Naujausios
1963 metų liepos mėnesio „Tarybinės moters“ numeryje spausdinamos iš Vaizgučių kaimo (Joniškio rajonas) kilusios dailininkės grafikės Marcės Katiliūtės žrašų ir dienorašių ištraukos ir nuotrupos. Gal juos paskaityti bus įdomu rajono gyventojams, ypač besidomintiems krašto asmenybėmis. Juk M. Katiliūtės kūrybiniame palikime – apie 500 darbų: lino raižinių, eskizų, piešinių, paveikslų. Ji sukūrė iliustracijų knygoms: V. Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, Petro Cvirkos „Napalys bailys“ (1936 m.), Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ (1936 m.) ir kt. Vertingiausi kūriniai: lino raižiniai „Motina“ (1935 m.), „Ties medžiu“, „Urtė“ (1936 m.), „Bulves skuta“, „Autoportretas“ ir kt.
1937 metais pasaulinėje parodoje Paryžiuje geriausi jos grafikos darbai apdovanoti aukso medaliu. Deja, bet po mirties. Talentinga menininkė, nesulaukusi nė 25-erių, pasitraukė iš gyvenimo. 1940 metais Kaune buvo surengta personalinė Marcės Katiliūtės darbų paroda.
Užrašuose atsiskleidžia menininkės tvirtas charakteris, pasiryžimas siekti tikslo ir skurdi buitis.
Iš dailininkės užrašų: „1929 m. KETVIRTADIENIS, I. 24. Prasidedant Naujiems metams, prasideda ir mano naujas gyvenimas. Šiandien įvyksta kvotimai Meno mokykloj, ir aš jau bandysiu trečią kartą savo laimę. Aš tiek esu pasiryžusi, kad jokia žemės galybė negalėtų atstumti nuo užbrėžto tikslo. Mano krūtinėj vien viltis liepsnoja ir savim pasitikėjimas, todėl kad ir nepavyktų šį kartą išlaikyti kvotimus, bet vilties nenustočiau niekados.
...Rytą atsikėlusios, nešukuotais plaukais, kaip kalakutės pasipūtusios bėgam pažiūrėti, ar išlaikėm. Štai ant juodos toblyčios parašyta „Katiliūtė Marcė išlaikiusi į rengiamąjį semestrą“. Tai nepaprasta, šviesi kibirkštėlė sužibo mano tamsiame gyvenime...Pasiektos mano svajonės...Prasideda naujas pasaulis ir naujas gyvenimas.
***
(Iš laiško Laurai)
...Gyvenu Kaune. Baigiau meno mokyklą ir ką gi veikti? Paskubėjau išvažiuoti ir nebepasivijau tave. Manęs nebeleido išvažiuoti iš Lietuvos, pritaikė sankcijas rekomendacinio pobūdžio. Pasirodo, nesvarbu mokslo kiekybė, bet svarbu žmogaus kokybė. Pakol įgysiu gerą kokybę, reikia dar palaukti, gal kas nors gero išsivystys. Prasidėjo darbas. Vos tik iškeptas blynas buvau pakviesta dalyvauti apžvalginėj parodoj, tuo padrąsinta, dabar dalyvauju I Rudens parodoj.
***
Sykį ir aš pasidariau egoistė. Pradedu rūpintis savimi. Truputį jaučiuosi silpna. Vieną kartą labai bėgo kraujas iš nosies, tiesiog nesustabdomai. Gulu, keliuosi, ir vis bėga. Be to, sykį eidama Laisvės alėja, pajutau, kad galva sukasi. Jaučiau, kad svyruoju į šonus. Buvau nustebinta. Pirmą sykį teko pergyventi tokį jausmą, ir vis dėlto turėjau sustoti ir atsiremti į sieną, nes maniau, kad neteksiu sąmonės.
***
Pasižiūriu į savo kolegas: dirba iš darbininkų gyvenimo temas. Naudoja tam reikalui kokius nors nusususius miesčionėlius ir per savo nuo tikrovės atitolusią fantaziją nori išspausti realistinį kūrinį. Tai absurdas, tai tik darbininkų iškamšos daromos, daugiau nieko.
***
Šiai žiemai susitvarkiau laiką: 14 valandų turiu dirbti, 7 val. miegoti, 3 valandos valgymui ir kita kam. Vasarą mažiau dirbti, daugiau stebėti. Pasisemti kūrybai medžiagos.
Į savo kūrybos kambarį žmonių neleisti, nes kur žmonės, ten reikia kaukės, reikia varžytis, o kūrybos kambaryje turi jaustis laisviausiai.
***
Tapybos portretus darysiu ne prezidentų, ministrų, o darbininkų.
Eiti į žmones, ieškoti savo kompozicijoms charakteringų tipų, tik, žinoma, iš darbininkų luomo.
***
Man pradeda aiškėti, kodėl aš nemėgstu XX a. meno mėgiamų temų – natiurmortų ir peizažo. Mane neapsakomai vilioja tas gyvas žmogus, tas viską jaučiantis padaras. Per tuos 6 metus Meno mokykloje padariau tik vieną peizažą.
***
Valgiui pirkti daugiausia bulves, kopūstus, burokus ir morkas – pigiau.“
*********
O štai, 1963 metų kovo mėnesio „Tarybinės moters“ numerį puošia su niekuo nesupainiojamo išskirtinio plakatisto, kraštiečio Juozo Galkaus plakatas. Anuomet žurnale jį lydėjo prierašas, kad šis darbas kalbąs apie Afrikos tautų laimėjimus vieningoje visų rasių kovoje prieš kolonizatorius. Nežinia, ar būtent tai turėjo omeny autorius, bet jo darbas akivaizdžiai savo simbolika kalba apie taikos siekį – baltą balandį moters delne. Ir dabar, kai agresorė Rusija užpuolusi niokoja Ukrainą, ši tema ypač aktuali.
