Naujausios
Nesuprato, kodėl baltieji pėsti vaikšto
LASS Joniškio rajono filialo nariui Egidijui Mitkevičiui pastarieji dveji metai – neeiliniai, jis kartu su sūnumi Erlandu net kelis mėnesius keliavo po Azijos šalis. Šiemet nuo kovo iki birželio jie savarankiškai maršrutą dėliojo per Tailandą, Kambodžą, Filipinus, Indoneziją.
Visus skrydžių bilietus pirko, nakvynes, ekskursijas užsakinėjo savarankiškai, o maršrutą dėliojosi irgi ne visą iš karto. Nuskridę į vieną šalį, jau ten planuodavo tolesnę kryptį.
Stengėsi kuo daugiau pažinti kraštą tiesiogiai, bendraudami su vietiniais, kaip sūnus Erlandas sakė: jei anglų kalba nesusišnekėsi, daug gali tiesiog pirštais, gestais parodyti ir išsiaiškinti, nes vietiniai geranoriški, tik daugelis galvoja, kad baltieji visi kaip „vaikščiojančios storos piniginės“, todėl neretai nurodydavo didesnes prekių ar paslaugų kainas, bet derybos dažniausiai būdavo sėkmingos.
„Kai vienoje vietoje išsinuomojome 15 kvadratinių metrų ploto kambarį, klausė, ar mes telpame. Taip pat teiravosi, ar labai dideliame name gyvename savo šalyje. Sakome: daugiabutyje, tai jie net nesuprato, kaip taip gali būti. Iš tiesų, tai mes Lietuvoje kaip karaliai gyvename. Ten labai daug žmonių įsikūrę lūšnose, kiti net palapinėse su vaikais gyvena, bet vis tiek visi šypsosi, – pasakojo Egidijus. – Beveik kiekvienuose namuose įrengta vieta Budos statulėlei, kaip koks altorėlis pas mus, šventyklose pridėta aukų: vandens, šokolado, įvairaus maisto, nes vienuoliai taip išgyvena, išsilaiko. Vakarais beveik prie kiekvienų namų atsidaro „restoraniukai“. Jie į šalį patraukia savo motorolerius, pastato staliukus, prekiauja, siūlo išgerti, užkąsti, bendrauja, linksminasi.“
Važinėjo motoroleriu
Trijų mėnesių kelionėje sūnus Erlandas tapo didžiuoju vedliu, Egidijus visur vaikščiojo sekdamas, ranką uždėjęs jam ant peties. Ten, kur atstumai pėstiesiems per dideli, važinėjo išsinuomoję dvivietį motorolerį – itin populiarią vietos transporto priemonę, manevringą užkimštose didmiesčių gatvėse.
Ar nebuvo baisu sausakimšame, nepažįstamame krašte, kur visai kitoks vairuotojų ir pėsčiųjų elgesys, nardyti tarp automobilių?
„Kad ne, ten visi pypsina, duoda signalą ir tu žinai – reikia atkreipti dėmesį, praleisti, arba tave praleis. Šviesoforų signalų ir taisyklių niekas nepaiso, pėstieji apskritai laviruoja eisme, motoroleriai juos tiesiog apvažiuoja. Jeigu stovėsi ant šaligatvio ir lauksi, kada tave užsidegus žaliai šviesai praleis, gali taip kojomis į žemę įaugti, – juokėsi keliautojai. – Mums tik sunkiau buvo važiuoti, nes svoris didesnis nei vietinių, užtat jie greičiau įsibėgėja ir greitį išvysto. O mes kai susėdome ant motorolerio, taip ir smuktelėjome žemyn.“
Išvyko be draudimo
Tolimesnius maršrutus vyrai įveikdavo kitomis transporto priemonėmis: tuktukais, autobusais, laivais. Kambodžoje atmintin įstrigo kelionė autobusu su gulimomis vietomis. Buvo be proto karštas laikas, dieną kepino iki +42 laipsnių, atrodė, kad uždus.
„Nors kondicionierius veikė, tačiau silpnai, nepajėgė oro pravėdinti. O važiuoti reikėjo šešias valandas. Po tokios patirties naktį grįždami atgal nusprendėme pirkti gulimas vietas ne šalia, bet atskirai, kad galėtume laisvai išsitekti ir būtų vėsiau. O tada lyg tyčia kondicionierius taip puikiai savo darbą pradėjo dirbti, kad teko skubiai užsikloti specialiai tam skirtą apklotą. Netrukus vėl ėmiau drebėti, traukiau iš kuprinės džemperį, kojines, viską, ką galėjau, apsirengiau, – juokiasi Egidijus.
– Nemažai keliavome po gamtą, teko eiti kalnuose akmenuotais takais, lipti laipteliais be turėklų. Vienoje vietoje leidomės nuo kalno labai molingu po lietaus slidžiu keliu link paplūdimio, tai ir ant užpakalio pavažiavau. Erlandas Filipinuose subukino kojos pirštą, kuris net juodas ilgą laiką buvo. O mes, lyg tyčia, šiais metais išvažiavome be draudimo. Ne specialiai, tiesiog išskrisdamas iš Lietuvos į Angliją pas sūnų, pamiršau pasirūpinti, o jau būdamas Londone to negalėjau padaryti, nes privaloma draustis dar būnant savo šalyje. Laimei, į ligoninę nė vienas nepatekome, apsiėjome be medikų pagalbos.
Vyras dar papildo pasakojimą jam įstrigusiu nutikimu iš praėjusių metų kelionės: „Šri Lankoje ėjome per džiungles, o mus vedęs vietinis palydovas nešėsi per pusę perpjautą citriną ir vis kas kiek laiko dairėsi į mūsų blauzdas. Ilgą laiką nesupratome, kas vyksta. Bet staiga ant Erlando kojos pamatėme kelias įsikibusias siurbėles. Jų niekaip rankomis neįmanoma nutraukti. O mūsų vietinis talkininkas užlašino citrinos sulčių, jos ėmė raitytis ir nukrito. Bet tų siurbėlių ten gausybė, nei sustoti, nei ant žolės prisėsti negali – iškart tuntais atšliaužia.“
Nepagražinta tikrovė
„Filipinuose nuo tilto žvejojome ir žiūrime, kad į mus ateina trys policijos pareigūnai su automatais. O aš dideliu peiliu krevetę pjaustau. Galvojome, kad jau įkliuvome. Bet jie draugiškai paklausinėjo, iš kur esame, ką veikiame, gal su bangletėmis atvykome sportuoti. Tuo metu užėjo lietus, tai pakvietė pas save į automobilį, bet nėjome.
Kitą sykį norėjome patekti į paplūdimį, tai vietinis pasisiūlė už dolerį nuvesti trumpesniu keliu. Sutikome. Iš tiesų, vietoje dviejų kilometrų ėjome gal kokius 200-300 metrų, bet per lūšnyną, per padangas, kurios padėtos, kad į purvyną nesusmegtum. Ten jau išlindę iš lūšnų tai vienas, tai kitas vyrukai siūlė: „Gal merginos? Narkotikų?“ – apie matytą nepagražintą kasdienybę kalba Egidijus.
Krokodilų ferma ir vagilės beždžionės
Vyrams Indonezijoje teko galimybė pasimėgauti plaukiojimu kartu su vėžliais, o Filipinuose jie netikėtai pateko į krokodilų fermą.
„Važiavome, Erlandas sako – ženklas stovi, perspėjantis, kad per kelią gali ropoti krokodilas. Aš panorau prie jo nusifotografuoti. Ir staiga iš kažkur atsiranda moteris ir sako, kad netoliese yra krokodilų ferma, gal norite apsilankyti? Plaukėme link jos valtimi, tai aš kurį laiką rankas nukoręs už nugaros pliuškenau vandeny vėsindamamas, bet išgirdęs, kad tame ežere gyvena apie 100 krokodilų, traukiau lauk kaip nudegęs.“
O Tailande vienoje vietoje atplaukus į krantą kajaku ir jau ketinant eiti pasivaikščioti palikus daiktus, apsaugininkai perspėjo, kad gali juos pavogti...beždžionės. Vyrai vos spėjo viską sukišti po valtimi, kai smalsuolės ilgapirštės pasirodė ir viena dar spėjo vandens buteliuką nugriebti, kurio dangelį atsuko kaip žmogus ir ėmė gerti.
Keliautojai išragavo įvairiausių vaisių: smirdančio duriano, kurį dėl itin stipraus kvapo net draudžiama neštis į viešbučių kambarius, rambutanų, panašių į ličius, saldžiarūgščių mangustanų, kurių sultimis netyčia sutepė patalynę, o pasirodo, jos labai sunkiai išsiplauna, net nuo odos vargiai nugremši.
Egidijus valgė kebabą su mangais. Bandė tokį derinį pasigaminti ir grįžęs namo, bet ir mangas prastesnio skonio, ir apskritai visas patiekalas nekoks. O štai virškinimo problemų vyrai neturėjo, juokauja, kad vien ryžius valgė, tai ir nereikėjo į tualetą lakstyti.
Trys mėnesiai už 4500 eurų dviems
Egidijaus ir Erlando pasakojimo klausęsi aklieji ir silpnaregiai domėjosi, kokios kainos Azijos šalyje ir kiek iš viso tokia kelionė atsiėjo.
„Dviejų žmonių trijų mėnesių po Azijos šalis kelionė kainavo apie 4500 eurų. Tai – bilietai, nakvynės vietos, maistas, ekskursijos, kitos paslaugos. Žinoma, mes negyvenome penkių žvaigždučių viešbučiuose, rinkomės pigesnius, dviejų trijų žvaigždučių. Tačiau ten tikrai pigu, už porą eurų gali sočiai pavalgyti pietus“, – sakė Erlandas, kuris suvedė visas išlaidas telefone. Iš viso vyrai per tris mėnesius lėktuvais – vidiniais ir tarptautiniais skrydžiais – keliavo 18 kartų, tai šiek tiek mažiau nei praėjusiais metais, kada skrydžių turėjo net 24 per pusantro mėnesio.
„Aš namuose iš viso ryžių nevalgydavau, o ten jie kitokio skonio, todėl daugiausia ir rinkdavausi, patiekiamus su įvairiomis daržovėmis, jūros gėrybėmis, vištiena, kiauliena. Tailande ir krokodilienos ragavome. Mėsa kaip mėsa, gal šiek tiek kiaulieną priminė, su riebaliuku. Taip pat valgydavome tailandietišką sirubą su kokosų pienu, krevetėmis, – sūnų papildė Egidijus. – O Filipinai mums tapo tikru bandelių rojumi, kur už vieną eurą galėjai jų nupirkti apie 20. Tai jei kitur bandžiau mesti svorį, misdamas ryžiais, šioje šalyje jis atgal sugrįžo.“
Ten jautėsi turtingesni
Lietuviai Filipinuose, Tailande ar Kambodžoje iš tiesų galėjo jaustis esą gerokai turtingesni su tomis pačiomis pajamomis nei būdami Lietuvoje.
„Kalbėjomės apie mokyklas su vietiniais. Jie sakė, kad privačios mokyklos be galo brangios, ypač amerikietiškos. Pasidarė smalsu, kiek reikia mokėti. Ogi, 1000 dolerių per metus“, – paminėjo Egidijus. Tuo tarpu, Lietuvoje privačios mokyklos atsieina 300-1000 eurų per mėnesį. Kai sudužo mobilaus telefono ekranas, vietiniai meistrai aiškino, jog labai brangu taisyti. Tas „brangu“ buvo 100 eurų, nors Lietuvoje vaikinui yra tekę mokėti ir 300.
Atsiskaitymas už prekes, paslaugas Azijos šalyse vyko daugiausia grynaisiais, – priimami vietiniai pinigai ir doleriai, – nors Kambodžoje daug kur galėjo tai padaryti ir banko kortelėmis.
Vyrus didžiausias kainų „šaltas dušas“ pasitiko jau grįžtant namo, kai laukdami persėdimo į kitą lėktuvą Bulgarijoje išalko ir nuėjo pavalgyti, kavinėje viena porcija bulvyčių su dešrelėmis kainavo 15 eurų.
Ši įspūdinga kelionė, anksčiau į tolesnius kraštus neišvykusiam žmogui irgi būtų iššūkis, tačiau kaip su tuo susidorojo Egidijus Mitkevičius, pats būdamas aklas? Ir ką jis nematydamas tose Azijos šalyse galėjo patirti, kaip „kolekcionuoti“ įspūdžius?
„Visur vedžiojo Erlandas, eidavau jam uždėjęs vieną ranką ant peties. Važinėjome dviviečiu motoroleriu, kurį irgi jis vairavo. O įspūdžiai... Na, aš nematau, bet vaizdus sukuria gausybė garsų, kvapų, skonių. Tiesiog būni ir viską geri į save“, – sakė Egidijus.
