Naujausios
Spektakliai įvairiai auditorijai
– Kaip pasitinkate 95-ąjį gimtadienį ir jau 96-ąjį teatro sezoną?
– Norisi, kad šie metai būtų įdomūs, galbūt kažkuo kitokie negu buvę. Išlaikome ir ankstesnę savo kryptį kurti spektaklius, kurie skirti labai įvairiai auditorijai, tęsiame Šiauliams skirtų spektaklių liniją, kviečiame jaunus režisierius, kurie siūlo šiuolaikinį teatro matymą.
Be spektaklių turėsime ir papildomų renginių. Tai ir paroda, skirta garsiam Šiaulių menininkui Gerardui Bagdonavičiui atminti. Didelė jo gyvenimo dalis buvo susijusi ir su teatru – jis yra sukūręs daug kostiumų.
O sezonas po truputį prasidėjo, jau kurį laiką važinėjame po miestą autobusu, rodydami spektaklį „Pakeliui“. Rugpjūčio 28 dieną pakartojome didelio žiūrovų dėmesio sulaukusį festivalio „Teatrodromas“ spektaklį „Tango“.
Didžiojo atidarymo data turėtų būti siejama su premjera – spektakliu „Ovalas“. Stengėmės, kad premjeros data būtų kuo arčiau tikrosios gimtadienio dienos, tad spektaklį pristatysime rugsėjo 24–25 dienomis.
Spektaklis skirtas dar vienam Šiaulių istorijos puslapiui – regbio istorijai. Mūsų sena svajonė buvo prikalbinti rašytoją, dramaturgą, žmogų, kuris yra sukūręs tarsi naują Šiaulių mitą, Rimantą Kmitą parašyti pjesę apie jo meilę – regbį.
Pakvietėme režisierių iš Latvijos Valterį Sīlį ir jo kūrybinę latvių komandą. Jie taip pat labai susidomėję ta keista mūsų istorija, o Valteris yra režisierius, kuris glaudžiai dirba su dokumentine medžiaga, dramaturgais, yra statęs spektaklių sporto tema. Laukia įdomi tarptautinė premjera.
– Teatro scenoje tai jau bus trečias spektaklis apie Šiaulius po „Remygos“ ir „Šok, Edita, šok“. Šiaulių tema aktuali, suprantama visai Lietuvai?
– Rimantas parodė fenomeną, kad, atrodytų, labai lokalus reiškinys, kaip pietinio rajonas ir jo gyvenimas, yra labai universalus. Knyga „Pietinia kronikas“ išleista daug kalbų, net spektaklis Amerikoje pastatytas pagal „Šok, Edita, šok“.
Esame sukūrę daugiau negu tris spektaklius Šiaulių istorijos tema, prie kurių Rimantas pridėjęs savo plunksną: spektaklis „Didieji Šiauliai“ rodomas Zubovų rūmuose. Gali būti, kad su Zubovų rūmų likimu spręsis ir šio spektaklio likimas.
Spektakliai, skirti Šiaulių istorijai, yra daug universalesni nei tik mūsų vietinė istorija. Spektaklis „Šok, Edita, šok“ yra sulaukęs didžiulio susidomėjimo, esame labai nemažai apkeliavę, nors premjera dar visai nauja. Spektaklis ir toliau kviečiamas į įvairiausius festivalius. Man labai smagu, kad per šiaulietišką kalbą, per savo paprastas, žemiškas istorijas esame įdomūs visai Lietuvai.
– Kokie režisieriai dirbs šį sezoną, kokios premjeros suplanuotos?
– Po artimiausios premjeros „Ovalas“ turėsime spektaklį Mažajai salei „Vienišieji vakarai“ pagal žinomo dramaturgo Martino McDonagho tragikomediją. Spektaklį režisuoja aktorius ir režisierius Rolandas Dovydaitis. Spektaklis išaugo iš labai sėkmingo skaitymo, kuris buvo įtrauktas į „Teatro klubo“ renginių ciklą.
Tiek žiūrovai, tiek mūsų teatro bendruomenė balsavo, kad tai – labiausiai tinkamas išplėtoti kūrinys Mažajai scenai. Eskizas bus išaugintas iki pilno spektaklio, jo premjera vyks lapkričio mėnesį.
Dar vienas darbas išaugo iš mūsų teatro iniciatyvos ir iš festivalio „Teatrodromas“ renginių – jauno aktoriaus Tautvydo Galkausko objektų teatro spektaklis, performatyvus kūrinys „Wipe My Ass“. Šį spektaklį rodysime lapkričio 19 dieną netradicinėje teatro erdvėje, scenografijos dirbtuvėse.
Tautvydas jau turėjo du autorinius darbus, sukurtus su objektais, su akmeniu, su paspirtukais, jie žinomi visoje Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad teatrui pavyko įgyvendinti trečią jo sumanymo dalį.
Po Naujųjų metų lauksime naujų režisierių. Atvyks Arpadas Šilingas, vengrų kilmės režisierius, gyvenantis Prancūzijoje. Režisierius pas mus jau turėjo teatro dirbtuves, yra atsirinkęs aktorius – statys spektaklį pagal savo sukurtą pjesę apie šeimą. Premjera vyks vasario mėnesį.
Atvyks ir režisierius Justas Tertelis. Jis, bendradarbiaudamas su dramaturge Sandra Bernotaite, kurs pjesę pagal dokumentinę medžiagą apie Šiaulių žydų gelbėjimo istoriją. Kalbėsime apie žmones, kurie, nepaisant visko, ryžosi gelbėti, apie jų pasirinkimus. Man atrodo, tai labai aktuali tema, nes ir šiandien turime kiekvieną dieną rinktis, kurią pusę palaikome. Tai bus spektaklis, verčiantis mąstyti apie apsisprendimą, jis taip ir vadinasi „Akimirka apsispręsti“.
Bus ir komedija – režisierius Antanas Obcarskas statys Šekspyro pjesę darbiniu pavadinimu „Ponas bajoras“. Tai socialinio gyvenimo satyra.
Planuojame tęsti „Teatro klubo“ iniciatyvą. Tai – renginiai, kurie talpina labai skirtingą formatą, susitikimus, diskusijas, pjesių skaitymus.
– Premjerų numatyta nemažai, ar bus spektaklių, su kuriais atsisveikinsite?
– Spektakliai, kaip ir žmogaus gyvenimas, pasibaigia. Labai liūdna atsisveikinti, bet gali būti, kad paskutinis sezonas laukia spektaklio „Vardan tos“ pagal Petro Vaičiūno pjesę. Labai sėkmingas spektaklis buvo rodomas daug metų.
– Teatro spektakliuose galime pamatyti ir du ukrainiečius – Vladyslav Mozghovyi ir Oleną Lastivką, koks jų kelias į teatrą?
– Šių aktorių istorijos labai skirtingos. Vladyslavas Mozghovyi atvyko dar prieš karą Panevėžio lėlių teatro kvietimu, jo atvykimas į Lietuvą buvo susijęs su profesine veikla. Vladyslavo svajonė buvo vaidinti dramos teatre, jis kreipėsi į mus, sakydamas, kad yra pasiryžęs visiems iššūkiams, išlaukti, kiek reikės, puikiai moka lietuvių kalbą, turi įvairių su teatru susijusių užsiėmimų, pats veda edukacijas, kuria, daro podkastus. Pasirodė įdomi, spalvinga asmenybė, surizikavome, priėmėme beveik nematydami jokių jo dramos darbų, bet šiandien labai džiaugiamės. Tai, ką jis kuria teatre, verta aukščiausių įvertinimų. Vienas jo didesnių darbų yra spektaklyje „Icarus Machine“, sunkiai fiziškai atliekamas vaidmuo, su kuriuo jis puikiai susitvarkė.
Taip pat mes jį matėme cirko spektaklyje „Šarūnas“, kurį kūrė „Teatronas“. Bendradarbiaudami pasiūlėme Vladislavą Šarūno vaidmeniui. Matėme jo pasirodymą Šiauliuose, spektaklį buvome pakvietę į „Teatrodromą“. Vladyslavas puikiai įsiliejo.
Olenai suteikėme galimybę sukurti vaidmenį jai labai sunkiu metu, kai bėgo nuo karo Ukrainoje. Ji buvo labai pasiilgusi profesinės veiklos. Ji yra laisvai samdoma aktorė spektaklyje „Pakeliui“.
Laiko pulsas
– Ne vienerius metus buvote teatro meno vadovė, šis sezonas jums pirmasis kaip teatro direktorei. Kokią teatro viziją matote?
– Teatrą įsivaizduoju kaip gyvą organizmą tiek viduje, tiek labai aktyvų miesto kultūrinio gyvenimo dalyvį.
Teatras tokiame nedideliame mieste kaip Šiauliai turi būti matomas, nėra jokios galimybės pasislėpti kitų teatrų šešėlyje, todėl jaučiu didžiulę atsakomybę mūsų mieste reprezentuoti šiuolaikinį teatrą.
Noriu, kad teatras būtų atviras tam, kas vyksta mieste, ir kartu siūlytų labai aukštos kokybės spektaklius, kurie galbūt šiek tiek būtų iššūkis mūsų žiūrovui.
Tikrai nenorime konkuruoti su komerciniais, pramoginiais teatrais, tai turi būti visiškai atskira, rimto, gero, šiuolaikinio teatro šaka, kuri mieste sėkmingai gyvuoja jau 95 metus. Norėčiau ateinančioms kartoms palikti stiprų teatrą, kuris džiugintų dar šimtą metų.
– Kas jums yra kokybiškas, geras teatras?
– Teatras, kuris kalba šiuolaikine kalba apie dabar žmones jaudinančius dalykus. Aktualus turinys ir įdomios pateikimo formos. Taip, kaip kalba teatras, turi būti suprantama šiuolaikiniam žmogui.
Nemanau, kad teatre įmanomas sugrįžimas atgal, nors dabar daug kas kalba, kad yra pasiilgę kažkokio neva literatūrinio teatro. Turbūt bėda yra ne literatūriškume, o prasmėje: kiek jis yra prasmingas, kažką duodantis.
Norisi teatre jausti šiuolaikiškumą, laiko pulsą. Tai labai sudėtinga, nes teatras yra kuriamas ilgą laiką, kol sukūrei, žiūrėk, gal jau ir paseno. Labai svarbu mums, regiono teatrui, nebūti atsilikusiam nei dvejais, nei penkeriais metais, o žengti koja kojon. Žiūrovai iš teatro, man atrodo, nori to paties: juos jaudinančių, paliečiančių dalykų.
– Vienas iš pastarųjų metų teatro fenomenų – spektaklis „Pakeliui“, į kurį iki šiol sunku gauti bilietų.
– Tai labai graži gyvenimiška istorija, aktuali bet kuriam žmogui. Gyvenimo tėkmės istorija, skaudūs smūgiai, padarytos klaidos, pradžia, pabaiga – tai jaudina tiek jaunus, tiek vyresnius žmones. Spektaklis neturi tikslinės auditorijos, jis mėgstamas įvairiausio amžiaus žmonių.
Pati forma yra netikėta, labai sudėtinga teatrui ir labai netradicinė: važiavimas per miestą, mažiau žinomų vietų atvėrimas. Menas visada veikia per netikėtumo faktorių. Teatras ir yra skirtas tam, kad šiek tiek išmuštų žmogų iš jo kasdienybės, rutinos. Žiūrovas pamato galbūt keistus vaizdus, santykius, jausmus, kokių nėra gyvenime, bet teatras ir nėra gyvenimas. Čia viskas yra aštriau, koncentruota.
Spektaklis „Pakeliui“ savo auditoriją plečia, važiuoja žiūrovai iš kitų miestų. Didžiulė ir netikėta sėkmė. Ekskliuzyvinis ir brangus dalykas rodyti spektaklį 40-čiai žmonių. Mes dedame labai dideles pastangas, kad jis būtų rodomas kuo daugiau, bet žiūrovai vis tiek nusiskundžia, kad negauna bilietų.
– Žiūrovams patinka netikėtos erdvės, šiemet jau ketvirtą kartą vykęs festivalis „Teatrodromas“ irgi vedžioja po nepažintas, nauju žvilgsniu pamatytas vietas?
– Teatras nuo senų laikų nėra tik uždara dėžutė. Uždara dėžutė yra atsiradusi XVII amžiuje, o teatras visada buvo aikštėse, viešose erdvėse rodomas žanras. Matyt, tai žmonėse yra kažkur genetiškai įsispraudę: atėjus geresniems orams, jie tikisi teatro meno scenos pasirodymų čia pat, mieste.
Tai irgi yra teatras, tik jo kitokia forma. Festivalis ir turi užduotį, misiją – parodyti, kad teatras yra visur, jį galima žiūrėti visaip. Gali kartais trukdyti lietus, nepatogus žiūrėjimo kampas, bet tai irgi yra teatras. Žmonėms turbūt suveikia tas pats fenomenas: netikėtumo, kitoniškumo, ištrūkimo iš rutinos eiti į teatrą, atsisėsti į konkrečia eilę, vietą. O čia – visą laiką nežinojimas, improvizacija, tai kuria įvykio žavesį čia ir dabar. Aš manau, kad tai yra ne mažiau įspūdinga ir ne mažiau reikšminga teatro dalis nei operos ir baleto teatras.
– Sezoną vėl užbaigsite „Teatrodromu“?
– Teatrai, netilpę į praeito festivalio repertuarą, jau dabar klausia, kada galės pasirodyti. Panašu, kad kūrinių, atliekamų netradicinėse, atvirose erdvėse, cirko, šiuolaikinio šokio pasirodymų, Lietuvoje daugėja. Nebėra sudėtinga užpildyti festivalio programą lietuvių kūrėjų darbais, visada pasikviečiame ir užsienio kūrėjų, jie pristato dar kitokį scenos meno žanrą.
Festivalis, turiu prižadėti, bus ir jis bus toks pat įdomus. Vėl bandysime sukurti savų premjerų, tai pasiteisina, mums patiems įdomu, netikėta, nežinome, kuo tai baigsis. Net keletas kūrinių, sukurtų kaip vienkartiniai, yra kartojami ir sulaukė susidomėjimo.
Šimtmečio link
– Su kokiomis problemomis daugiausia susiduria šiandienos teatras?
– Su tomis pačiomis, su kuriomis jis susiduria turbūt visus tuos 95 metus. Labai prasminga ir vertinga pasklaidyti istorijos puslapius, paskaityti tekstus, kurie buvo rašomi teatrui įsikuriant tarpukario laikotarpiu. Pamatai, kad problemos yra tos pačios, jos niekada nesibaigia ir supranti, kad negali turėti vilties, jog imsi ir tobulai viską padarysi.
O problemos labai aiškios: nepakankamas finansavimas, trūksta pinigų didesniems projektams. Bet šiandien sutelktos rėmėjų ir valstybės lėšos leidžia mums įgyvendinti kūrybines ambicijas.
Labiausiai norėčiau, kad valstybė pasirūpintų kūrėjais, darbuotojais, visais, kurie dirba kultūros sektoriuje. Jie tikrai verti didesnio atlygio. Man, kaip vadovei, vienas skaudžiausių dalykų, kai reikia apie tai kalbėti.
Dar viena problema – didžiulė teatro konkurencija su kitomis pramogomis. Mūsų visuomenė pramogėja, vis labiau linksta ieškoti lengvesnių laisvalaikio formų. Ateiti į teatrą kartais nebėra prestižas, sako, kad teatras per sunkus, per ilgas.
Mūsų pasirinktas šio sezono motto „Daugiau teatro – daugiau laimės“ susijęs su noru visuomenei plačiau kalbėti apie tai, kad ne tik materialūs dalykai žmones daro laimingus.
Ryšys tarp meno ir laimės pojūčio yra įrodytas moksliškai, pagrįstas sociologiniais ir medicininiais tyrimais. Frazė „Daugiau teatro – daugiau laimės“ gimė po susitikimo su kultūros sociologu dr. Tadu Šarūnu „Teatro klube“, čia jis pristatė naujausią tyrimą, įrodantį tiesioginį ryšį tarp dalyvavimo meno renginiuose ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Gaila, kad mūsų visuomenėje per mažai apie tai kalbama.
Eidami į teatrą kaupiame naujas patirtis, plečiame akiratį, ugdome empatiją, geriau pažįstame save ir kitus, o bendras kultūros patyrimas kuria ryšį tarp žmonių. Teatras ne tik pasakoja ar įvaizdina istorijas – jis padeda įsiklausyti, išgirsti save, kelti klausimus, diskutuoti ir augti. Gebėjimas mąstyti, reflektuoti ir filosofiškai apibendrinti yra neatsiejama laimės pojūčio dalis. Teatras visa tai ugdo. Kitaip tariant, teatrą verta rinktis kaip investiciją į laimingesnį vidinį pasaulį.
– Kokią įtaką teatrui turi naujausios technologijos, dirbtinis intelektas?
– Šiauliuose tiesioginio dirbtinio intelekto naudojimo spektaklių kūrime nepatyrėme, bet daug reflektuota ir kalbėta, kaip teatre dirbtinis intelektas gali veikti. Yra kuriamos pjesės, pasitelkiant dirbtinį intelektą, buvo kalbama apie aktorius humanoidus, kuriuos galima užprogramuoti.
Dirbtinis intelektas darys stiprią įtaką, mes išmoksime dirbti kitaip, jau dabar daug naudojame komunikaciniuose dalykuose, tvarkant reikalus, dokumentacijose – priimame kaip pagalbos priemonę.
Teatras per tūkstančius metų įrodė, kad sėkmingai pereina visus etapus. Jeigu teatro nenužudė labai jam artimas žanras kinas, tai dirbtinis intelektas, manau, irgi neįveiks.
Daug režisierių šiandien netgi stengiasi kuo mažiau naudoti technologijų, jų bumas truputėlį praėjo. Gali pirkti vis brangesnę įrangą, daryti tiesiogines transliacijas, spektaklį pastatyti vien tik su technika, bet teatras visada buvo gyvas tikru, gyvu santykiu.
– 1931 metų rugsėjo 23 dieną profesionalus teatras Šiauliuose prasidėjo spektakliu „Princesė Turandot“. 95-eri metai – ilgas laikotarpis. Atsigręžus į istoriją, kokius akcentus norėtųsi išskirti, be ko šiandienos Šiaulių teatras nebūtų toks, koks yra?
– Man norėtųsi prisiminti teatro įkūrimą. Miesto kultūros bendruomenė jautė didžiulį poreikį ir norą palaikyti teatro įsteigimą. Buvo rašomi raštai, pati bendruomenė, ne valstybė, ieškojo patalpų, surado kino teatrą „Kapitol“, pritaikė teatro rodymams.
Vėliau buvo dėtos didžiulės pastangos, kad atsirastų teatro pastatas, kur dabar esame. Tai rodo, kad teatras gimė iš poreikio. Nors teatras įsteigtas kaip Kauno dramos teatro filialas, aktoriai priverstinai atvežti, bet miestas buvo pasiruošęs, labai laukė. Pirmasis pasirodymas buvo didžiulė šventė. Atrodė, kad buvo žengtas didžiulis žingsnis, įteisinant Šiaulių, kaip miesto, statusą. Man atrodo, kad šitą jausmą truputėlį prarandame.
Žmonės turi palaikyti, jausti, kad jiems reikia teatro. Norėtųsi didesnio atgalinio santykio.
Teatras išgyveno didžiulius bangavimus: ir pakilimus, ir nuosmukius. Įdomu, kad teatre dirbo daug žinomų moterų režisierių: Aurelija Ragauskaitė, Nataša Ogaj, vėliau prisijungė Regina Steponavičiūtė. Regione moterys, ko gero, jautė mažesnį spaudimą, galėjo ramiai kurti.
– Paminėję sukaktį, judėsite šimtmečio link?
– Esu tikra, kad teatras jo sulauks, jeigu pasaulyje bus taika, jeigu galėsime kurti laisvoje, demokratinėje šalyje. Teatras gyvuos visada – kol yra žmogus.
O mums didžiausia dovana ir šventė yra spektakliai, ateinantys žiūrovai, didėjantis dėmesys – tiek žmonių, tiek verslo.
