakeisti jo gyvenimą.
Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ vadovė O. Privalenkova sako jaučianti begalinį dėkingumą artimiesiems, kurie didžiuliame skausme vis tiek randa stiprybės galvoti apie kitus žmones ir ištaria medikams lemtingąjį žodį „taip“.
Keturi kartai
26-erius metus su donorų inkstais gyvenanti O. Privalenkova žino – jeigu ne kilnus svetimų žmonių apsisprendimas, jos greičiausiai jau nebebūtų. Šiaulietei 2022 metais atlikta jau ketvirta inksto persodinimo operacija.
Liga, pasakoja ji, per 2000-ųjų Velykas šovė lyg iš giedro dangaus. Ji buvo 27-erių, laukėsi. Staiga stipriai sutino kojos, baisiai pykino – negalavimus bandė nurašyti septynių mėnesių nėštumui.
Po ilgojo savaitgalio savijauta negerėjo. Nuvykusi pas savo ginekologę sužinojo – inkstų veikla silpsta akyse.
Kaip operatyviai atsidūrė Kauno klinikų medikų rankose, O. Privalenkova nebeprisimena – geso sąmonė, ji tik jautė, kad yra kažkur vežama. Kilo grėsmė kūdikiui – medikai apsisprendė nerizikuoti, atliko cezario pjūvio operaciją.
Olgos organizmo būklė buvo kritinė: nekalbėjo, nevaikščiojo. Atmintyje išlikęs vos ištveriamas skausmas, paaiškėjo, kad dėl aukšto spaudimo trūko kepenys, ištiko insultas. Medikų žinia artimiesiems – gyvybės liko vos 1 procentas.
Išgelbėjo dializės. Į namus iš ligoninės, kurioje gydėsi nuo balandžio mėnesio, šiaulietė sugrįžo rugsėjo pradžioje.
Tris kartus per savaitę atliekamos kraujo valymo operacijos – dializės – rinko sveikatos trupinius, o savijauta po jų, sako pašnekovė, buvo tragiška. Be to, privalėjo griežtai vadovautis medikų nurodymais – riboti skysčių kiekį, tai yra gerti minimaliai, toli gražu ne tiek, kiek prašo organizmas.
2001-aisiais savo inkstą Olgai padovanojo mama. Vis dėlto praėjus trims mėnesiams po operacijos artimiausio žmogaus inkstas tarnauti atsisakė. Teko grįžti prie dializių.
Donoro dar kartą sulaukė 2005 metais. Nušvitusi viltis užgeso po mėnesio – organas nebefunkcionavo. Vėl dializuojama.
2010 metais atlikta dar viena inksto persodinimo operacija buvo sėkmingesnė – donoro organas sėkmingai tarnavo 8 metus, tačiau neatlaikė A tipo gripo.
Prieš ketverius metus, 2022-aisiais, O. Privalenkova gavo ketvirtą šansą gyventi be varginančių dializių ir, moters žodžiais, tragiškos savijautos. Nuo pirmos dienos sėkmingai „užsivedęs“ donoro inkstas šiandien sėkmingai tarnauja, o kas tris mėnesius atliekami tyrimai yra idealūs.
„Nemoku paaiškinti to jausmo, kai įsodina inkstą, bet lyg prašvinta, kitaip matai pasaulį. Dializės į gyvenimą atneša piktumo, irzlumo. O po transplantacijos, atrodo, miškas žalesnis“, – džiaugiasi moteris.
Atsirado gyvenimo skonis
63 metų šiaulietė Alma Antanaitienė stipresnius organizmo negalavimus pajuto tuojau po kovido – genetine liga serganti moteris prisimena pajutusi viso kūno silpnumą ir nieko gero nežadantį silpnumą. Be to, sparčiai pradėjo blogėti kraujo rodikliai, rodantys prastėjančią inkstų veiklą. Gydytojui nefrologui rekomendavus, 2023 metų rugpjūčio pabaigoje pradėjo dializes.
„Tada prasidėjo kelias link apsisprendimo – arba lieku su dializėm, kurios atlieka silpnai veikiančių inkstų funkciją, arba einu link transplantacijos“, – sako ponia Alma.
Valant kraują tris kartus per savaitę po keturias valandas, rodikliai sunormalėjo, bet, Almos žodžiais, grįžusi po procedūros būtinai turėdavo pamiegoti, o atsibudusi jausdavosi lyg išlipusi iš duobės.
„Tą dieną nedarbinga, kitą dieną – puse kojos, o trečiądien – vėl dializės. Apie gyvenimo kokybę čia nekalbu, kalbu apie tai, kad gyvenau. Supratau, kad kitaip nebus: dializė po dializės, tyrimai, konsultacijos, išsekimas – mano kasdiena.“
Tokiu ritmu Alma gyveno dvejus metus ir aštuonis mėnesius. Ryžtis transplantacijai nebuvo lengva dėl žmonių skirtingų nuomonių. Tačiau po ilgų svarstymų apsisprendė – reikia.
Pernai spalio pabaigoje visi reikalingi dokumentai buvo paruošti, šiaulietė stojo į donorinio organo laukiančiųjų eilę. Lapkričio 22-ąją sulaukė skambučio iš Kauno klinikų – turim.
Po atliktų išsamių kraujo tyrimų paaiškėjo – operacija negalima, nes organizme per daug antikūnų.
Grįžusi į Šiaulius, tos pačios dienos vakarą sulaukė dar vieno skambučio, dabar iš Vilniaus Santaros klinikų. Vėl nuosprendis – persodinimo operacijai trukdo antikūnai.
Šių metų balandžio 1-osios vakarą vėl žinia iš Vilniaus. Po gausybės tyrimų gydytojų konsiliumo verdiktas: operuojam!
Atsibudusi reanimacijoje sužinojo, kad „viskas pavyko gerai“, kad operacija truko keturias valandas.
Vėliau informuota, kad „nuosavi“ inkstai liko organizme, o trečiąjį, donoro, transplantologai „padėjo“ prie klubo. Namo sugrįžo po pustrečios savaitės.
Lygiai prieš savaitę suėjo lygiai pusmetis, kai A. Antanaitienė gyvena su donoro dovanotu organu – jis sėkmingai darbuojasi.
Transplantacija kasdien besidžiaugianti šiaulietė šiokia tokia bėda vadina didelį kiekį vaistų, tarp kurių – ir organizmo imuninės sistemos slopintojai, antibiotikai, anticholesteroliniai, kt. – iš viso net 22 tabletės per dieną, kurias privalo išgerti kasdien tuo pačiu laiku. Vaistai, žinoma, turi šalutinį poveikį.
Kartą per mėnesį pacientė vyksta į Santaros klinikas sveikatos „revizijai“ – svarbu stebėti, kad organizmo imuninė sistema nesugalvotų „naujoko“ užpulti.
„Kol kas psichologinė būsena nėra pati geriausia, bet gyvenimo kokybė radikaliai pasikeitė. Atsirado gyvenimo skonis. Žinoma, kad pavargstu, bet praėjo dar tik pusė metų“, – šypsosi moteris.
Dieną, kuomet pradėjo gyventi iš naujo, ji prisimins visados.
„Aš tęsiu kažkokio žmogaus gyvenimą. Jis išėjo, bet ne visai išėjo... Jis toliau gyvena“, – sako A. Antanaitienė, o balsas staiga sutrūkčioja.
Anksčiau jautusi baisų silpnumą, dabar jau gali keliauti ar suktis nuosavo namo sklype – ruduo Almai labai patinka.
Viltis gyva
58 metų šiaulietė Zinaida Presnekovaitė yra organo laukiančiųjų eilėje. Šiuo metu laukimas šiek tiek pristabdytas dėl pašalinių organizmo negalavimų.
Poniai Zinaidai inkstų liga – policistozė – diagnozuota atliekant echoskopiją. Šiaulietei tada buvo 25-eri. Inkstų funkcija tada dar buvo gera, tačiau juos alino uždegimai, akmenligė.
Prieš trejus metus inkstams ir kartu bendrai organizmo savijautai silpstant, moteriai rekomenduota dializuotis. Sako, kad pirmos procedūros buvo pagrįstos baime ir nerimu, tačiau dabar jau spėjo su jomis „susidraugauti“.
Eilėje organo transplancijai lygiai vienus metus stovinti Z. Presnekovaitė nekantriai jos laukia. Ir nors viltingų skambučių jau buvo, operacijas kol kas tenka atidėti dėl organizmo būklės.
„Aš žinau ir visiems sakau: tikrai gausiu inkstą“, – recipientės akyse sublizga ašaros.
Dializės – tik stotelė
Jūratės Krištopaitienės, „B. Braun“ Šiaulių dializių klinikos vyr. slaugytojos, teigimu, šiuo metu klinikoje dializuojami 59 žmonės.
„Kai žmonės ateina dializei pirmą kartą, būna išsigandę. Ir dažnai savijautai stabilizuoti prireikia ne vienos procedūros – atsižvelgiant į tai, ar liga „pagauta“ laiku. Kartais ateina, kai progresavimas būna kritinis, o būna, kad pabuvę ir reanimacijoje.“
Iki šios klinikos nemažai metų Šiaulių ligoninės Nefrologijos skyriuje dirbusi medikė sako mačiusi ir labai sunkių atvejų.
„Dializės yra tarpinė stotelė. Turim kelis pacientus, kurie kategoriškai nusiteikę prieš transplantacijas, vienas net pliusus ir minusus susidėliojęs – įsitikinęs, kad jam geriau dializuotis. O mūsų tikslas ne toks, kad pacientas liktų pas mus – jis turi rinktis komfortabilesnį gyvenimą.“
Medikė skatina kalbėtis
Gabrielė Slunksnienė, gydytoja anesteziologė-reanimatologė, donorystės koordinatorė Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, sako, jog inkstai yra dažniausiai transplantuojamas organas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Šie organai gali būti transplantuojami tiek iš mirusio donoro, tiek ir iš gyvo – artimam šeimos nariui. Iki šių metų rugsėjo šalyje buvo atliktos 73 mirusio donoro inkstų transplantacijos ir 4 gyvo donoro.
Kokius organus rugsėjo pradžioje į Santaros klinikas išskraidino iš Šiaulių pakilęs pasieniečių sraigtasparnis, G. Slunksnienė neatskleidžia – tokia informacija yra nedetalizuojama dėl pacientų apsaugos.
Donorų organai, sakė gydytoja, gali būti transportuojami įvairiais būdais, koks bus naudojamas transportas priklauso nuo atstumo tarp donorinės ligoninės ir transplantacijos centro bei nuo to, per kiek laiko turi būti persodintas donorinis organas. Pavyzdžiui, trumpiausias laikas – iki keturių valandų – yra širdies persodinimo.
2025 metais Respublikinėje Šiaulių ligoninėje buvo identifikuoti šeši efektyvūs donorai. Iki šių metų rugsėjo – keturi.
„Donorystė gali būti iš gyvo donoro ir mirusio. Mirusio žmogaus donorystė galima tada, kai konstatuojama galvos smegenų mirtis ar neplakančios širdies mirtis ir, kai asmuo gyvenime nėra išreiškęs prieštaravimo bei jo artimieji pritaria. Po mirties galutinį sprendimą dėl donorystės priima artimieji. Niekas nežinome, kada gali įvykti nelaimė, todėl skatiname kalbėtis su artimaisiais ir šia tema, išsakant savo apsisprendimą.“
Laukiančiųjų transplantacijos Lietuvoje skaičius šių metų rugpjūčio 31 dieną: inksto laukė 117, kasos ir inksto komplekso – 5, širdies – 70, plaučių – 3, širdies ir plaučių komplekso – 4, kepenų – 102, ragenos – 177.
Pasirašyta donoro kortelių – per 52 100.
