Naujausios
Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo laukuose
Į Lenkiją susiruošėme antros liepos pusės vieną šeštadienio rytą – 7 valandą. Po kelių valandų artėjant prie Lietuvos ir Lenkijos sienos stojame transporto kamštyje. Panašiai apie porą kilometrų. Nors nuteikia nemaloniai, tačiau automobiliai juda gana greitai ir po maždaug 40 minučių, parodę lenkų pasieniečiams pasus bei bagažinės turinį, kirtome kaimyninės šalies sieną.
Važiuodami pasidžiaugėme kokybiškais Lenkijos keliais ir prisiminėme laikus, kai asfalto provėžomis banguotais siaurais keliais buvo kebloka judėti.
Pirmą sustojimą suplanavome Griunvalde. Kaip tik tą dieną ten vyko Griunvaldo (Žalgirio) mūšio 616 metinių paminėjimas ir įspūdinga šio mūšio inscenizacija.
Oras nelepino, vis nulydavo švelnus lietus, tačiau buvo šilta. Savanoriai mums nurodė automobilį pastatyti tiesiog didelėje, ką tik nupjautoje pievoje improvizuotoje stovėjimo aikštelėje.
Renginys sutraukė daug žmonių. Nemažai suvažiavę lietuvių – gausu automobilių lietuviškais numeriais, aplink girdisi lietuvių kalba.
Pristatyta daugybė palapinių. Jose demonstruojami istoriniai amatai, prekiaujama senoviškais užkandžiais. Šalia išrikiuota Lenkijos karinė technika, sutraukianti daug smalsuolių.
Mūšio lauko pakraštyje stovi improvizuoti du namukai šiaudiniais stogais. Šalia – būrys to meto valstiečiais apsirengusių žmonių neva dirba lauko darbus. Staiga atjoja kryžiuočių raitelių būrys, padega namus, o žmones paima į vergystę. Taip prasideda Žalgirio arba lenkų vadinamo Griunvaldo mūšio inscenizacija. Pasirodo ir lietuvių atributiką nešantys raiteliai. Susikauna ne vien raiteliai, bet ir lankininkai, šauliai, pėstininkai. Lauke – šimtai žmonių, įkūnijusių vieną nuožmiausių mūšių, priartinusių Kryžiuočių ordino galą. Pati inscenizacija trunka neilgai – nepilną valandą.
Grįždami prie automobilio pastebime du didelius Lietuvos kariuomenės autobusus. Spėjame, gal kariai dalyvavo inscenizacijoje.
Po renginio šimtams automobilių išropoti iš pažliugusio lauko tampa iššūkiu. Mes dar šiaip ne taip išlipame ant asfalto, tačiau automobilis – purvinas, purvu aptaškyti net langai. Pirmoje degalinėje šiek tiek apsiplauname.
Beje, apie degalus. Benzinas liepos trečią savaitę ten kainavo apie 1,7 euro, kai kur ir dar brangiau.
Gdanske – ir istorija, ir modernumas
Traukiame į Gdanską. Vienu metu pradeda taip lyti, kad nesimato kelio. Gerai, kad esame autostradoje – galime judėti. Tačiau apie 20 valandą Gdanskas mus pasitiko saulėtas ir jaukus. Netikėtai atrandame nuostabų Europos miestą.
Keliautojai iš Lietuvos dažnai uostamiestį Gdanską sulygina su Klaipėda, o vos už 12 kilometrų esantį Sopoto kurortą – su Palanga. Galima su tuo sutikti. Dar už 10 kilometrų įsikūręs ir trečias miestas – Gdynė, tačiau jo mes neaplankėme.
Gdanske kelis dešimtmečius veikė didelė laivų statykla. Šiandien veikia tik nedidelė jos dalis, o buvusi teritorija atgimsta naujam gyvenimui – čia kuriasi verslo centrai, muziejai, restoranai, kavinės ir panašiai. Senieji pastatai atnaujinami, šalia statomi nauji daugiaaukščiai pastatai, kuriuose įrengiami apartamentai. Tačiau čia apartamentai ne pardavinėjami, o nuomojami atvykusiems į miestą. Mes taip pat apsigyvenome tokiuose šviesiuose ir moderniuose apartamentuose, kuriuos užsisakėme per „Booking“ sistemą. Už dvi naktis trims žmonėms sumokėjome 200 eurų. Kambarys erdvus, su balkonu, virtuvėle ir visa elektros įranga, kokios tik gali prireikti.
Gavome elektroninį nurodymą, iš kur pasiimti raktus ir kur vėliau juos palikti.
Visai netoli, už kokių poros kilometrų, ir miesto centras, kurio kiekviena gatvelė maloniai nustebina.
Buvusiame pirklių mieste stovintys daugiaaukščiai pastatai – skirtingų spalvų ir trikampiais stogeliais. Tokios gatvelės primena Amsterdamą. Gatvės pradžioje arba pabaigoje stovi unikalūs istoriniai pastatai. Na, o užsukus į pačių Gdansko gyventojų mėgstamą Mariackos akmeninę gatvę galima rasti ne tik įdomių kavinių, bet ir sutikti visą eilę dirbtuvėlių, prekiaujančių įdomiais gintaro dirbiniais.
Užsukame į pačiame centre įkurtą vieną didžiausių pasaulyje plytinę bažnyčią – Švč. Mergelės Marijos baziliką. Jos vidus stulbina ne prabanga, o skliautų didybe. Susiviliojame galimybe pažiūrėti į Gdanską iš bazilikos bokšto. Įveikti tereikia 409 laiptelius... Iš pradžių tenka kopti senais akmeniniais sraigtiniais laiptas, kur tarp abiejų sienų telpa tik vienas nestambus žmogus. Nuteikia nejaukiai. Guodžia tik tai, kad ant sienų dažais užrašyta, kiek laiptelių įveikėme: 50, 100, 150, 200... Pagaliau išeiname į didesnę erdvę – bažnyčios stogą. Toliau jau erdvesni betoniniai laiptai. Kopti buvo verta – vaizdai nuostabūs. Bet dar tiek pat laukia laiptelių atgal. Nusileidus kojos virpa, tačiau įveiktas iššūkis palaiko gerą nuotaiką.
Koldūnų vakarienė
Norint papietauti ar pavakaroti, Gdanske galima rasti daug įdomių kavinių. Pirmą vakarą užsukome į garsiąją koldūninę. Tiesa, norint į ją pakliūti, teko lauke palaukti eilėje gerą pusvalandį. Padavėjos laukiantiems eilėje kartais pasiūlo gėrimų.
Koldūninė unikali tuo, kad joje beveik visi patiekalai – koldūnai, tačiau labai skirtingi. Čia galima rasti šių patiekalų su įvairiausiai įdarais – nuo mėsos iki saldžių. Norintiems egzotikos, siūlomi kitų šalių koldūnai – japoniški, korėjietiški, gruziniški ar net rusiški.
Ragaujame tradicinių lenkiškų virtų koldūnų, kurie gerokai didesni nei mums įprasta, o įdaras – virta mėsa. Kitas patiekalas – kepti koldūnai su vištiena ar barbekiu. Vienas keptas koldūnas – pyragėlio dydžio. Skanu, tačiau įveikti porcijų nepavyksta. Tuomet pasiūlo likutį sudėti į dėžutę išsinešti. Koldūnų porcija – apie 10 eurų. Pasirinkus gėrimus, trijų žmonių vakarienė atsiėjo beveik 60 eurų. Panašiai tiek paliekame ir kitose kavinėse.
Gdanske labai populiarios kepyklėlės. Pusryčiams jose gali įsigyti įvairių šviežių bandelių. Dažniausiai šie gardūs kepiniai nustebina savo dydžiu ir nedidelėmis kainomis.
Monumentai gyvai istorijai
Per Gdansko centrą vingiuoja didelė Moltavos upė. Centre – gražiai sutvarkytos krantinės, tiltai. Kadangi lauke karštoka, sumanome paplaukioti upe laivu. Plaukiame pro laivų statyklos teritoriją. Sutinkame pakraunamus įspūdingo dydžio laivus. Dėmesį patraukia aikštelėse šalia senų pastatų prie pat upės sustatyti sėdmaišiai ar kėdutės, čia žmonės tiesiog leidžia laiką.
Mūsų laivas sustoja istorinėje vietoje – Vesterplatėje. Čia prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1939 metų rugsėjo 1 dienos ankstyvą rytą vokiečių karo laivas apšaudė Lenkijos karinį tranzito sandėlį Vesterplatėje. Šis bombardavimas laikomas Antrojo pasaulinio karo pradžia Europoje.
Šioje vietoje šiandien stovi įspūdingo dydžio paminklas, skirtas gynėjams. Taip pat yra išlikusių buvusių kareivinių, kitų statinių griuvėsiai. Laivas būrelio turistų grįžta pasiimti po valandos. Tačiau mes panorėjome pasistiprinti ir mums pritrūko kelių minučių – nespėjome. Karštyje likome laukti dar valandą.
Gdansko laivų statykla garsi ne tik dėl laivų statybos, bet ir dėl istorinių įvykių. 1980 metais čia prasidėjo streikai, iš kurių išaugo nepriklausoma profesinė sąjunga „Solidarumas“, kurios lyderis – Lechas Valensa. Šis judėjimas reikšmingai prisidėjo prie komunistinio režimo žlugimo Lenkijoje ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje, tačiau kartu pareikalavo nemažai aukų.
Visai šalia mūsų apartamentų pastatytas unikalus monumentas, skirtas 1970 metų gruodžio masinių streikų, vykusių laivų statykloje, aukoms. Masiniai streikai buvo vietinės valdžios brutaliai numalšinti, žuvo apie pusšimtis žmonių. Po dešimtmečio „Solidarumo“ iniciatyva buvo pastatytas monumentas – trys 42 metrų aukščio plieniniai kryžiai, ant kurių pritvirtinti inkarai. Ant aplink esančios sienos surašytos žuvusiųjų pavardės.
Kurorte lietus vertė nuobodžiauti
Po dviejų nakvynių Gdanske paliekame šį gražų miestą ir vykstame kurortauti į Sopotą. Įsikuriame taip pat apartamentuose. Tačiau čia jie mažesni, ne tokie patogūs ir brangesni. Naktis trims žmonėms – apie 130 eurų.
Sopoto pagrindinė pėsčiųjų gatvė, panašiai kaip ir Palangos „basankė“, užpildyta kavinių ir parduotuvių. Nedidelėje aikštėje vakarais trumpam įsikuria cirko artistai. Pagrindinė gatvė baigiasi pajūryje, o toliau išeini į nuostabų baltą molą – ilgiausią medinį molą Europoje. Jis į jūrą tęsiasi beveik pusę kilometro, o gale švartuojamos įspūdingos jachtos ir kateriai. Įėjimas į molą mokamas, tačiau nebrangus – keli eurai.
Pakeliui nusiperkame porciją vietoje įkraunamų ledų. Jie tokie dideli, kad trise vos įveikiame.
Deja, Sopote gamta mūsų nepasigaili. Nuolat nulyja, šiluma menka. Į pliažą užsukame tik pasivaikščioti ir dar papuolame į lietų. O kai šiame kurorte nėra saulės ir šilumos, nelabai yra ką veikti. Vakarais čia nėra nei gyvos muzikos, nei kokių nors pramogų. Gali tiesiog pasėdėti kavinėje, kur kainos visai „lietuviškos“.
Įspūdinga Marienburgo pilis
Vieną dieną sugalvojome pabėgti iš Sopoto ir apžiūrėti įspūdingą Marienburgo pilį Malborke. Iki šio miesto nuo Gdansko – beveik 50 kilometrų.
Vos įvažiavus į Malborką iš tolo šviečia pilis – buvusi Kryžiuočių ordino Didžiojo magistro rezidencija ir valstybės sostinė. Po trylikos metų karo pilis atiteko Lenkijos Karalystei ir tapo karališkąja rezidencija. Šiandien – tai didžiausia pasaulyje mūrinė pilis pagal užimamą plotą.
Už trijų žmonių įėjimą į pilį ir pilies bokštą sumokėjome 59 eurus. Nudžiugina tai, kad gauname audiogidus lietuvių kalba. Audiogidas ne tik pasakoja daug įdomių istorinių faktų, bet ir nuosekliai vedžioja po pilį, jos teritoriją, pakomentuoja ten esančius eksponatus.
Marienburgo pilis per Antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai apgriauta, tačiau pokariu kruopščiai restauruota, o nuo 1997 metų įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašas. Labai akivaizdžiai matosi restauruotos vietos, jos net neslepiamos.
Pilies kompleksą sudaro Aukštutinė, Vidurinė ir Žemutinė pilys. Apžiūrime itin tvirtas ir inžineriškai apgalvotas gynybines sienas. Apžiūrėję pasauliečių gyvenamąją zoną, leidžiamės pamatyti, kaip gyveno Kryžiuočių ordino vienuoliai. Didžiojo magistro rūmai žibėjo prabanga. Įspūdį palieka valgomoji salė gotikiniais skliautais, čia vykdavo puotos ir susirinkimai. Koplyčios, valgomieji, gyvenamosios patalpos – audiogidas apie viską pasakoja istorijas.
Gdanske nepasimokėme, vėl ropščiamės į bokštą. Tiesa, jis gerokai žemesnis, tačiau sraigtiniai laiptai tokie pat siauri. Iš bokšto matosi visa pilies didybė.
Marienburgo (arba Malborko) pilyje praleidome visą dieną. Išeidami įsigijome suvenyrinių kryžiuočių gėrimų lauktuvių.
Ketinome Sopote vakare dar nueiti iki jūros, tačiau tokią galimybę atėmė lietus.
Rytą, apie 10 valandą, pakilome kelionei namo. Pakeliui stabtelėjome ežerų krašte Mikolaikose. Nusprendėme pasimaudyti garsiajame vandens parke. Tiesą pasakius, mus jis nuvylė. Žymiai arčiau esantis Jūrmalos vandens parkas ir įdomesnis, ir didesnis.
Beje, mes irgi neaplenkėme populiariosios lenkų „Biedrionkos“ parduotuvės. Šis tas pigiau, ypač, jei turi nuolaidų kortelę. Nepažįstami lenkiški pieno ir mėsos produktai dėmesio nepatraukė.
Apie 22 valandą pasiekėme Šiaulius.
