Naujausios
Domėjimasis Indija ir M. Gandžio ryšiais su iš Rusnės krašto kilusiu H. Kallenbachu ambasadorę atvedė ir prie šiaulietės Pauline Podlashuk. Visų trijų – M. Gandžio, H. Kallenbacho ir P. Podlashuk – keliai susikirto Pietų Afrikoje.
Gyvenimo Šiauliuose, kelionių po Europą, emigracijos į Pietų Afriką momentus P. Podlashuk pasakoja savo atsiminimuose „Adventure of Life“ („Gyvenimo nuotykis“), kuriuos parašė būdama aštuoniasdešimties. Artimieji jos prisiminimus išleido praėjus beveik pusšimčiui metų, 2008-aisiais.
Perskaičius atsiminimus „Adventure of Life“ Šiauliai atsivėrė daugiau nei prieš šimtmetį gyvenusios miestietės akimis. Pauline rašo apie miestą prieš Pirmąjį pasaulinį karą, grįžta į jį 1923-iaisiais ir dar kartą – 1926 metais. Vis dėlto ambasadorė D. Mickevičienė pasiūlė per vieno žmogaus gyvenimo istoriją pamatyti daug platesnį pasaulį – jo visuomeninius santykius, ribas ir galimybes.
Pauline pasakojimas leidžia pamatyti ne tik tai, kaip keitėsi pats Šiaulių miestas, bet ir kaip jį suvokė žmogus, kurio gyvenimas driekėsi per skirtingas valstybes, kalbas ir kultūras. Tai kartu ir moters, ir žydės, ir išsilavinimo siekusios miestietės liudijimas apie epochą, iš kurios tokių pasakojimų mus pasiekė ne tiek daug.
Šiauliai Pauline akimis
Pauline gimė XIX a. pabaigoje tuometiniame Šavli mieste Kauno gubernijoje, Rusijos imperijoje. Jos tėvai Liebe ir Zalmanas Podlashukai į Šiaulius buvo atvykę iš Baltarusijos. Šeima vertėsi tabako verslu, o Pauline vaikystės namai stovėjo Sodo gatvėje, netoli grafo Zubovo valdų.
Apie savo vaikystę ji prisiminė taip: „Mes nebuvome pasiturintys ir gyvenome nedideliame name Sodo gatvėje. Priešais namą augo du seni kaštonai. Už aukštos akmeninės sienos taip pat driekėsi visa kaštonų eilė. Siena ėjo palei aukštą šaligatvį, kur vasaros pabaigoje vaikai rinkdavo kaštonus. Už sienos ir medžių buvo grafo Zubovo dvarui priklausiusios arklidės. Mūsų namas, kaip ir kiti namai kieme už jo, kadaise buvo Zubovų dvaro dalis.“
Pauline prisiminimuose prieškariniai Šiauliai pirmiausia yra rusiškas miestas. Ji augo rusakalbėje žydų aplinkoje, todėl lietuviškasis miestas jai buvo gerokai mažiau pažįstamas. Ji pati rašo: „Kadangi mieste stovėjo kariuomenės įgula, kuriai vadovavo pulkininkas, buvo nemažai karininkų, gyvenusių čia su žmonomis ir vaikais, o visi jie kalbėjo rusiškai, miestas buvo rusiškas. [...] Lietuviškų mokyklų nebuvo, ir aš nežinau, kaip lietuviams pavyko išsaugoti savo kalbą. Visose valdžios įstaigose buvo kalbama tik rusiškai, tačiau gatvėse buvo galima išgirsti daugybę kalbų, tarp jų ir lenkų. Visi valstiečiai kalbėjo lietuviškai, o aš šios kalbos nesupratau.“
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1923-iaisiais, Pauline grįžo jau nebe į Rusijos imperijos Šavli, o į nepriklausomos Lietuvos Šiaulius.
Pokytį ji pajuto dar nepasiekusi miesto. Lietuvos pasienyje nustebo, kad muitinės pareigūnai kalbėjo lietuviškai ir, kaip jai pasirodė, nenorėjo kalbėti rusiškai: „Atvykusi prie Lietuvos sienos nustebau, kad muitinės pareigūnai kalbėjo tik lietuviškai ir dėjosi nesuprantantys rusų kalbos. Angliškai jie nemokėjo, tačiau mielai kalbėjo vokiškai, todėl telegramą savo seseriai turėjau išsiųsti vokiečių kalba.“
Dar stipresnis įspūdis, nesutapęs su šviesiais vaikystės prisiminimais, laukė Šiauliuose: „Reikėjo nueiti tris mylias, o vaizdas, kurį išvydau, buvo liūdnas. Per karą nesunaikinti namai buvo smarkiai apgriuvę. Kadaise klestėjęs miestas dabar atrodė skurdus ir niūrus, tokie pat atrodė ir jo gyventojai.“ Velionio dėdės tabako fabrikas buvo virtęs Lietuvos kariuomenės kareivinėmis. Dėdės namas atrodė apleistas. Pauline svarstė, ar už jo dar išlikęs sodas.
Beveik vienintelė vieta, kurioje ji atpažino savo vaikystės miestą, buvo Zubovo parko kaštonų alėja: „Vienintelė vieta, išlaikiusi savo ankstesnę didybę, buvo kaštonų alėja Zubovo parke. Man pasakė, kad karinių orkestrų koncertų dabar nebebūna, tačiau miestelėnai vis dar ateidavo čia pasivaikščioti pirmyn ir atgal.“
Dar kartą į Šiaulius Pauline sugrįžo 1926 metais. Stotyje ją pasitiko sesuo Golda, jos vyras Hiršas ir jų vyriausias sūnus Šmuelis. Tačiau šeima jau buvo išsibarsčiusi po pasaulį. Vieni gyveno Pietų Afrikoje, kiti Prahoje, Palestinoje.
Šį kartą Pauline rašė: „Nuo 1923 metų nei Lietuva, nei Šiauliai beveik nebuvo pasikeitę. Lietuva buvo labai neturtinga šalis, o Šiauliai nuo pirmosios vokiečių invazijos ir rusų pasitraukimo buvo dar labiau nusmukę. Jauniems žydams čia nebuvo ateities, todėl dauguma emigravo į Pietų Afriką, Ameriką ir net Australiją.“
1926-ųjų apsilankymo aprašyme atsiranda ir tragiška retrospektyva: „1926 metais dar nebuvo jokios artėjančios tragedijos nuojautos, ir paskutinį kartą su savo brangiais giminaičiais praleidau labai laimingą savaitę.“ Pauline jau žino tai, ko tuomet negalėjo žinoti nei ji, nei Šiauliuose likę artimieji. „Golda ir Hiršas nenorėjo išvykti. Jie tikėjosi ramiai nugyventi likusį gyvenimą savo gimtajame mieste. Žinoma, jie nesitikėjo, kad Hitlerio vadovaujami vokiečiai dar kartą įsiverš į Lietuvą, ir negalėjo numatyti nei koncentracijos stovyklų, nei siaubingų mirčių, kurios ištiks žydus ir daugelį kitų žmonių.“ Golda ir Hiršas naciams okupavus Lietuvą buvo nužudyti miesto pakraštyje, o Šmuelis su žmona ir dviem vaikais išvežti į koncentracijos stovyklą ir dingo be žinios.
P. Podlashuk Šiauliai nėra visas to meto miestas. Tai rusakalbės žydų mergaitės vaikystės miestas, vėliau emigrantės atminties miestas ir pagaliau vieta, į kurią ji grįžta jau iš visiškai kito pasaulio.
Jos atsiminimuose ypač įdomu stebėti, kaip greitai XX amžiaus pradžioje galėjo pasikeisti vieno žmogaus gimtinės tapatybė. Vaikystėje ji gyveno Rusijos imperijos garnizono mieste. 1923 metais grįžo į nepriklausomos Lietuvos Šiaulius. 1926-aisiais jau matė miestą, iš kurio daugelis jos aplinkos jaunų žydų ieškojo kelių į kitus kraštus. Dar po keliolikos metų tas pasaulis buvo sunaikintas.
Ne tik Šiaulių istorija
Vis dėlto P. Podlashuk atsiminimų vertė neapsiriboja Šiauliais. Atsiminimuose atsiskleidžia nepaprastai plataus geografinio akiračio gyvenimas. Dar jauna ji keliavo tarp Rusijos imperijos, Palestinos, Europos ir Pietų Afrikos. Pietų Afrikoje įsitraukė į sufražisčių judėjimą (judėjimas dėl moterų teisės balsuoti – aut. past.). Susidomėjo M. Gandžio veikla, lankėsi Levo Tolstojaus ūkyje.
Vėliau, nepaisydama šeimos abejonių ir finansinių sunkumų, ryžosi studijuoti mediciną Europoje. Iki šiol Glazgo universiteto tinklalapyje yra įrašas, kad būdama 43-ejų 1925-aisiais medicinos studijų diplomą gavo P. Podlashuk, ir kad ji yra pavyzdys, jog mediciną studijuoti niekada nevėlu...
Pauline gyvenimą veikė patriarchalinė, žydiška šeimos aplinka – ilgą laiką svarbius sprendimus priimdavo tėvas, broliai ar dėdės, tačiau tai nesutrukdė jai domėtis pasauliu ir galiausiai pasirinkti savo kelią. Pauline nėra didžiosios politikos veikėja, ji nevadovauja judėjimui, neatsiduria istorijos vadovėlių centre. Ji stebi, keliauja, mokosi ir sutinka įdomių žmonių. Apie tuos žmones savo prisiminimuose ji pasakoja kaip apie įprastą gyvenimo dalį.
Gandžio ir Kallenbacho aplinkoje
P. Podlashuk gyvenimo istorija netikėtai susikerta ir su kur kas garsesniais XX amžiaus vardais – M. Gandžiu bei iš Lietuvos kilusiu jo bičiuliu H. Kallenbachu.
Pietų Afrikoje Pauline atsidūrė visuomenėje, kurioje vienu metu vyko kelios kovos dėl teisių ir dėl rasinės diskriminacijos, o tarp juodaodžių Pietų Afrikos gyventojų formavosi savi politinio išsivadavimo judėjimai.
Per sufražisčių aplinką Pauline kartu su viena šio judėjimo aktyvisčių apsilankė L. Tolstojaus ūkyje netoli Johanesburgo. Tai buvo vienas įdomiausių M. Gandžio socialinių eksperimentų Pietų Afrikoje. Ūkyje mėginta praktiškai kurti bendruomenę, kurios nariai gyventų paprastai, patys dirbtų fizinius darbus ir bent kasdienybėje mėgintų atsisakyti visuomenėje įprastų hierarchijų, kastų. H. Kallenbachas buvo ne tik vienas svarbiausių šio projekto finansinių rėmėjų, bet ir M. Gandžio idėjų bendramintis bei praktinių eksperimentų dalyvis.
Pauline prisiminimuose užfiksuotas susitikimas, kuriame greta M. Gandžio aplinkos žmonių pasirodo ir vienas būsimojo Pietų Afrikos juodaodžių politinio išsivadavimo judėjimo lyderių (Pixley ka Isaka Seme, Afrikos nacionalinio kongreso įkūrėjas ir prezidentas). Po susitikimo grupė skubėjo į traukinį. Pauline epizodą aprašo beveik komiškai: keli vyrai ir dvi jaunos baltosios moterys vejasi jau pajudėjusį traukinį, mašinistas pristabdo, tada visi, uždusę nuo bėgimo, pagaliau įšoka į vagoną.
Tačiau tuomet smagus nuotykis tampa pasakojimu apie rasinę Pietų Afrikos santvarką. Jie atsiduria vagono dalyje, pažymėtoje „rezervuota“. Pauline, dar neilgai gyvenusi Pietų Afrikoje, tik tada supranta, kad tai reiškė vietą, skirtą ne baltiesiems keleiviams. Jai pats buvimas mišrioje kompanijoje, regis, neatrodė problemiškas, nors tuometinėje Pietų Afrikos visuomenėje viešas baltųjų moterų bendravimas su indais ir juodaodžiais galėjo būti vertinamas visiškai kitaip.
Šiame epizode, ambasadorės D. Mickevičienės teigimu, atsiveria ir sudėtingesnis litvakų emigrantų Pietų Afrikoje klausimas. Europoje žydai patys dažnai buvo kitokie, atskiriami, diskriminuojami ar persekiojami. Pietų Afrikoje dėl odos spalvos jie pateko į baltųjų kategoriją – tai reiškė privilegijuotą padėtį visuomenėje, kuri diskriminavo kitus.
Ambasadorė atkreipia dėmesį į šį paradoksą: žmonės, atsivežę savo pačių diskriminacijos patirtį, naujoje šalyje galėjo arba naudotis jiems suteikta privilegija, arba jautriau reaguoti į kitų pažeminimą. Pauline atsiminimai leidžia bent iš dalies stebėti tokį susidūrimą vieno žmogaus akimis.
Pasak D. Mickevičienės, yra dar viena priežastis, dėl kurios šis nedidelis Pauline prisiminimų epizodas yra svarbus, – diskusijos apie paties M. Gandžio veiklą Pietų Afrikoje. Šiandien jo palikimas vertinamas kritiškiau nei anksčiau, keliami klausimai, kiek jo kova už Pietų Afrikos indų teises apėmė solidarumą su juodaodžiais gyventojais. Ambasadorė pabrėžia, kad Pauline užrašytas epizodas – skirtingų grupių atstovų susitikimas M. Gandžio aplinkoje – tampa vienu iš mažų liudijimų, leidžiančių rekonstruoti tuometinius santykius ne vien iš vėliau sukurtų didžiųjų istorinių pasakojimų.
Ir čia Pauline atsiminimų vertė atsiskleidžia bene geriausiai. Ji nežino, kad šalia jos esantys žmonės ateityje taps istorinių knygų herojais. Ir Pietų Afrikoje, ir Šiauliuose Pauline fiksuoja istoriją tarsi iš šalies, pati nesuvokdama, kad daugelis jos kasdienybės detalių po šimto metų taps istoriniais liudijimais.
P. S.
Pauline prisiminimus „Adventure of Life“ galima rasti jos artimųjų sukurtoje svetainėje www.effieschultz.com. Pati Pauline šeimos nesukūrė, o jos dukterėčia Effie Shultz, besirūpinusi savo tetos atminimu, prieš dvejus metus iškeliavo amžinybėn, būdama 93-ejų. Tiesa, Lietuvos literatūros ir meno archyvas įgyvendino unikalų projektą, skirtą atskleisti lietuvių ir žydų diasporos istorijai Pietų Afrikos Respublikoje, ir į Lietuvą parvežė šimtus archyvinių dokumentų bylų kopijų. Galbūt jose atrasime ir kitus iš Šiaulių kilusių litvakų gyvenimo pėdsakus...
