Naujausios
Birželio-liepos mėnesiais miesto dailės galerijoje vyko jubiliejinė, 65-oji, Šiaulių dailininkų paroda. Miela buvo matyti ne tik gyvųjų, šiandien kuriančių dailininkų darbus, bet jau ir išėjusiųjų menininkų kūrinius. Anksčiau šito nėra buvę.
Pradėjo parodą Gerardo Bagdonavičiaus kūriniai ir jauno šiauliečio dailininko, dabar gyvenančio ir kuriančio Didžiojo Britanijoje Martyno Juchnevičiaus pieštas Gerardo Bagdonavičiaus portretas.
Graži dovana ir pavasarį pasirodžiusi kultūrologo, kraštotyrininko Jono Nekrašiaus knyga apie dailininką „Penzeliukas – Gerardas Bagdonavičius“.
Knygų, skirtų garsiam menininkui yra leistų, bet prie šios – sėdi ir praslenka visas kūrėjo gyvenimas Radviliškyje, Šiauliuose, Rusijoje, vėl grįžus į Šiaulius. Regi knygos autoriaus triūsą ieškant tekstų apie kūrėją spaudoje, gilinantis į juos, cituojant, pažintį su muziejuose saugomais Gerardo Bagdonavičiaus darbais.
Džiugu išvysti ir pirmą kartą publikuojamas nuotraukas. Pavyzdžiui, fotomenininkas Ričardas Dailidė dar spėjo įamžinti Šiaulių Penzeliuką. Prisiminiau 2001 metais Šiauliuose vykusį Gerardo Bagdonavičiaus 100 jubiliejaus minėjimą, kai atvykę vilniečiai grafikas Petras Repšys ir architektas Vytautas Čekanauskas, Gerardo Bagdonavičiaus mokiniai, turėjo priekaištų dėl apleisto menininko namo. „Kiek dar šimtmečių teks laukti?“ – klausė svečiai. Šiandien galima pasidžiaugti, kad dailininko namuose įkurtas jo muziejus žavi patrauklia ekspozicija.
Vieni Gerardą Bagdonavičių išskiria kaip pedagogą, kiti, be abejo, jo darbus ekslibriso srityje, jo peizažus, grafiką, knygų iliustracijas, fotografijas, darbą kine, lietuviškų baldų ir interjerų kūrimą... Gali kas kart atrasti vis naują meno sritį, kuria žavėjosi šiaulietis kūrėjas. Bent aš šiandien, žvelgdamas į jo kūrybą, vėl atrandu jo teatro scenografiją, todėl norisi pacituoti Mstislavo Dobužinskio žodžius: „Realizmas teatre pasiekiamas ne tuo, kad scenoje išstatomi realūs ir tikri daiktai, bet tuo, kad tapybos dėka dekoracijomis parodomas tų daiktų atvaizdas, ir tas atvaizdas gali būti sukurtas ryškesnis, negu patys realistiškiausi daiktai – tokia yra tapybos galia, jos atsiekiamos „optinės apgaulės“ galia“.
Mstislavas Dobužinskis tai pasakė 1939 metais „Naujosios Romuvos“ žurnale. Kaip ir garsusis scenografas, taip ir Gerardas Bagdonavičius jau tuo metu kūrė. Tuo metu lietuviškoji scenografija ypač sustiprėjo ir padėjo pagrindus tolimesnei mūsų scenografų kūrybai.
Prie šio lietuviškosios scenografijos sustiprėjimo, neabejotina, prisidėjo ir Gerardas Bagdonavičius. Sakyčiau, jau po sukurtos scenografijos F. Šilerio „Klastai ir meilei“ ar Moljero „Tartiufui“ jis pelnytai pateko į teatro istoriją.
Prisimindamas Gerardą Bagdonavičių, galvoju, ar miestas žino, ką turi. G. Bagdonavičius tikrai rikiuojasi šalia tokių meistrų, kaip minėtasis M. Dobužinskis, P. Galaunė, M. Bulaka, V. K. Jonynas, V. Petravičius...
Ir pabaigai grįžtant prie Jono Nekrašiaus knygos „Penzeliukas – Gerardas Bagdonavičius“, paklausiau ir jos autoriaus, ką naujo ruošdamas knygą jis atrado šiauliečio dailės metro gyvenime ir kūryboje.
Autorius atsakė, jog tokių atradimų buvo daug, tačiau ypač jį sužavėjo Gerardo Bagdonavičiaus kelionės po Šiaurės Lietuvą ir kruopštus fiksavimas paveldo objektų, kurių kiti gal net nepastebėjo. Gerardas Bagdonavičius netikėtus objektus piešė, fotografavo, kad išliktų visos svarbiausios detalės. Čia pagalvojau apie kraštotyrininkų misiją, kai meilė paveldui tampa meile savo kraštui, o tai buvo viena iš pagrindinių Gerardo Bagdonavičiaus savybių.
