Naujausios
Atsiprašymas – vyriška
„Medžioklėse anksčiau irgi visko būdavo: ir nesutarimų, ir ginčų, ir netgi muštynių“, – šypsosi 77 metų pašnekovas.
Į vienas peštynes buvo įsivėlęs ir pats, tada 25-erių jaunuolis, ką tik tapęs tuometinio Pašvitinio–Lygudų medžiotojų būrelio nariu.
„Susipykome dėl žvėrių varymo, atseit aš negerai darbą atlikau – neteisingai ėjau varydamas. Susipliekiau su vienos įmonės vienu iš vadovu“, – prisimena.
Į mušeikų vidurį stojo būrelio vadovas Vincas Vaitiekūnas. I. Dambrauskas prisimena, koks griežtas ir principingas jis buvo, tad paėmė abiejų medžiotojų šautuvus ir davė savaitę susitaikyti – jeigu ne, kvies į Šiaulių rajono medžiotojų ir žvejų draugiją, kurios pirmininku buvo Autotransporto įmonės direktorius Antanas Tylenis, ir šalins iš narių.
I. Dambrauskas įvertino įvykio pasekmes ir nusprendė pabandyti taikytis – nuvažiavo prie įmonės ir kolegai medžiotojui ištiesė ranką, atsiprašė.
Atsiprašymas į būrelį atnešė taiką ir suteikė teisę toliau dalyvauti būrelio veikloje. Dabar pašnekovas galvoja, kad taip išspręsti ginčą ir užmiršti nesutarimus buvo labai vyriška. To labai pasigenda dabartiniuose medžiotojų santykiuose.
Bokštelis „grietinėlei“ ir žvėrių globa
Gimė ir augo I. Dambrauskas kaime – važiuojant link Kurtuvėnų, Skaudvilių kaime. Sako, buvęs tikras gamtos vaikas – gamtą labai mylėjęs, Girnikų kalnas giliomis žiemomis tapdavo tramplinu slidėms ir rogutėms, o sportuoti jis visada labai mėgo.
Dėl sporto, teigia, 1975 metais įstojęs ir į medžiotojus.
„Daug žmonių medžiotojų nemėgsta, ir aš nebuvau iš mylėtojų, į būrelį įstojau dėl vienos sporto šakos – stendinio šaudymo. Tai sporto šakai buvo reikalingas lygiavamzdis šautuvas, kaip ir medžioklėje. Taigi įsigijau šautuvą – juo ir sportavau, ir medžiojau, taikydamas į bėgantį šerną“, – pasakoja šiaulietis.
Tačiau tradiciniu medžiotoju, kuris gali nusitaikyti ir be širdagraužio šauti į bet kokį gyvūną, sako, taip ir netapęs. Netapo tokiu, kad, jo žodžiais, vien mėsos porcija rūpėtų – visada turėjo gailestį gyvūnams ir teigia per 52 medžiojimo metus nenušovęs nė vienos stirnaitės.
„Pradžioje buvau dėl to net nubaustas. Kai įstojau į būrelį, pirmininkas V. Vaitiekūnas, miškų ūkio vyr. miškininkas, pamatė, kad aš padariau pažeidimą – iššokus stirnoms, nesiryžau į jas šauti. Pastebėjo, kad šoviau į žemę ir sako: „Daugiau, Ignai, taip nedaryk. Nenori, negali šauti, nešauk, nes šaudamas pro šalį gali ką nors sužaloti.“
Todėl į stirnaites daugiau nebesitaikė, tik į elnius, šernus – jie kenkėjai: knisa bulves, daro žalą žemės ūkiui.
„Šitokios kaimenės elnių būdavo tais laikais miškuose! Būrelis per sezoną sumedžiodavo šimtą elnių. Prabangių šautuvų tais laikais neturėjome, paprastais lygiavamzdžiais reikėdavo medžioti. Medžioklės ir dieną, ir naktį vykdavo – reikėdavo vykdyti valstybės sudarytą planą ir sumažinti gyvūnų skaičių iki minimumo: tiek šernų, tiek briedžių, tiek elnių.“
Anot medžioklės veterano, tarybiniais laikais Lygudų būrelyje buvo pastatytas specialus bokštelis Lietuvos „grietinėlei“ – atvažiuodavo A. Brazauskas, P. Griškevičius, R. Songaila. Telefono linijos laidą į bokštelį ištempdavo.
Kai tokie „šulai“ suvažiuodavo, niekas eiliniams medžioti neleisdavo, jiems buvo liepiama varyti žvėris. Ne vienus metus taip tęsėsi. O paskui triukšmas – sukilo gyventojai, medžiotojai, grybautojai: kaip gali taip būti, kad prie pat bokštelių priveža runkelių, kukurūzų, pagardintų kmynų, anyžių ir vilioja gyvūnus! Tada „specialųjį“ bokštelį nugriovė.
Anais laikais, tęsia pasakojimą, Lygudų būrelis turėjo šešias stacionarias elnių šėryklas ir keturias šernų – ne paprastos šėryklos buvo, o daržinėlės pastatytos.
„Ruošdavomės miško gyventojų globai iš rudens, iš kolūkio priveždavome pašarų, pabirų. Daržinėlės būdavo aklinai uždaromos, o atidarydavom tik per šalčius. Būrelio vyrai rūpinosi, kad laukiniai gyvūnai nešaltų, kad sotūs būtų – šauti į alkaną sušalusį žvėrį būtų buvę neatleistina.“
Bet tokia globa po kelerių metų, teigia, davė neigiamą rezultatą – gyvūnų tiek prisidaugino, kad pradėjo daryti žalą žemės ūkiui. Kolūkių pirmininkai, gyventojai pradėjo skųstis, kad šernai darbuojasi. O darbuodavosi jie, prisimena medžiotojas, tikrai klasiškai – bulves taip „nukasdavo“, kad kasti daugiau nebereikėdavo.
Teko būrelio vyrams aktyvinti medžiokles.
Medžioklė – dėl mėsos ir trofėjaus
I. Dambrauskas iki šiol yra Lygudų medžiotojų būrelio narys. Tiesa, dabar sulaukęs 77-erių, vyksta labiau pabūti gamtoje, pasėdėti bokštelyje, su žiūronais pastebėti – Igno žiūronai stiprūs, bet paprasti, ne kokie modernūs naktinio matymo – įsitikinęs, kad persekioti gyvūną dieną ir naktį nehumaniška.
Pasak pašnekovo, su tokiomis medžioklėmis, kokios būna dabar, jis kategoriškai nesutinka. Patyrusio medžiotojo žodžiais, anais lakais medžioklė būdavo savotiška medžiotojo ir žvėries dvikova – kuris kurį pergudraus, nes žvėrys turi puikią uoslę, klausą ir yra labai gudrūs. Būdavo, pasistato rudenį bokštelį ir stebi, kada gyvūnas į rugius eis, kada į kviečius.
O dabartiniais laikais, jo žodžiais, susistatė bokštelius, įsirengė prabangiai, įsigijo naktinio matymo prietaisus, kurie anksčiau buvo draudžiami, susistatė šėryklas, kad net nereikėtų medžioti, galėtų pasimaitinti atėjusį gyvūną paprasčiausiai nušauti.
Ignas šiuolaikinių medžiotojų veiksmais yra labai nusivylęs. Dabar gyvūnas, anot jo, įspraustas į kampą, „nepaisant, kad su miškais dabar ne visai gražiai elgiamasi, o ir faunos pastebimai sumažėję“.
„Naikinti laukinės faunos perteklių reikia, bet tikrai ne drastiškais būdais. Dabar medžioklės vyksta dėl trofėjų – elnio, briedžio, stirnino ragų – aiškinasi, diskutuoja, kartais ir piktai dalijasi. Arba dėl mėsos. Dabartinės medžioklės kartais net medžiokle nepavadinsi, greičiau – žudynėmis. Ir baisiausia, kad čia jokio pažeidimo, viskas įstatymu įteisinta“, – sako pašnekovas.
Galvoja, jeigu turėtų valią, naktinio matymo prietaisus, taip pat ir visokią stebėjimo įrangą uždraustų – kad medžiotojai, į Lygudų būrelio medžiojamus plotus atvykstantys iš Kauno ir Vilniaus, negalėtų per telefonų programėles stebėti, ką šernai daro jų šėrykloje.
„Vienas paskambino ir sako, Ignai, ar turi šautuvą, lėk prie mano bokštelio, šernai į šėryklą atėjo. Eik tu sau!“ – porina pašnekovas ir emocingai numoja ranka.
Su armonika ir dainomis
I. Dambrauskas kadaise dirbo Šiaulių melioracijos statybos valdyboje, vėliau – Mėsos kombinate, vienoje miesto autobusų firmoje ir galiausiai „Šiaulių vandenyse“ vairuotoju.
Įsidarbinęs Šiaulių melioracijos statybos valdyboje gavo lengvąjį automobilį, juo vadovybę vežiodavo. Įmonei, mena, tada vadovavo Rimas Alfredas Jakutis. Buvo jis ne tik vadovas iš didžiosios raidės, bet sportininkas bei dainininkas.
„Mudu taip susidraugavome, iki šiol palaikome ryšį. Rimui dabar 94 metai, gyvena Vilniuje.“
O Ignas irgi prie muzikos – užkietėjęs armonikierius. Jam tapus medžiotoju, tuometinis pirmininkas tai sužinojo ir pasiūlė kitiems medžiotojams prisistatyti su muzika. Naujojo nario pasirodymas sutiktas garsiais plojimais.
Nuo tada I. Dambrauskas muzikuodavo kiekvieno medžioklės sezono uždarymo metu. Būtų tik geri atsiminimai, bet juos armonikieriui temdo nemalonus įvykis.
Vyresni žmonės žino, „Armonikos“ ansambliui dainavus tremtinių dainą apie auksines vasaras ir mėlynas vosilkas. Būtent ši daina tada maždaug 27 metų muzikantui vos neprišaukė rimtų nemalonumų.
„Mūsų medžiotojų būrelio narys buvo vadinamojo buchaeso, lietuviškai tai būtų kovos su socialinės nuosavybės grobstymu poskyris, darbuotojas. Per vieną sezono uždarymą aš groju, dainuoju, o jis sėdi pasipūtęs su odine striuke, paskui rodo man, kad ateičiau. Prieinu, o jis: „Ignai, baik tas dainuškas dainuoti“, o aš, išgėręs, jam špygą tik švyst! Po dviejų savaičių gaunu kvietimą į saugumą. Nuvykus, įspėjo – jei dar dainuosiu, uždarys.“
Medžiotojai, anot pašnekovo, ankstesniais laikais būdavo vieninga bendruomenė – kaip šeima. Ir šokdavo, ir dainuodavo, ir daug bendravimo būdavo. O apsipykę stengdavosi atsiprašyti vietoje, skirtingai negu dabar, kai santykius būrelyje tenka aiškintis teismuose.
Knyga – plačiai
Apie ką Igno knyga? Sako, išklojęs nieko nevyniodamas į vatą – apie medžioklę, apie sportą, apie dainininkus, kai kurių medžiotojų pavardes paminėjęs – vieni buvę vyrai iš didžiosios raidės, o kiti – tik kelių knygos eilučių nusipelnę. Tad ir apie nesutarimus atvirai parašęs. Būtinai užrašė atsiminimus ir apie išėjusius bendražygius.
„Prieš porą metų sako man bendraminčiai, Ignai, tau 75 metai, būrelyje – 50 metų. Gal verta parašyti? Pagalvojau ir nusprendžiau – verta! Piktumo, ginčų, teigia, tarp medžiotojų dabar tiek daug, kad kartais atrodo, jog ne kiekvienam ir ginklą galima išduoti. Gal paskaitys, pamąstys.“
I. Dambrauskas savo knygą išleido vos trijų dešimčių egzempliorių tiražu – tiek išgalėjo jo kišenė. Leidinį padovanos artimiausiems bičiuliams ir tiems, kurie jį skatino rašyti bei nekantriai laukė.
