Naujausios
Šiaulių rajono, Meškuičių kolūkio suvirintojas Kostas Gendvilas jau perkopęs penkiasdešimtmetį pradėjo labai intensyviai tapyti paveikslus, kuriose fiksavo artimiausią aplinką, kelionių įspūdžius, Lietuvos istorijos siužetus. Savo sielos virpesius, gyvenimo patirtį ir apmąstymus menininkas suguldė eilėraščiuose, eiliavimuose arba paveikslų komentaruose, aprašymuose.
K. Gendvilą jo sodyboje šalia Meškuičių aplankydavau, kai žydėdavo gėlynai, pievos. Gendvilų gyvenimą prisimenu lyg ir ne iš to pasaulio – dulkėto, perrišto perkaitusio asfalto juostomis. Ir po keturiasdešimties metų į Gendvilų namus vedė tie patys beržai.
Prisimenu tuomet iš daržovių saugyklos perstatytas laivas „Maironis“ buvo su patranka, aukštu radijo stiebu, kajutėmis, triumu, spindėjo polėkiu ir neįprastumu.
Kostas – šio laivo kapitonas – nulėkė į kambarį pasiieškoti geresnio drabužio nuotraukai. Grįžo ant pečių užsimetęs blizgantį, storos medžiagos lietpaltį.
Laivo kapitonas šypsodamasis pozavo fotoreporteriui.
– Grynai tarybinis žmogus, – kalbėjo Angelė Gendvilienė, – nieko iki galo nepadaro... jam kad tik daugiau... kiekybė, o ne kokybė rūpi.
Reta diena, kai sodyboje nebūdavo lankytojų. Kostas jų laukdavo, vedžiodavo po sodybą, lipdavo į laivą, vesdavo į kitus statinius, pasakodavo paveikslų siužetus, filosofuodavo, skaitydavo eilėraščius.
– Meluok, meluok, – tyliai sakydavo Angelė, kartais ir pyktelėjusi, nes smalsautojai jos žmogų pakeldavo nuo ūkio kasdienių darbų.
Buvo karšta vasaros diena. Kostas pasiūlė gerai įrūgusios beržų sulos. Skanumėlis, atgaiva kūnui ir sielai.
–-
Įdomi laivo atsiradimo istorija. Kūrėjo dukra Rita Gendvilaitė, ūkininkaujanti tėvų sodyboje, prisimena, kaip tėtis pigiai pirkdavo melioracijos vajaus griaunamų namų sienojus ir iš jų sudėliojo laivo priekį. Ant laivo smaigagalio Kostas pritaisė sparnuotąjį žirgą Pegasą, o ant kajutės sienos užrašė eilėraštį:
Koks, pasauli, margas ir vylingas,
Tu, žmogau, kada inkarą leisi
Į gyvenimo jūrą rimtai,
Juk gyvenimu kaip vaikas nežaisi.
Kodėl mano laivas ne vandenyje, svarstė Kostas, nes gyvenimas yra kaip jūra.
Menotyrininkas, tautodailininkų globėjas profesorius Vytenis Rimkus (1930–2020) prisimindavo Kosto Gendvilo laivo įšventinimo ceremoniją praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Šiaulių rajono valdžia, nenorėjo, kad laivas būtų pavadintas Maironio vardu, todėl K. Gendvilas užrašė – „Gyvenimo laivas“. Šventei Kostas padarė naminio alaus, žmona Angelė paruošė valgių, bet valdžia nepasirodė, todėl žmogus pasikvietė netoliese buvusio aerodromo apsaugos karių būrį.
„Ta pačia proga meistras buvo padaręs didelį kryžių, kurį po gausaus alaus tarybiniai kariai su karininku priekyje ir grupe šventės dalyvių nunešė ir pastatė ant Kryžių kalno“, – rašoma knygoje „Vytenis Rimkus – atėjęs nuo Šiaušės pakrantės...“
Laive buvo įkurta paveikslų galerija. Žavinga, netikėta... Pirmą kartą čia apsilankiusiems – dar nematytas pasaulis. Laivo galerijos žavesio nesumenkindavo ir kai kada čia supilami javai ir šalia, sandėliuke, laikomos bulvės, burokai.
Laive kabėjo triptikas „Prieš pasaulio katastrofą“, vaizduojantis nuolankumo žaibolaidį ir blogio naikinimo bokštą, kurio krosnyse sudega visi pasaulio nedori darbai. Kūrėjas pavaizdavo danguje ir žemėje siautėjančią audrą, degančius kaimo trobų šiaudinius stogus. Nuolankumo žaibolaidžiu, aiškino menininkas, visos piktos mintys, nedori darbai turi giliai į žemę nugarmėti.
Triptiką menininkas pabaigė paveikslu „Absoliutinės taikos bokštas.“
Tautų tribunolas iš tiesos bokšto valdys,
Su nepavojinga jėga sutramdys blogį,
Katastrofon neves.
Pirmajame „Maironio“ aukšte Kostas buvo įsirengęs dirbtuvę, kur meistraudavo ir tapydavo. Ant sienos užrašyta: „Čia gimsta nevystančios gėlės ir nauji nenykstantys pasauliai.“ Priešais šūkis: „Atsargiai – žiurkės“.
Atrodė, kad laivas „Maironis“ pakėlė bures, supuškavo garo turbina, ir pasileido laivas visu greičiu lygiais Meškuičių apylinkės laukais, peršoko geležinkelio pylimą ir nušvilpė tolyn ...
Po daugelio metų „Šiaulių krašto“ redakcijoje rengiant K. Gendvilo parodą sodyboje teko lankytis dar kartą. Rita Gendvilaitė palydėjo gerokai į žemę pasmegusį laivą.
– Atsargiai, tik tuo kraštu eikime: kitur perdanga supuvusi, – perspėjo.
Kapitono kajutėje dar yra anų laikų ženklų: keletas paveikslų, kabo prieškario politinis plakatas, pažymintis Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrystę.
Patrankos vamzdis jau pakibęs ant laivo borto. Kosto laive patranka buvo reikalinga ne kaip ginklas, o kaip perspėjimo, orientacijos priemonė. „Tais laikais, kai nebuvo radijo ir šviesos laivuose užgesdavo, jūreiviai apie save pranešdavo pabūklo šūviu“, – sakydavo meistras ir paskaitydavo savo suguldytas eiles:
Te gyvenimo laivo patrankos
Taiklūs šūviai žvaigždynus pasieks,
Te praneš, kad žmogui kažko nepakanka,
Žada žūt nuo raketų ugnies.
–
Temų paveikslams K. Gendvilas semdavosi iš savo artimos aplinkos, iš kelionių, iš padavimų, iš istorijos. Jo statiniuose kabėjo šimtai paveikslų. Birštonas, Trakai, Meškuičiai visais metų laikais, Kryžių kalnas. Kitoks vaizdas, kitokia nuotaika. Prisimindavo senų laikų pažįstamą žmogų ar giliau įstrigusį epizodą – papasakodavo ant kartono lakšto, ant lentų ar faneros.
Leidžiasi saulė, šalia trobos lesinėja viščiukai, virš namo matyti vėjinio malūno kepurė, ant prieklėčio jaunas vyras traukia armoniką. Paveikslo apačioje parašyta: „Čia armonika verkia trieilė, piemenukai čia kėlės anksti.“
K. Gendvilas neseniai buvo pastatęs „Gyvenimo jūros švyturį“ – kelių aukštų bokštą su balkonėliu. Iš pirmo žvilgsnio rąstų, lentų, faneros ir kartono tvarinys atrodė labai gležnas ir nepatikimas, jog privalėjo sugriūti. O iš tikrųjų tai buvo ir yra pats tvirčiausias statinys, stovintis ir dabar, tik gerokai ištuštėjęs ir apleistas.
– Ar nesugrius, – klausiau Kosto.
– Tvirčiausias pasaulyje švyturys, – užtikrino šeimininkas, ir kad tai įrodytų paprašė nufotografuoti jo balkonėlyje.
„Gyvenimo jūros švyturys“ stovi ir dabar, tik gerokai ištuštėjęs ir apleistas.
Gendvilai ruošėsi sūnaus vestuvėms. Ta proga Kostas surentė dar du pastatus, kurios pavadino tiesiog „Parodos“. Vienoje „Parodoje“ vestuvininkai šoko, kitur miegojo ant kvepiančio šieno. Visur paveikslai. Visa Lietuva. Piliakalniai, peizažai, bažnyčios, pilys... Kabėjo trispalvė! Buvo 1989 metų vasara.
Menotyrininkas V. Rimkus pasakodavo nemažai istorijų apie K. Gendvilą. Viena iš jų: kažkuris iš dailininkų pakritikavo, kad Kosto paveiksluose vien žalia spalva, o namų stogai – sidabriniai.
– O ką, – atsakė meistras, – liko statinė žalių dažų – reikia išnaudoti. Kur pažiūri – visur žalia, o namų stogai – tai skardiniai.
Dailininkas profesorius Antanas Visockis, apžiūrėjęs „Šiaulių krašte“ eksponuojamą parodą, prisiminė Gendvilų sodyboje buvęs ne sykį kartu su V. Rimkumi, nepamiršta ir pokalbio su Kostu. Sužinojęs, kad A. Visockis savo paveikslus komponuoja pagal kompozicijos taisykles, Gendvilas pasakęs, jog jis taip nedaro, nes esąs doras katalikas, nieko nekombinuoja ir ateityje to daryti nesiruošia.
–-
2010 metų vasarą tautodailininkų globėjas V. Rimkus kartu su „Šiaulių kraštu“ dar kartą aplankė Gendvilų sodybą.
Sodybą žyminti rodyklė, iš metalinių ratų ir ažūrinio kryžiaus, baigė pūti ir sugriūti. „Tokia ir yra pabaiga, ir to proceso niekas nebesustabdys. Laikas daro savo“, – sakė V. Rimkus.
Adelė Gendvilienė „Šiaulių kraštui“ kalbėjo: „Sakiau aš Kostui: tėvai, juk su saule negyvensi, kam tu tiek kuri? Neklausė, negalėjo klausyti, nes jam kūryba buvo viskas.“
„Kostas norėjo, kad jo kūryba būtų išsaugota, bet taip ir nesugalvojo, nei kaip, nei kur“, – prisiminė tautodailininko našlė, juokais save vadinanti muziejaus, kurio niekam nereikia, direktore.
Paveikslai tada jau krito nuo Laivo, Švyturio, kitų pastatų pastatėlių sienų, statiniai krypo, smego.
Sodyboje nebesilankė turistai, meno žinovai. „Nebėra kūrėjo, nebėra ir jo gerbėjų. O aš, ką čia bežiūrėsiu, neturiu laiko, kai karvių tiek reikia pamelžti“, – sakė aštuoniasdešimtmečio sulaukusi A. Gendvilienė.
Į „Gyvenimo jūros švyturį“ buvo jau nesaugu lipti: sutrūnijęs metalas, sutrešusios medinės detalės.
„Švyturys“ – tik vienas iš keturiasdešimt keturių K. Gendvilo pastatytų sodybos statinių, kurie buvo pripažinti kaip savavališka statyba. Bet sveikas protas nugalėjo: nebereikalauta nugriauti, nes statiniuose nėra tuščios vietos – vien paveikslai ir eilės, užrašai. Sutarė, tegul lieka, kaip buvę – patys pamažu sugrius.
–-
2026-ieji: K. Gendvilo sukurtas pasaulis toliau nyksta. Iškiliausi tautodailininkai, Dievo pateptieji menininkai garsėja ne tik savo kūriniais, bet ir savo sukurtais pasauliais. Orvidų sodyba Salantuose, Gendvilų – Meškuičiuose. Yra ir kitų. Menininkų sukurta aplinka, jų kūriniai tampa ne tik šeimos turtu, bet ir nacionalinėmis vertybėmis, todėl išryškėja tų unikalių pasaulių išsaugojimų problema.
Apie šią problemą ne kartą kalbėjo, rašė profesorius V. Rimkus. Apibendrindamas albumą „Raimondo Baškio medinukų pasaulis“ V. Rimkus pabrėžė: „Susikaupusios dirbinių kolekcijos įgyja ne tik ir ne tiek materialinę, bet daugiau dvasinę vertę. Ateityje tautodailė gyvuos kaip vienas iš svarbiausių komponentų, išsaugojant tautų savitumą, Tai svarbu ne tik lietuvių tautai, Lietuvos valstybei, bet ir visoms tautoms.“
„Šiaulių krašto redakcijos patalpose visą vasarą veikusi paroda priminė prieš du dešimtmečius Žemę palikusį menininką Kostą Gendvilą, supažindino su unikaliu jo pasauliu: paveikslais, eiliuota kūryba, sodybos statiniais. Visa tai susilieja į vientisą menininko, tapytojo primityvisto, poeto iš sielos gelmių sukurtą realybę – deja, dabar gerokai primirštą ir kol kas deramai neapibendrintą.
K. Gendvilas rašė:
Mūsų žemė pilka ir žieduota,
Nors žiemoj apsidengia ledais,
Bet pavasario žiedais pasipuošia,
Tik gaila, kad nežydi ilgai...
–-
1989–2010– 2026 m.
