Naujausios
Nuo Šiaulių iki Bostono
„Į Šiaulius grįžtu ne taip dažnai, kaip norėčiau. Mano gyvenimas ir profesinė veikla daugiausia vyksta Vilniuje, kai trumpam sugrįžtu iš Bostono“, – sako E. Jarkova.
Atlikėja su didžiuliu malonumu vaikšto pažįstamomis gatvėmis, kuriose likę tiek daug prisiminimų. Šiauliuose tebegyvena smuikininkės tėvai, o Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Jarkova-Bučienė yra smuikininkės pusseserė.
„Visada malonu matyti jos kūrybinius pasiekimus, o mūsų šeimoje menas ir kūryba visuomet buvo vertinami ir skatinami“, – sako E. Jarkova.
– Kokie ryškiausi prisiminimai, susiję su Šiauliais? Kas vedė muzikiniu keliu iki tarptautinės karjeros?
– Šiauliai man – vaikystės miestas, būtent čia gimė mano meilė muzikai, čia žengiau pirmuosius žingsnius scenoje ir sutikau žmones, kurie nulėmė mano pasirinkimą.
Muzika mane lydėjo nuo mažens. Trejų metų pradėjau dainuoti, penkerių pirmą kartą paėmiau į rankas smuiką ir pradėjau mokytis Šiaulių 2-ojoje muzikos mokykloje. Ten sutikau savo pirmąją smuiko mokytoją Sigitą Zemitaitę. Esu įsitikinusi, kad būtent ji įžiebė manyje tikrą meilę smuikui. Ji buvo ne tik puiki pedagogė, bet ir žmogus, mokėjęs įkvėpti, padrąsinti ir pastebėti kiekvieną mažą žingsnį pirmyn. Vaikui toks tikėjimas reiškia labai daug. Didžiausias paskatinimas siekti muzikės kelio ir nuoširdi meilė muzikai atėjo būtent iš jos.
Žinoma, tuomet dar negalėjau įsivaizduoti, kur mane nuves šis kelias. Tiesiog su džiaugsmu (nors ne visada, juokiuosi) eidavau į pamokas, laukdavau kiekvienos repeticijos (nes turėjau labai mylimą akompaniatorę mokytoją Olgą) ir vis labiau įsimylėdavau smuiko skambesį. Šiandien koncertuodama dažnai prisimenu pirmuosius metus Šiauliuose. Jie man primena, kad kiekviena didelė kelionė prasideda nuo vieno mažo žingsnio ir nuo žmogaus, kuris tavimi patiki.
Mano kelyje buvo daug žmonių, kurie laiku ištiesė ranką, įkvėpė, padrąsino.
Vėliau, jau Vilniuje, didelę įtaką mano profesiniam augimui padarė a.a. profesorė Ingrida Armonaitė. Ji padėjo tvirtus meninius ir profesinius pamatus, skatino siekti aukščiausių standartų ir drąsiai žvelgti į tarptautines galimybes. Be kompromisų. Ji mokė groti po 25 valandas.
Didžiulis lūžis įvyko, kai laimėjau Jungtinio pasaulio koledžo konkursą ir gavau galimybę išvykti mokytis į Italiją. Atsivėrė naujos kultūros, nauji žmonės ir visiškai kitoks požiūris į muziką. Vėliau mano kelią dar labiau praturtino studijos ir darbas su išskirtiniais pedagogais, tarp jų – profesoriumi Lynn Chang Bostone. Kiekvienas mokytojas perdavė ne tik žinias, bet ir savitą požiūrį į muziką, menininko atsakomybę bei nuolatinį tobulėjimą.
Žvelgdama atgal suprantu, kad mano kelias susidėjo iš daugybės mažų, bet labai svarbių sprendimų ir, atrodytų, atsitiktinių įvykių. Tačiau tie „atsitiktinumai“ ateidavo todėl, kad jiems buvau pasiruošusi – nuoseklus darbas, smalsumas ir noras mokytis atverdavo vis naujas galimybes. Manau, kad tarptautinė karjera gimsta būtent taip: kai talentą lydi disciplina, o sutiktus žmones ir pasitaikančias galimybes išdrįsti priimti.
– Dėl ko labiausiai norisi sugrįžti į gimtąjį miestą?
– Į Šiaulius norisi sugrįžti dėl žmonių. Čia gyvena mano tėvai. Kartu grįžtu ir dėl paties miesto. Man visada gera pasivaikščioti gatvėmis, kuriomis vaikščiojau vaikystėje, aplankyti vietas, kuriose užaugau. Tokios akimirkos primena, iš kur atėjau, ir suteikia vidinės ramybės. Taip pat dėl dukrytės. Jai aštuoneri metai – noriu, kad ji pažintų miestą ir pabūtų su seneliais.
Tiesą sakant, šiais metais net neplanavau grįžti į Šiaulius. Vilniuje prasideda festivalis „Vivace Vilnius“, kurį organizuoju. Iki festivalio pradžios, rugpjūčio 2-osios, laukia daugybė pasiruošimo darbų, atvykstančių svečių sutikimas, todėl atrodė, kad fiziškai tiesiog neįmanoma rasti laiko kelionei į Šiaulius.
Kai sulaukiau kvietimo koncertuoti gimtajame mieste supratau, kad tiesiog negaliu pasakyti „ne“. Nors iš pradžių dvejojau, mane labai palaikė šeima, sesuo, draugai ir kolegos. Abi pianistės – Inga Vyšniauskaitė ir Christina Wright-Ivanova – tiesiai pasakė: važiuosime į Šiaulius. Visi sakė tą patį – privalai sugrįžti. Ir šiandien labai džiaugiuosi, kad paklausiau.
– Ar Šiaulius dar vadinate savo namais?
– Taip, Šiaulius vis dar vadinu savo namais. Nors gyvenimas ir muzikinis kelias mane nuvedė į kitus miestus ir šalis, būtent čia prasidėjo mano istorija. Namai man yra ne tik vieta, bet ir jausmas. Šiauliai visada liks ta vieta, į kurią gera sugrįžti, nes čia yra mano šaknys.
– Iš Šiaulių išvykote į Vilnių, M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Koks buvo tolimesnis karjeros kelias, nuvedęs į JAV?
– Išvykimas į Vilnių, į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, buvo labai svarbus etapas mano gyvenime. Nauja aplinka, nauji mokytojai, didesni reikalavimai ir daug galimybių augti kaip jaunai muzikantei.
Didelę reikšmę turėjo laimėjimas Jungtinio pasaulio koledžo konkurse, kuris suteikė galimybę mokytis Italijoje. Tai buvo ne tik muzikinė, bet ir gyvenimiška patirtis – nauja kultūra, tarptautinė aplinka ir pirmieji žingsniai savarankiškame kelyje.
Po Italijos kelias atvedė į Jungtines Amerikos Valstijas, Bostoną, čia toliau gilinausi į muziką ir profesinį tobulėjimą. Labai svarbi mano muzikinio augimo dalis buvo darbas su puikiais pedagogais, tarp jų – profesoriumi Lynn Chang. Tačiau net ir gyvendama Amerikoje, niekada nenutraukiau ryšio su Europa. Kiekvieną vasarą stengdavausi grįžti – keliaudavau į meistriškumo kursus mokytis pas įvairius pedagogus, dalyvauti projektuose ir pati koncertuoti.
Būtent vienų gastrolių metu Italijoje, sėdint su drauge ir kolege iš Albanijos Inesa Gegprifti, gimė idėja sukurti „Vivace Vilnius“ festivalį. Tai buvo pokalbis apie norą suburti skirtingų šalių muzikantus, pasidalyti tarptautine patirtimi ir sukurti Lietuvoje erdvę, kurioje muzika jungtų žmones. Taip pat norėjau, jog mano draugai ir kolegos atvyktų į Lietuvą.
Žvelgdama atgal suprantu, kad kiekvienas etapas – Šiauliai, Vilnius, Italija ir JAV – buvo labai svarbi mano kelio dalis. Kiekviena vieta, kiekvienas mokytojas ir kiekvienas sutiktas žmogus prisidėjo prie to, koks žmogus esu šiandien.
Pedagogės darbas ir kultūrinės iniciatyvos
– Šį kartą į Šiaulius atvykstate su koncertu – kaip nusprendėte miestui įteikti tokią gražią dovaną? Kodėl pasirinkote būtent šį repertuarą, atlikėjus?
– Man labai gražu, kad šis koncertas yra mano tarptautinio vasaros muzikos festivalio „Vivace Vilnius“ dovana Šiauliams. Tai tarsi padėka miestui, kuris man davė pirmuosius muzikinius pamatus, pirmuosius mokytojus ir pirmąją meilę scenai.
Repertuaras pasirinktas labai apgalvotai – norėjosi atskleisti skirtingas muzikos spalvas, sujungti lietuvišką tapatybę ir tarptautinį muzikinį pasaulį. Programoje skamba M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, C. Francko, G. Gershwino, M. Skoryko ir J. Williamso kūriniai – muzika, kuri kalba skirtingomis emocijomis ir leidžia klausytojui patirti labai įvairų muzikinį pasakojimą.
Man labai svarbūs ir atlikėjai, su kuriais dalinsimės scena. Tai talentingi profesionalai iš Lietuvos ir užsienio, bei mokiniai iš Šiaulių, kuriuos vienija meilė muzikai.
– Kada paskutinį kartą koncertavote Šiauliuose – po kiek laiko klausytojai vėl jus išgirs?
– Paskutinį kartą Šiauliuose koncertavau prieš 13 metų. Tikiuosi, koncertas taps gražia tradicija.
– Daug koncertuojate visame pasaulyje, ar sutinkate kitų šiauliečių?
– Taip, kartais tenka sutikti šiauliečių ir tokie susitikimai visada labai pradžiugina. Gyvenant ir dirbant užsienyje, netikėtai sutikti žmogų iš gimtojo miesto yra ypatingas jausmas – iš karto atsiranda artumas, lyg sutiktum seną pažįstamą.
Man atrodo, kad šiauliečius dažnai sieja tam tikras bendrumo jausmas – net būdami toli nuo Lietuvos išsaugome ryšį su savo miestu. Tokie susitikimai visada primena namus ir parodo, kad mūsų mažas miestas turi žmonių visame pasaulyje.
– Šiauliai garsėja talentingais smuikininkais, kaip manote, kas labiausiai prisideda prie jaunųjų talentų augimo?
– Manau, kad labiausiai prisideda mokytojai ir nuoširdus, kasdienis darbas bei disciplina. Geras mokytojas ne tik perduoda žinias, bet ir įkvepia, padeda atrasti meilę muzikai bei tikėti savo galimybėmis.
– Ar lietuviška smuiko mokykla turi savo ypatumų?
– Manau, kad lietuviška smuiko mokykla turi labai gražų bruožą – joje daug dėmesio skiriama ne tik techniniam meistriškumui, bet ir muzikos jausmui, nuoširdumui bei interpretacijai. Turime labai stiprių pedagogų, kurie ugdo jaunus muzikantus su didele atsakomybe ir meile savo darbui. Galbūt būtent tas jautrumas, darbštumas ir gilus ryšys su muzika yra vieni svarbiausių lietuviškos smuiko mokyklos bruožų.
– JAV dirbate ir pedagoginį darbą – kokia jūsų smuiko studija, mokiniai?
– Man labai svarbu būti ne tik atlikėja, bet ir pedagoge. Mano smuiko studija – tai vieta, kurioje stengiuosi ne tik išmokyti groti instrumentu, bet ir padėti mokiniams atrasti savo ryšį su muzika. Mano mokiniai yra labai skirtingi – nuo trejų metų vaikų iki suaugusiųjų, atėję iš įvairių kultūrų ir skirtingų gyvenimo patirčių.
Man svarbiausia, kad jie augtų ne tik kaip smuikininkai, bet ir kaip asmenybės – kad išmoktų kantrybės, atsakomybės, drąsos ir meilės tam, ką daro. Didžiausias džiaugsmas pedagogui yra matyti mokinio augimą ir suprasti, kad gali būti maža dalis jo muzikinės kelionės.
– Esate ne tik smuikininkė, bet ir kultūrinių iniciatyvų kūrėja – papasakokite apie tai plačiau.
– Man visada buvo svarbu, kad muzika neapsiribotų tik scena. Noriu kurti erdves, kuriose žmonės galėtų susitikti, patirti meną ir pajusti bendrystę.
Bostone organizuoju koncertus ir įvairius kultūrinius renginius, bendradarbiauju su lietuvių bendruomene, siekdama stiprinti ryšį tarp Lietuvos ir užsienyje gyvenančių lietuvių. Man labai svarbu pristatyti lietuvišką kultūrą tarptautinėje aplinkoje ir kartu kurti dialogą tarp skirtingų kultūrų.
Vienas iš ypatingų projektų – koncertai „Pucker Gallery“ galerijoje Bostone, kurioje pristatomas ir pasaulyje žinomo litvako menininko Samuelio Bako kūrybos paveldas. Tokiose erdvėse muzika tampa ne tik koncertu, bet ir pokalbiu tarp skirtingų meno formų – muzikos, dailės ir istorijos.
Taip pat man labai svarbu suteikti galimybių jauniems menininkams, skatinti kūrybinius susitikimus ir parodyti, kad kultūra gali būti tiltas, jungiantis žmones, nepaisant geografinių sienų.
Šios iniciatyvos yra natūrali mano, kaip muzikės, kelio dalis – muzika ne tik atliekama, bet ir kuriamos aplinkybės jai skleistis.
– Kuo ypatingas festivalis „Vivace Vilnius“?
– Žodis „vivace“ italų kalboje reiškia „gyvai“, „gyvybingai“ – man labai artima ši reikšmė, nes muzika yra gyvas dialogas tarp atlikėjo ir klausytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp skirtingų kultūrų.
Per savo muzikinį kelią gyvenau ir koncertavau įvairiose šalyse, todėl norėjosi sukauptą tarptautinės patirties sugrąžinti į Lietuvą ir sukurti platformą, kurioje galėtų susitikti Lietuvos bei užsienio menininkai.
Man labai svarbu, kad festivalis nebūtų tik koncertų ciklas. Norėjosi sukurti gyvą kultūrinę erdvę – vietą, kurioje klausytojas galėtų ne tik išgirsti nuostabią muziką, bet ir susitikti su atlikėjais, atrasti naujų programų, pajusti bendrystę ir įkvėpimą.
„Vivace Vilnius“ ypatingas tuo, kad jungia skirtingas kartas, kultūras ir muzikines patirtis. Festivalyje susitinka pasaulyje pripažinti atlikėjai, jauni talentai ir Lietuvos publika. Man labai svarbu, kad Lietuvoje būtų kuriami tarptautiniai kultūriniai projektai, kurie atveria naujas galimybes menininkams ir įkvepia jaunąją kartą.
Šis festivalis man yra ne tik profesinis projektas, bet ir labai asmeniška misija – dalintis tuo, ką pati patyriau pasaulyje, ir kurti erdvę, kurioje muzika tampa tiltu tarp žmonių.
Ryšį su Lietuva stiprina muzika
– Kiek laiko gyvenate JAV, kaip tęsiasi Jūsų karjera?
– Bostone gyvenu nuo 2009 metų. Šis miestas tapo labai svarbia mano gyvenimo ir profesinio kelio dalimi – čia toliau augau kaip atlikėja, sutikau daug įkvepiančių žmonių ir atradau naujų galimybių.
Mano karjera šiandien apima kelias skirtingas sritis. Koncertuoju, dalyvauju įvairiuose tarptautiniuose projektuose, organizuoju kultūrines iniciatyvas, apie dešimt metų mokau groti smuiku.
– Kokia Bostono lietuvių bendruomenė? Kaip sekasi išlaikyti ir skleisti lietuvišką kultūrą?
– Bostono lietuvių bendruomenė yra aktyvi, šilta ir vieninga. Čia gyvena skirtingų kartų lietuviai – nuo senųjų išeivių šeimų iki neseniai atvykusių. Nepaisant atstumų nuo Lietuvos, žmonės noriai renkasi į koncertus, valstybinių švenčių minėjimus, kultūrinius renginius, lietuvišką mokyklą, bažnyčią ir bendruomenės susitikimus. Jaučiasi nuoširdus noras išlaikyti ryšį su savo šaknimis ir perduoti lietuvišką tapatybę jaunesnei kartai. Bostone veikia ilgametes tradicijas puoselėjančios lietuviškos organizacijos, mokykla ir kultūros centrai, kurie padeda telkti bendruomenę.
Manau, kad lietuvišką kultūrą pavyksta išlaikyti todėl, kad ji gyvena žmonių kasdienybėje. Vaikai mokosi lietuvių kalbos, šeimos puoselėja tradicijas, vyksta koncertai, tautinių šokių ir dainų renginiai, minimos svarbios Lietuvai datos. Kaip smuikininkei, man ypač svarbu prie to prisidėti muzika. Kiekvienas koncertas – tai galimybė ne tik suburti tautiečius, bet ir pristatyti Lietuvos kultūrą amerikiečiams bei kitų tautų žmonėms. Tikiu, kad muzika yra universali kalba.
– Galbūt išskirtumėte labiausiai įsiminusius savo koncertus, sales, sutiktus autoritetus?
– Kiekvienas koncertas yra savitas ir brangus, tačiau keli jų man išliks ypatingi visam gyvenimui. Vienas įsimintiniausių buvo galimybė koncertuoti kartu su Andrea Bocelli Bostono „TD Garden“ arenoje, kurioje susirinko apie 22 tūkstančiai klausytojų. Tai buvo nepaprasta patirtis – būti tokio aukšto meninio lygio renginio dalimi ir pajusti nepakartojamą ryšį su tokia gausia publika.
Ne mažiau reikšmingas buvo pasirodymas „Carnegie Hall“ Niujorke, čia turėjau garbę pristatyti lietuvių kompozitoriaus Eduardo Balsio Koncertą smuikui Nr. 3. Man tai buvo ne tik profesinis pasiekimas, bet ir labai prasminga misija – reprezentuoti Lietuvos muzikinę kultūrą vienoje garsiausių pasaulio koncertų salių.
Didelį įspūdį paliko ir koncertas su pasaulinio garso violončelininku Yo-Yo Ma. Be išskirtinio muzikalumo ir profesionalumo, mane labai sužavėjo jo žmogiškumas. Nepaisant pasaulinės šlovės, jis yra nepaprastai šiltas, paprastas ir nuoširdus žmogus, gebantis sukurti jaukią atmosferą visiems muzikantams. Tokie susitikimai primena, kad tikrasis didingumas slypi ne tik talentuose, bet ir gebėjime išlikti kukliam bei atviram.
Nepamiršiu ir kelionės į Albaniją, ten vykau atlikti Johanneso Brahmso Koncertą smuikui su Albanijos radijo ir televizijos simfoniniu orkestru. Atrodė, kad pati kelionė virto tikru išbandymu – dėl nesklandumų buvo atšaukti skrydžiai, neįvyko ir suplanuotas persikėlimas keltu, todėl iki Tiranos vos spėjau nusigauti autobusu. Tą akimirką atrodė, kad koncertas gali ir neįvykti, tačiau viskas baigėsi sėkmingai. Tokios istorijos primena, kad muzikanto gyvenimas susideda ne tik iš koncertų scenoje, bet ir iš netikėtų iššūkių, kuriuos tenka įveikti.
Esu dėkinga už galimybę koncertuoti skirtingose pasaulio šalyse, sutikti iškilių muzikų, dirigentų ir pedagogų.
– Kiek laiko būsite Lietuvoje, kokie planai ir kada vėl laukti Jūsų sugrįžtant?
– Šį kartą Lietuvoje viešėsiu neilgai, tik 11 dienų. Artimiausiu metu laukia koncertai ir profesiniai įsipareigojimai bei mokiniai ir studentai Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl netrukus grįšiu į Bostoną. Tačiau į Lietuvą visada stengiuosi sugrįžti, kai tik atsiranda galimybė – čia mano šaknys, šeima ir žmonės, kurie mane įkvėpė pasirinkti muzikos kelią.
