Naujausios
Pamilo griuvėsius
Ekskursiją buvusiame Aleksandrijos dvare „Fotografijos namų“ bendruomenei surengusi Ž. Valiušaitytė pasitiko prie dvaro vartų.
Praeitį mena išlikęs grindinys, bet dvaro pastatai jau virtę griuvėsiais. Gidė skaičiuoja 8–9 statinių liekanas: pagrindinis namas, kalvė, rytų ir vakarų kumetynai, arklidė, tvartas, daržinė...
Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, Australijoje gyvenęs palikuonis rašytojas Vytautas Steponas Janavičius (1924–1995) atgavo dvarą, bet gražius atkūrimo planus nutraukė mirtis.
Kultūros paveldo centro internetiniame puslapyje įkeltose 2004 metų nuotraukose dar galima pamatyti, kaip atrodė dauguma dvaro pastatų. Kai 2013 metais Aleksandrijos dvare lankėsi „Šiaulių kraštas“, dvaro namas dar stovėjo su stogu, čia prisiglausti buvo pamėgę benamiai.
Dvaro griuvėsius Živilė prieš kelerius metus atrado netyčia ir iškart susižavėjo: ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Bendraudama su aplinkiniais įsitikino, kad daugeliui didelė naujiena, jog prie pat Šiaulių yra buvusi garsi dvarvietė.
Dvaras XIX amžiuje buvo įkurtas Lepšių kaime.
„Aleksandrija – grafų Zubovų dvaras, vėliau jį perėmė Janavičiai. 1795 metais, po trečiojo ATR padalijimo, mes atitenkame Rusijos įtakai. Imperatorienė Jakaterina II Šiaulių ekonomiją užrašo savo favoritui Platonui Zubovui“, – ekskursiją pradeda gidė.
Lepšiai Aleksandrija pervadinti Aleksandros Olsufjevos Zubovos, dvaro savininko Nikolajaus Zubovo žmonos, garbei. Grafai Zubovai Šiaurės Lietuvoje valdė ne vieną dvarą, artimiausi Aleksandrijai stovėjo Ginkūnuose ir Kairiuose.
Ž. Valiušaitytė panagrinėjo 1861 metų Šiaulių apylinkių žemėlapį. Jame pažymėta Aleksandrijos dvaro plytinė, per dvaro žemes driekiasi vietinės reikšmės kelias, dvaras turi kelią į kaimyninį Zoknių dvarą. Pagrindinis kelias veda į Šiaulius.
Pasak gidės, XX amžiaus pradžioje Vladimiras Zubovas Aleksandriją už neišmokėtą algą perleido savo patikėtiniui, ūkio administratoriui ekonomistui Vincui Janavičiui (mirė 1921 metais). Perduoti tik pastatai – žemę V. Janavičiui reikėjo įsigyti. Naujasis savininkas dvarą plėtė, perstatė. Aleksandrijos dvare iki sovietinės okupacijos ir nacionalizacijos spėjo pagyventi trys Janavičių kartos.
„Kviečiu pasivaikščioti po istorinius brūzgynus ir tikrąja, ir perkeltine šio žodžio prasme, – šypsosi Ž. Valiušaitytė. – Dabartinis mano projektas – gražūs griuvėsiai, bet norisi ir kažką nuveikti. Planuoju žygį Aleksandrija–Ginkūnai su pietumis. Idėjų yra labai daug. Griuvėsiuose vyksta fotosesijos, pirmasis modelis buvau pati.“
Šiukšlių, sako dvaro kuruotoja, teko išvežti ne vieną toną ir tai dar toli gražu ne pabaiga.
„Bet apie tai nesinori daug kalbėti, nesinori skųstis dėl to, ką radome. Mano žinia, kad dvaras po truputį augs ir klestės. Vieta įspūdinga, labai gražus kraštovaizdis, senieji savininkai turėjo akį ir tikrai matė, kur statyti. Norisi pažiūrėti senąja akimi, atskleisti gamtą, parodyti. Man ir tie griuvėsiai be galo gražūs, aš gal į juos kitaip žiūriu. Ši vieta nusipelno būti pamatyta.“
Liepos mėnesį ekskursija „Atgimstantis Aleksandrijos dvaras“ buvo įtraukta į ciklo „Bažnyčių naktys“ programą, pernai dvaras pristatytas Europos paveldo dienų renginiuose.
Stogą buvusiam šeimininkų namui šiandien atstoja dangus. Sužėlė vešli augmenija – gamta ir laikas padarė savo.
Įėjus į pastatą, rodo Ž. Valiušaitytė, pasitinka klasika – anfilada, linijinis kambarių išdėstymas.
„Čia nėra Zubovų palikimas, tai jau Janavičių. Rašytojas Vytautas Janavičius prisiminimuose rašo: kai senelis Vincas gavo šį pastatą, prasidėjo statybos, kurių jis taip niekada ir nebaigė“, – pacituoja gidė.
Zubovai, vėliau Janavičiai, garsėjo plytine ir kokline. Ž. Valiušaitytė paragina įdėmiau pažvelgti į plytas, ant jų matyti įrašas „Aleksandrija“ – namas statytas savo plytinėje pagamintomis plytomis.
Aleksandrijos dvaro plytinės plytos buvo plačiai žinomos, iš jų pastatyta Šiaulių Didždvario gimnazija, Šv. Jurgio bažnyčia ir kiti pastatai.
Aleksandrijoje apsilankę svečiai iš Stasinės dvaro Kėdainių rajone Ž. Valiušaitytei minėjo, kad jų atkuriamo dvaro kokliuose irgi įspausti Zubovų plytinės įrašai.
Į atsidengusius arkinius rūsius gidė neveda – per daug nesaugu.
Liudija prisiminimai
Vincas Janavičius su žmona susilaukė keturių vaikų: Reginos, Marijos, Zofijos ir Vytauto.
Sūnus Vytautas Janavičius (1890–1977) sukūrė šeimą su Marija Matulionyte ir išaugino tris sūnus: Algirdą, Jurgį ir Vytautą Steponą. Tai – paskutinė karta, gimusi Lietuvoje. Kiti palikuonys pasaulį jau išvydo Vokietijoje arba Australijoje.
Aleksandrijos dvare savo dienas baigė Marijos tėvas profesorius Povilas Matulionis (1860–1932), pirmasis Žemės ūkio akademijos rektorius, vadovėlių autorius, vadinamas Lietuvos miškų tėvu.
Anksčiau ant dvaro pastato kabėjusi medinė lentelė skelbė: „Šiame name 1929–1932 m. gyveno miškininkystės mokslų Lietuvoje pradininkas profesorius Povilas Matulionis“.
Kitapus Aleksandrijos dvaro griuvėsių, važiuojant iš Šiaulių Radviliškio link, stovi koplytstulpis, skirtas P. Matulioniui. „Ir niekur tiek džiaugsmo, tiek laimės nėra, kiek girioj, šiluos Lietuvos“, – iškalta koplytstulpyje. Netoliese, Janavičių kapinaitėse, P. Matulionis atgulė amžinojo poilsio.
Paskutinis palaidojimas Janavičių kapinaitėse – 1995 metų, kai dvaro paveldėtojo Vytauto Stepono Janavičiaus palaikai buvo parvežti iš Australijos.
Po Aleksandrijos praeitį vaizduotėje leidžia pavaikščioti Vytauto Stepono Janavičiaus prisiminimai – debiutinis jo kūrinys „Vaikystė“.
Iš namų Aleksandrijoje Janavičiai buvo išvaryti 1940 metais.
„Kai šeima paliko savo namus, Vytautas buvo šešiolikos metų jaunuolis. Norėjo padaryti žygdarbį, galvojo, kad išvažiavimas iš namų bus iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, jis mamai pasakys, kad viską sutvarkys, kad mama nesirūpintų. Jis laukė išvažiavimo, jam tai turėjo būti didžiulis nuotykis. Vytautas prisiminė, kad miegojo antrame aukšte, ten buvo miegamieji kambariai, kai rytą išgirdo bildesį, varstomas duris, nešamus daiktus. Bet tą rytą nuotykio nebuvo. Mama liepė sudėti daiktus į vežimą, sėsti ir laikyti pagalves, kad neiškristų. Jis dar galvojo, kad jam leis didvyriškai bėgti šalia vežimo visą kelią iki Šiaulių“, – prisiminimus perpasakoja gidė.
Daugiau nei 50 metų po karo audrų Vytautas Steponas Janavičius gyveno Australijoje, jo kūryba Lietuvoje nėra plačiai žinoma. Kiti jo kūriniai – romanai „Pakeliui į Atėnus“, „Nevykėlio užrašai“, parodija „Laiškai sūnui“, pjesės scenarijus „Aukso puodas“. Lietuvos rašytojų sąjunga 2004 metais išleido Raštų knygą.
Šią vasarą Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko renginys, skirtas kitai Janavičių atžalai – rašytojui, fotografui, dailininkui Jurgiui Janavičiui (1926–2012) atminti, atidaryta retrospektyvinė paroda „Kodėl kaip tik šiandien“.
Garsiosios gegužinės
Stabtelime prie dar vieno pastato griuvėsių – buvusios daržinės. Laikas prisiminti senąsias Šiaulių gegužines. Pasak gidės, po jų dalyviai miegodavo ant šieno.
Pirmosios gegužinės data laikoma 1899 metų birželio 12 diena. Ši gegužinė, Zubovų sutikimu, organizuota būtent Aleksandrijos dvare.
Pirmoji gegužinė buvo organizuota šiauliečio Augustino Janulaičio, tuomečio Maskvos universiteto studento, vėliau – žinomo istoriko. Ši gegužinė sukūrė tradiciją kitoms gegužinėms, kurios buvo pramintos Didžiosiomis.
Gegužinėse šokiai, dainos buvo tik priedanga – iš tiesų spręsti svarbūs atbundančios Lietuvos klausimai.
Antroji gegužinė vyko 1903 metais Bubiuose, Dmitrijaus Zubovo dvare, trečioji – 1904 metais Zubovų dvare Kairiuose.
Gegužinėse dalyvaudavo lietuviškos kultūros puoselėtojai, inteligentija: Povilas Višinskis, Žemaitė, Jonas Biliūnas ir kiti šviesuoliai.
1934 metais, minint pirmosios Šiaulių gegužinės 35-metį, vėl buvo susirinkta Aleksandrijoje, simboliškai prie tikro skruzdėlyno, simbolizavusio nuveiktą darbą. Atidengtas akmuo su iškaltu tekstu „1899 Labora 1934“. Šį paminklą galima aplankyti Aleksandrijoje, kitapus plento.
Įdomus dar vienas faktas – 1927 metais Šiauliuose lankęsis Prezidentas Antanas Smetona nakvynei apsistojo pas Janavičius Aleksandrijos dvare.
Palikuonys nepamiršta
Ž. Valiušaitytė per tankią augmeniją išmina taką iki vadinamojo bulvių kelio. Ūkinis kelias visuomet eidavo toliau nuo dvaro. Iš galulaukės dabar matyti Zokniai, Laisvoji ekonominė zona, „Girteka“, Šiaulių aerodromas.
Bulvių keliu einame atgalios, arčiau plento. Gidė pasakojimu grąžina į praeitį, į Janavičių šeimos laikus.
„Dvaro dalys buvo padalintos vaikams, pastatas užkaltais langais – Reginos Janavičiūtės namai, liaudyje vadinami panelių dvaru, – parodo į pastatą tolėliau. – Regina buvo netekėjusi. Kai dabar į svečius atvažiuoja Janavičiūtės, vadina ciocytės Reginos namais.“
Šiemet Aleksandrijos dvarą lankė Elena Janavičiūtė, pernai viešėjo Viktorija Janavičiūtė – Vinco Janavičiaus proanūkės, gyvenančios Australijoje.
Bendraujant su viešniomis, džiaugiasi Ž. Valiušaitytė, pildosi žinių bagažas, praeities dėlionė. Janavičių palikuonys bendrauja ir su Šiaulių „Aušros“ muziejumi: Vytautas Janavičius tarpukariu talkininkavo Peliksui Bugailiškiui, kuriant muziejų Šiauliuose.
Dvaro atgimimo planus Ž. Valiušaitytė vadina „po kąsniuką, ne pilna burna“. Toliau veš šiukšles – jų dar be galo daug. Pirmasis tikslas – sutvarkyti takelius, kad būtų galima vaikščioti.
„Tai – graži pradžia. Vieta be galo dėkinga, netoli miesto, mano galva, turi beprotišką potencialą. Ateities vizija – lankoma, įveiklinta vieta. Mintys yra maksimalios, bet viskas etapais, po truputį“, – planais ir idėjomis dalijasi Ž. Valiušaitytė.
Ar galima tikėtis, kad ateityje Aleksandrijos dvaras atgims?
„Taip. Kaip gi be vilties!“
